Naująjį lietuviško kino kūdikį jau galima aplankyti. Be tamsios metafizikos jūros, be švariai nugludintos vadovėliškos kalbos režisieriaus Igno Miškinio filmas (nors ir trumpametražis, bet lietuviškas!) “Lengvai ir saldžiai” nuo šiandienos rodomas “Lietuvos” kino teatre Vilniuje, o Ignas išduoda, kad filmu jau domisi ir kauniečiai.
Pokalbį Ignas Miškinis pradeda nuo savo biografijos:
- Gimiau Vilniuj, užaugau Vilniuj, gyvenu ir dirbu Vilniuj. Viską darau Vilniuj. Baigiau “žostką” mokyklą, vadinamąjį “9 fortą”, vieną stipriausių mieste. Mes dar vaikščiojom su uniformom, kai kitur jau nebereikėjo. Paskui netyčia, palaikydamas draugui kompaniją, įstojau į lituanistiką Vilniaus pedagoginiame universitete, pasimokiau metus, mečiau ir įstojau į režisūrą, bet tėvai manęs niekur nenukreipinėjo ir manęs nekritikavo. Vaikystėje norėjau būti statybininku. Baigiau režisūrą (Muzikos akademijoje), dar studijuodamas dirbau televizijose laidų “Ryto ratas” ir “Kino pasaulis” režisieriumi. Paskui pradėjau dirbti reklamos srityje, iš to ir gyvenu. Dabar aš jau nepriklausomas režisierius, mane samdo įvairios agentūros.
Ar vaikystėj kinas buvo tavo meilė?
Ne. Aišku, kinas patikdavo, “Tenkešą” visi žiūrėdavom. Susižavėjimas turbūt atėjo tik tada, kai įstojau.
Jeigu Schwarzeneggeris su Stalone muštųsi, kuris laimėtų?
Schwarzeneggeris lyg ir senesnis, ar ne? Tikriausiai jis ir pralaimėtų, nes dabar į lėlę truputį panašus. Atsimenu, pirmas per “vidiaką” pamatytas filmas (pas amžinatilsį draugą Kristijoną Karinauską) buvo su Schwarzeneggeriu. Mes jį žiūrėdavom labai dažnai.
Ką apie savo filmą galėtum papasakoti?
Idėja yra sena ir ji apie kiekvieną iš mūsų. Kiekvienas nori būti kietesnis, nei iš tikrųjų yra. Tik ar tavo kiaušai tokie stiprūs, kad tu savo įvaizdį išlaikytum? Tai filmas apie gatves. Filmo veikėjai, “keksai”, urlaganai, kaip ten juos vadina, yra tik išraiškos priemonė. Tie du “bičai” nieko nepasiekia, jų gyvenimas taip ir toliau eina. Kodėl gatvės? Kiekvieną dieną tai matome, o man įdomu daryti filmą, kuris būtų čia ir dabar, kad jis komunikuotų su žiūrovu, kad būtų įdomus, kad būtų žiūroviškas.
Vienas iš tavo filme veikiančių urlaganų yra su plaukais, nors tiems vaikinams dažniausiai būna būdingos labai trumpos šukuosenos. Tyčia taip?
Tyčia. Iš pradžių buvo idėja, kad tas “bičas” išvis yra ne vilnietis, jis iš kaimo, bet nori būti toks kaip visi, tačiau vėliau nenorėjau to akcentuoti. Tiedu pagrindiniai veikėjai yra visiški “lūzeriai”, ir tiek. Gaidžiai, bet jie irgi nori būti kieti.
Ar susilaukėte kritikos dėl daugybės iš veikėjų lūpų sklindančių keiksmų?Cenzūros nebuvo?
Ne. Aš juk pats viską dariau, tas filmas praktiškai be pinigų padarytas, visi dirbo iš idėjos: aktoriai, operatoriai, asistentai, prodiuseriai. Buvo kažkas lyg ir parašęs, kad kalba per daug primityvi, bet jie negali kalbėtis apie meną. O jeigu aš būčiau atsisakęs keiksmų, būtų “gavno”, o ne filmas. Ir pats taip šneki: sakai “bl**”, “n*c**j”, “čiulpk b***”.
Man atrodo, kad jie dar gan švariai kalba.
Aš viską sušvelninau. Kai rodžiau filmą “bičams”, kurie gyveno gatvėje ir žino, kas tai yra, jie sakė, kad viskas “true”, tik šiek tiek per lengva. Aišku, aš galėjau paimti kamerą ir nufilmuoti dokumentinį filmą, būtų visų keiksmų su kaupu, tačiau manęs dokumentika nedomina, pasaulį noriu kažkiek pats sukurti. Čia ir yra “kaifas”.
Vienoje scenoje tie nevykėliai kabinėjasi prie su anūkėle sėdinčio garbaus amžiaus vyro, vaidinamo režisieriaus Algimanto Puipos? Ar tu norėjai tam suteikti simboliškumo, neakivaizdžiai kepštelti mokytojui?
Ne. Tiesiog Puipa sutiko pavaidint. Filmas sukurtas labai greitai, per mėnesį padarėm darbinį variantą, su kuriuo aš apsigyniau magistro diplomą, o Puipa buvo mano darbo vadovas ir man reikėjo žmogaus. Aišku, smagu buvo, kad Puipa sutiko pavaidinti.
Kaip save pagirtum dėl filmo?
Išėjo padaryti taip, kaip aš norėjau. Nuo pat pradžių, scenarijaus rašymo, iki rezultato. Scenarijus labai gerai pavyko. Visa komanda dirbo nerealiai gerai ir lengvai. Ir galiausiai sumontavom tokį filmą, kuris, kaip minėjau, yra žiūroviškas. Buvo šokas, kai pamačiau, kiek žmonių susirinko į premjerą - jų buvo daugiau nei tūkstantis. Manau, jau tai yra įvykis. Dabar turbūt bus lengviau ne tik man, nes mums po truputį išeina užmegzti kontaktą su publika: mano karta gali kurti kiną, kuris yra įdomus.
O kaip papeiktum?
Bemontuodamas filmą pergalvojau pradžią ir pabaigą, netgi įdomiau sugalvojau. Bet nenorėjau perfilmuoti, nes tai bus kitam filmui. Negalima zulint zulint ir vis kažką keist.
Kokie atsiliepimai apie filmą tave pasiekia?
Kol kas vien geri. Visi skambina, giria, nori tą filmą kažkur parodyti.
Kas tavo bendražygiai, “chebra”?
Yra toks Donatas Vaišnoras, mano kurso draugas. Jis irgi dabar filmą daro. Taip pat žiūrovišką, bet jis labiau žmonių santykius analizuoja. Yra operatorius Rolandas Leonavičius, kuris su manimi jau antrą kartą dirbo. Yra savi dailininkai, garso operatoriai savi. Akademija tą ir davė, kad subūrė tuos žmones.
Koks kūrėjas be manifesto? Ar rašysit manifestą?
Kai “Skalvijos” kino centre buvo rodomi jaunų Lietuvos režisierių filmai, mes buvom parašę manifestą “Lietuviškas kinas irgi gali būti įdomus”. Dabar aš egoistiškai nusprendžiau filmą parodyti vienas, nes mano kinas nuo kitų šiek tiek skiriasi savo tematika. Premjera išėjo vienas didelis manifestas, manau, visi suprato, ko mes norim.
O pilnametražio filmo kada nors iš tavęs sulauksim?
Tai priklauso nuo finansų.
Gal galvoje tas filmas jau sukasi?
Sukasi. Šiais metais pateikinėju paraišką, tačiau vis dar trumpametražiui filmui. Buvau parašęs pilnametražiui, bet žinau, kad pas mus dėl pinigų kinui yra labai, labai labai labai blogai, todėl šansų beveik nėra. O kitam esu pradėjęs rašyti scenarijų, dabar jį vystom, tačiau jo gaminti neskubu, nes koncentruojuosi į tą naująjį projektą, kuriam žadu gauti pinigų.
Kas tau turėjo įtakos, kas buvo tavo mokytojai, ką sutikus iš pagarbos žadą atimtų?
Daugiausiai man davė Vytautas Čibiras, nors jis yra teatro režisierius. Aišku, buvo daug barnių ir pykčių, bet su juo buvo tas tikrasis darbas. Kokie kūriniai turėjo daugiausiai įtakos? Iš lietuviškųjų didžiausią įtaką tikriausiai padarė Žebriūno filmai, o iš užsienietiškųjų veža visi tie nepriklausomi - broliai Coenai, Jarmuschas, Lynchas.
O “porno” tau turėjo įtakos?
“Porno”? Kada nors gal padarysim “porno”. Iš to galima gerus pinigus uždirbti (juokiasi).
Pats sakai, kad stengiesi būti žiūroviškas. Lietuvoj gaji nuomonė, kad Lietuvos kinas yra autorinis, niekam nesuprantamas ir neįdomus. Gal atsiranda šioks toks kartų konfliktas?
Reikia daryti tokį kiną, kad būtų suprantamas. Aš niekam neapykantos nejaučiu. Kiekvienas kūrėjas yra teisus. Vieni Šarūno Barto filmų negali žiūrėti, kiti žavisi. Tu negali pasakyti, kad tas kūrėjas yra gaidys, nes jo filmai tau neįdomūs.
O tau kas nors sakė, kad esi gaidys?
Sakė kai kas iš tos senesnės kartos. Aišku, į visą kritiką reaguoji skaudžiai, bet tave tai skatina įrodyti, kad tu nesi gaidys.
Vienus žmones įkvepia joga, kitus - moterys, trečius - gamta. Kas kūrybai įkvepia tave?
Važinėjimas, vaikščiojimas gatvėmis, bet kas. Viskas. Gamtoj tik ilsiuosi.
Kai dirbi esi nuoseklus, sėdi ir viską ramiai apgalvoji nuo pradžios iki pabaigos ar šaudai idėjų pliūpsniais?
Viskas spontaniškai. Idėja gimsta spontaniškai, paskui tu su ja kovoji, kariauji, supranti, kad ji debiliška, tu bandai ją pateisinti ir kažkur įkišti, ir taip toliau. Nors sakoma, kad visi geri kūriniai gimsta kančiose, bet aš manau, kad kančia lydi iki tam tikro lygio, o viskas, kas geriausia, gimsta laisvėj.
Koks tipas esi kai dirbi: vaikštai užsidaręs, vieną kitą žodį leptelėdamas, esi nervingas ir ant visų rėki ar tiesiog degi kaip ugnis ir kitus veiklai užvedi?
Kai dirbu sau, prie filmo, stengiuosi kuo daugiau bendrauti su visa komanda. Aš savęs iš šalies nemačiau, nežinau, kaip yra. Buvo kartas, kai vienas dailininkas man pasakė, kad aš despotas, tačiau buvo tokia situacija, kad reikėjo labai skubėti. Bet šiaip niekas nesiskundė. Streso būna, bet adrenalino daugiau.
Negaliu nepaprašyti pakomentuoti garsiosios frazės “Lietuviškas kinas yra miręs”.
Nesutinku. Aš manau, kad Lietuva yra nerealus poligonas veiksmams. Bent jau mūsų karta gali labai daug padaryti. Jeigu mes susitaikysim su ta mintimi, kad kinas miręs, tai jis ir bus miręs. Galim pasakyti: “O kokio velnio čia man reikia”. Bet sėdžiu, dirbu kažką ir gerai.
Jauti misiją įrodyti, kad kinas Lietuvoje vis dėlto nėra miręs?
Taip. Tiek aš, tiek dalis mano kartos draugų turime tą galvoje. Būna, kad susiduri su siena, kaip ir tie mano herojai, nėra viskas lengvai ir saldžiai, sunku, kai susiduri su neapeinama finansine puse, bet kai įsijauti į darbą, tada prasideda lengvai, nes visada esi procese.
Neretai neholivudinis kinas priešinamas su televizija. Ar niekini TV kaip pigaus šlamšto fabriką?
Kodėl pigaus šlamšto fabrikas? Žiūrint kokia televizija. Visuomeninės TV vienokia funkcija, komercinių - kitokia. Jei jos nerodytų pigaus šlamšto, jos tiesiog neegzistuotų. Jeigu jos rodytų tik autorinį kiną ir kokias nors analitines intelektualias laidas, tai jų išvis niekas nežiūrėtų ir jos nieko neuždirbtų. Aš pats dirbau televizijoje, bet ji manęs neuždegė, nes “telikas” yra kažkokia komuna, o kine tu daugiau gali daryti pats. Galbūt tai egoistiška, bet aš toks ir esu.
Grįžkime prie pinigų. Pas tave tikrai visi dirbo iš idėjos?
Akademija man davė 2 tūkst. litų. Tai netgi ne mažabiudžetis, o bebiudžetis filmas. Mes už tuos pinigus prisipirkom kasečių, o visa kita pravalgėm, pravažinėjom, šiek tiek apšvietimui skyrėm.
O pelno bus?
Tikiuosi, kad kur nors parduosim.
Ar bus įmanoma kino kūrėjams naudotis ES parama?
Taip. Pirmą filmą turi padaryti už savo šalies pinigus, o vėliau jau gali važinėti, ieškoti koprodukcijos, yra įvairių programų. Manau, kad ir pats bandysiu
Laikas fundamentaliems klausimams. Kiek ir ko išgeria kino žmonės?
Kai dirbam, negeriam. Bet vėliau būna visko.
Kas geriau merginas kabinant: 5 modelio BMW ar būti režisieriumi?
Aišku, kad būti režisieriumi. Tada gali pameluoti, kad turi 5 BMW.
Kalbėjosi Arminas Višinskis ([email protected])
