„Sisteminė korupcija bei masinė invazija Kuršių nerijoje sustabdyta”.
- Gerbiamoji direktore, prieš rinkimus politikai paprastai žarstosi realiais ir nerealiais pažadais. Įsijungus televiziją, deja, dažniausiai norisi ją iškart išjungti, ar bent nutildyti, nes išsyk gauni nemažą tos vadinamosios partinės agitacijos dozę. Suprantama, agituojant galima naudoti bet kokius daugiau ar mažiau meistriškai įvaldytus priešininko pažeminimo būdus, o vargšui, įvairių socialinių rūpesčių nukamuotam rinkėjui, valia pūsti dirižablio didumo muilo burbulus, kurie gražiausiai išnyks sulig rinkimų pabaiga. Tačiau šiemetinis Seimo kandidatų reitingavimas leidžia įdėmesniam rinkėjui pasirinkti ir išryškinti savo kandidatą. Manau, kad daugelis akyliau sekančių procesus Neringoje balsuos už Jus, konservatorių partijos atstovę. Šia proga norėčiau paklausti – ką Jūs žadate savo rinkėjams? Ką galima ir reikia bandyti keisti Kuršių Nerijos ir Lietuvos aplinkosaugoje?
- Mano tikslas ne žadėti, o atkreipti dėmesį į ypatingus pasaulyje vykstančius pokyčius, kurie, pasakysiu gana iššaukiančiai, gali nulemti mūsų planetos likimą. Ar sugebėsime Žemę išsaugoti savo vaikams? Apklausos rodo, kad lietuviai beveik neskiria dėmesio prasidėjusiam visuotiniam atšilimui ir pražūtingom jo pasekmėm, nors pažangesnių valstybių kova su šiuo reiškiniu jau tapusi jų svarbiausiu strateginiu tikslu. Gal todėl, kad gyvenu trapiausiame Lietuvos kampelyje – Kuršių nerijoje, gal todėl, kad matau, kaip didesnė vėtra per valandą gali perpustyti tonas smėlio ir kaip greitai nyksta mūsų pajūrio pliažai, vienu didžiausių žmonijos išlikimo grėsmių laikau visuotinį atšilimą, sukeltą vartotojiškų žmogaus veiklos padarinių. Manau, kad Lietuva, kaip sudėtinė pasaulio dalis, privalo realiai prisidėti prie kovos su globaliniu atšilimu. Mano tėvynė kartu su pažangiausiomis pasaulio valstybėmis turėtų įžengti į naują energijos erą ir visiškai pakeisti Lietuvos naudojamus energijos šaltinius - naftą ir dujas - alternatyviais energijos šaltiniais (tai būtų ir realus mūsų energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos kelias). Manau, kad reali siekiamybė - per 20-30 metų tai visiškai įgyvendinti, nors slapčia tikiuosi, jog dabartinė ekonominė ir energetinė pasaulio krizė tuos procesus pastūmės dar greičiau. Kokiais būdais tą padarysime? Vakarų Lietuva turtinga geotermine šiluma, taigi šildymui naudosim geotermines ir vėjo jėgaines Vakarų Lietuvoje bei atliekų perdirbimo energiją – kiek žinau, už ES lėšas prie didžiųjų miestų jau yra numatyta statyti kelias įmones. Tikiuosi, kad per artimiausią dvidešimt trisdešimt metų automobiliai naudos vien tik vandenilinį ar kitokį alternatyvų kurą. O visam tam pasiekti būtina maksimaliai remti mūsų mokslininkų pastangas – man liūdna žiūrėti, kai genialiais mūsų mokslininkų išradimais naudojasi japonai, amerikiečiai, net australai, o mes apie juos net nežinome.
Lietuva turi gyvybiškai svarbią ir pasaulyje labai greitai senkančią gamtinę vertybę – didelius požeminio vandens išteklius. Būtina skubiai sustabdyti neefektyvų gėlo vandens išteklių naudojimą bei skirti ypatingą dėmesį nuolatiniams požeminio vandens išteklių tyrimams ir priežiūrai.
Kita ypatinga Lietuvos vertybė – miškai ir grynas oras. Skandinavija man yra tobulas miškų saugojimo pavyzdys. Kartu su nykstančiais mūsų miškais nyksta ir jų fauna. Nerimą kelia ženklai, kad mūsų miškuose jau yra mažiau žvėrių, ypač kanopinių, nei kaimyninėse valstybėse. Todėl būtina iš esmės keisti medžioklės įstatymą, uždraudžiant medžioti medžioklės plotuose be miškų ir kt. žemės valdų savininkų sutikimo, būtina peržiūrėti galimų sumedžioti gyvūnų skaičių, diferencijuojant pagal teritorijų saugojimo režimą. Vidaus telkiniuose nuo pramoninės žvejybos būtina pereiti išskirtinai prie mėgėjiškos.
Neišvardinsiu čia visų tikslų ir priemonių, tačiau visgi man, kaip architektei – restauratorei labai rūpi išsaugoti Lietuvos kraštovaizdžio savitumą, išskirti regioninius gamtos ir kultūros paveldo bei tradicijų tęstinumo ypatumus. Tai reikėtų reglamentuoti Lietuvos kraštovaizdžio įstatymu.
- Jūs trejetą metų vadovaujate Kuršių Nerijos Nacionaliniam parkui. Nemaža dalis Lietuvos žmonių (ir rinkėjų) nėra ten buvę. Ar galėtumėte išsamiau papasakoti apie patį parką, jo kasdienybę, problemas. Kas Jūsų vadovavimo metu buvo padaryta ir kas dar darytina?
- Deja, nepasiekiau visų tikslų, apie kuriuos svajojau eidama į šias pareigas prieš tris metus. Labai tikėjausi atgaivinti prieškaryje veikiančias mažas geotermines gydyklėles Kuršių nerijoje (suradome ir prieškario nuotraukas, susibendravome su geologais), su ypatinga, tik Kuršių nerijai būdinga kadagių, smėlio, karšto druskomis prisodrinto vandens ir kvapų terapija. Deja, pasigavę šią mintį savivaldybės verslininkai jau planuoja daugiaaukštį standartinį sanatorinį pastatą ir standartinį kičinį vandens pramogų parką. Tikėjausi ir tebesitikiu atgaivinti buvusį garsųjį Karališkąjį pašto kelią per neriją su visais buvusiais jam būdingais atributais: pašto karietomis, vienos – dviejų nakvynių pakelės smuklėmis (karčemomis). Ir, žinoma, pasaulyje dabar labai madingą etnoturizmą bei ekologinį turizmą, senovinių tradicijų turistinę žvejybą, nakvynę žolėmis klotose medinėse lentų lovose, su pusryčiams patiekiamais tradiciniais kuršių patiekalais ir kt. buities elementais. Dėjau daug pastangų, bet, deja, nepavyko ties Juodkrante sustabdyti smėlio iš jūros kasimo Palangos pliažams. Nebuvo iškviesti tarptautiniai ekspertai, nors surinkome net daugiau kaip 30 000 piliečių parašų. Kol kas mano veikla apsiriboja tik vos ne kas antrą dieną vykstančiais teismais dėl galimai neteisėtų statybų (iš viso jų yra 35 bylos), tačiau galiu tvirtai pasakyti: per šį laikotarpį nuolatiniai sistemingi grubiausi įstatymų pažeidimai, taigi ir sisteminė korupcija bei masinė invazija į trapiąją gamtą Kuršių nerijoje sustabdyta. Kol kas sustabdėme naujo Neringos bendrojo plano priėmimą, plano, kuriuo įteisinamos visos teisminės statybos ir Nerija paverčiama standartiniu kurortu. Pavyko šią problemą kartu su UNESCO atstovais iškelti į tarptautinį lygį. Tolesnis šio reikalo likimas – būsimo Seimo ir Vyriausybės rankose. Jau antri metai pavyksta atsilaikyti prie nežmonišką medžiotojų ir net Aplinkos ministerijos spaudimą šaudyti stirnas ir briedžius. Mano iniciatyva net grįžome prie gražių prieškario tradicijų – rengiame ėdžias žvėrims. O toliau – kasdieniai darbai – krantų, kopų, miškų priežiūra, architektūrinių projektų nagrinėjimai ir t.t.
- Pasak informacinės agentūros ELTA rugsėjo mėnesį Lietuvos gyventojai labiausiai nepasitikėjo Seimu – tokių gyventojų buvo net 76 proc. Gyventojai labiausiai pasitikėjo Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba. Ugniagesiams gelbėtojams palankūs buvo 82 proc. viešosios nuomonės apklausos dalyvių. Jūsų požiūris į Seimą? Ar galima pakelti jo prestižą? Juk vieša paslaptis yra, kad dažniausiai ten siekiama patekti ne dėl idealistinių motyvų? Kokie Jūsų motyvai kandidatuoti į Seimą?
- Seimui, kaip institucijai, kurioje susirenka tiek daug skirtingų nuomonių atstovų, per kurį reiškiasi žmonių simpatijos ir ypač antipatijos, be abejonės labai sunku konkuruoti su tokiomis ideologiškai vienalytėmis institucijomis kaip Bažnyčia ar ugniagesiai. Todėl Seimo prestižą gali pakelti tik paskiri Seimo nariai – kuo Seime bus daugiau visuomenės gerbiamų žmonių, tuo labiau bus gerbiamas Seimas. Visgi, kiek žinau, visame pasaulyje politinės institucijos nebūna populiarumo viršūnėse... Kodėl turėdama kūrybingą ir gana pelningą profesiją (esu architektė), o šiuo metu dirbdama įdomų ir sielai artimą darbą, ryžausi kandidatuoti į Seimą? Todėl, kad visus tuos trejus metus, kai dirbau Kuršių nerijos nacionalinio parko direktore, patyriau kasdien savo kailiu, koks esi menkas prieš galingą jau daugiau kaip dešimt metų susiformavusią korupcinę sistemą pajūryje, kaip įvairiausiomis formomis esi žeminamas vien todėl, kad reikalauji laikytis esminių mūsų teisės aktų normų, Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų, esminių gamtosaugos dėsnių. Naujam aplinkos ministrui rašiau viešą laišką – jo ir jo naujų kolegų bei Neringos savivaldybės vadovų ir, žinoma, visų galimai neteisėtų statybų užsakovų pastangomis parko direkcijos veikla beveik paralyžiuota, aštuonis mėnesius vien kontrolės, tikrinimai, pasiaiškinimai, dirbtiniai ieškiniai teismams (kaip man buvo sukurpta byla dėl išgalvoto pabėgimo iš autoįvykio vietos), gąsdinimai, grasinimai šeimai ir t.t. Nebeliko jokios kūrybos, vien tik kasdieninis bandymas apginti savo elementarų, kaip žmogaus ir pareigūno, orumą. Vieną dieną paprasčiausiai pasijutau kovojanti su visu galingu valdžios aparatu, kuris kažkodėl atsistojo įstatymų laužytojų pusėn. Sykį pamąsčiau, kad jei taip sunku atlaikyti man, turinčiai ir matomas pareigas, ir sulaukiančiai nemažo visuomenės palaikymo, tai kas būna elementarios teisybės ieškantiems žmonės, kurie viso to neturi? Jie paprasčiausia traiškomi – greitai ir be skrupulų. Tai ir lėmė pasiryžimą kandidatuoti į Seimą.
Kalbino Julius Keleras
Aurelija Stancikienė yra Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų kandidatė į Seimą
