Į šį klausimą reikėtų atsakyti kategoriškai neigiamai: nuostatos ne tik nesikeitė, priešingai, aš įsitikinau, kad rengdami gaires mes apčiuopėme esminius trūkumus, pamačiau, kad reikia kuo ryžtingiau ir kuo išsamiau šias nuostatas įgyvendinti. Taigi atsakymas „teorinės nuostatos nepakito“ turbūt logiškai kelia kitą klausimą: kaipgi jas įgyvendinti praktikoje...
Ir ne vieną. Bet pirmiausia, ar turite pagalbininkų komandą, kuri padėtų siekti užsibrėžtų tikslų?
Komandą turiu. Nėra taip mažai žmonių ir pačioje ministerijoje, ir kultūros lauke, kurie supranta ir palaiko gairių įgyvendinimo aktualumą. Įvyko daug diskusijų ir pokalbių apie mechanizmą – kaip tai daryti, – bet problema primena Anderseno pasaką apie peles, kurios norėjo apsisaugoti nuo katino parišdamos jam skambalėlį, – beliko tik išsirinkti, kas tą skambalėlį pariš. Kultūros lauke yra kažkas panašaus, tiktai nereikia rinkti skambalėlio rišėjo: akivaizdu, kad katinui, arba mūsų politinei sistemai, kuri nelaiko kultūros prioritetu, parišti skambalėlį turi kultūros ministras, nuolatos kartodamas, kad kultūra yra svarbi. Būtent dabar, šioje konkrečioje ekonominėje ir politinėje situacijoje, kuri pasižymi trauminiu socialinių problemų traktavimu – bedarbystė, emigracija, atlyginimų mažėjimas, skurdo problema, socialinių garantijų trapumas ir t.t., – kultūros balsas, pavadinkime, girdimas silpnai. Dalyvavau dar nedaugelyje Vyriausybės posėdžių, bet jei paanalizuočiau, kokį procentą juose sudaro su kultūra susiję klausimai, tai būtų nykstamai mažai. Ir tai parodo, kad pabūklams gaudžiant – socialinių, ekonominių problemų pabūklams, – mūzos vis dėlto prityla. Tokių problemų fone kalbėti apie kultūrą reikia nemažai išmonės, diplomatijos, tam tikro agresyvumo, bet agresyvumas kartais turi atvirkštinį poveikį: labai dažnai tai sutinkama kaip Marijos Antuanetės pasiūlymas duonos neturintiems valstiečiams valgyti pyragą. Kad ir ką sakytum, kultūra, kultūrinis laisvalaikis tapatinami su gerovės visuomene. Tai yra pirmoji asociacija.
Todėl man ypač svarbu akcentuoti kultūros kaitos gairėse numatytas kitas kultūros suvokimo perspektyvas: tai yra traktuoti kultūrą ne tik kaip savaime vertingą fenomeną, uždarytą dramblio kaulo bokšte ir prieinamą tik laisvalaikiu, bet kaip valstybės gyvenime kur kas svarbesnių procesų katalizatorių. Reikia kalbėti ne apie brangius savaitgalio renginius, bet apie horizontaliuosius kultūros prioritetus, tokius kaip kultūra ir ekonominė gerovė, kultūra ir socialinė integracija, kultūra ir edukacija bei kūrybingumo skatinimas, kultūra kaip visuomenės vitališkumo ir dinamiškumo katalizatorius. Pasaulyje tokios tendencijos labai pastebimos, kultūra nėra traktuojama, tarkime, kaip brangus perlamutru inkrustuotas XV a. baldas, kurio restauravimui, eksponavimui ir priežiūrai reikia didelių išteklių, bet veikiau kaip gerai atliktas namų apyvokos daiktas, kuris atrodo tarsi savaime suprantamas, bet jį atėmus visuomenė netenka labai daug. Kultūros stygius visuomenėje labai pasijunta pašalinus ją iš edukacijos įvairiose šio proceso grandyse; pašalinus kultūrą iš bendruomenės gyvenimo, ta bendruomenė netenka labai svarbios rišamosios medžiagos – tapatybės mechanizmo; pašalinus kultūrą iš aplinkos (turiu galvoje architektūros ir dizaino aplinką), mes taip pat labai nuskurdinami, ta aplinka tampa pilka, neįkvepianti ir liūdna.
Kitaip tariant, tokiais ekonominės krizės ir socialinės desperacijos laikotarpiais kaip dabartinis kultūra turi įrodyti, kad ji nėra prabangos prekė ar įnoringa snobiška poniutė, norinti paimti lėšų iš ir šiaip nuskurdusio piliečio, bet kad tai nuolatinis ir būtinas socialinio gyvenimo veiksnys, lydėjęs visuomenę visais laikais: bažnyčiose kultūra buvo vizualinė, muzikinė retorinė priemonė, miestuose ji formavo architektūrą, reiškėsi kaip aikščių karnavalai, ji klestėjo dvarų buityje ir t.t. Ir nors tam tikra kultūros dalis yra valstybės lėšomis remtina elitinė kultūra, reikėtų akcentuoti ir kitą aspektą, – labai svarbų kultūros vaidmenį tose gyvenimo srityse, kur ją galima lengvai pražiūrėti. Todėl horizontaliųjų kultūros prioritetų vaidmuo ir yra vienas esminių kultūros politikos kaitos gairių akcentų, kurį aš pasirinkau kaip savo politinės programos leitmotyvą.
Labai paprastai tariant, tai būtų kultūros prieinamumas visiems ne tik miestuose, bet ir miesteliuose visoje šalies teritorijoje, visoms amžiaus ir socialinėms grupėms. O tai pagal galimybes daugiau ar mažiau ir yra daroma. Per tris mėnesius man jau teko apvažiuoti nemažą Lietuvos dalį ir visur mačiau kylančius kultūros namus, bibliotekas ir aktyvius, nors ir menkai apmokamus kultūros darbuotojus. Tų žmonių darbas vertas pasigėrėjimo ir palaiko visoje šalyje tam tikrą kultūros gyvybingumą.
Antras aspektas yra kultūros sistemos depolitizavimas, nors gal ir keistoka, kai tai sako ministras, kuris pagal apibrėžimą yra politikas. Bet net ekspertinių komisijų lygyje per tuos tris mėnesius pajutau pakankamai didelį politikų norą paveikti kultūrą, spręsti apie jos kokybę, demagoginiais tikslais naudojant tai kaip viešųjų ryšių ar asmeninės politinės kampanijos priemonę. Šiuo metu kultūra yra gerokai diskredituota ir skandalizuota. Turiu galvoje visas atakas prieš „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ projektą, parodant kultūrininkus kaip vagių ir pinigų plovikų gaują, taip pat didžiųjų kultūros institucijų rekonstrukciją, Valdovų rūmų atkūrimą, istorinio filmo kūrimo bylą. Analizuojant situaciją labai aiškiai matomi politikavimo ir politikų kišimosi pėdsakai, kurie išderina visą mechanizmą, iškreipia rezultatus ir užtraukia kultūrai blogą vardą. Žinoma, ir kultūros sferoje pasitaiko neskaidrumo, bet politizavimas ir skandalizavimas tik supainioja kortas.
Paminėjau tik du prioritetus, bet man jie atrodo ypač svarbūs, pradėjus nuo jų galima judėti link kitų, dar visai neišnaudotų kultūros galimybių.
Jūsų mintys man nepasirodė pernelyg optimistiškos. Susidaro įspūdis, kad Jūs, kaip ministras, turite pradėti nuo politikų edukacijos.
Tikrai taip. Paminėjau kultūros politikos tikslus, o tai jau jos įgyvendinimo priemonė. Aš manau, kad ir vieši ministro pasisakymai, ir dalyvavimas pokalbiuose, ir pačios ministerijos darbo pobūdis turėtų prisidėti prie tam tikros mentaliteto kaitos. Netikiu šuoliškais mentaliteto pokyčiais, rezultatų duoda augimas, evoliucija, kuri prasideda tada, kai mažas vaikas pradeda praktikuoti kultūrą: pats šokti, dainuoti, piešti, kai tai tampa neatskiriama žmogaus gyvenimo dalimi. Akivaizdu, kad užaugus jam nekels abejonių paramos kultūrai dalykai. Sunkiau kalbėtis su žmogumi, kuris savo gyvenime tokios patirties neturėjo, tarkime, augo šeimoje, kur kultūra buvo pajuokos objektas, teikiant absoliutų pirmumą finansinei sėkmei arba žavintis vien technologinėmis naujovėmis. Man regis, dialogą apsunkina ta aplinkybė, kad mano karta, ką jau kalbėti apie vyresniąją, yra išaugusi sovietinėje mokykloje, kur, tarkime, piešimo ar muzikos pamokos buvo laikomos marginalinėmis. Mūsų edukacinė sistema iki šiol traktuoja kultūrines praktikas kaip minkštąsias, nerimtąsias, papildomas. Tuo tarpu daugelio kitų šalių mokykloje kultūrinių praktikų vaidmuo suvokiamas kaip esminis, strateginis ir neatsiejamas nuo civilizuoto žmogaus gyvenimo. Apie tai ir reikia kalbėti, reikia šviesti visuomenę, padedant jai suvokti kultūros vaidmenį kaip vieną centrinių, formuojančių žmogaus tapatybę. Juk būtent per kultūrą, o ne per ekonominę sėkmę, kuri gali būti permaininga ar nesunkiai perkeliama į kitą šalį, mes tapatinamės su valstybe, kurioje gyvename. Juk būtent kultūra užtikrina geresnę gyvenimo kokybę ir gilesnį gyvenimo prasmės suvokimą.
Neseniai teko lankytis Filadelfijoje, organizacijoje, kuri tiria kultūros ekonominę ir socialinę naudą savame regione. Jos atliekami tyrimai rodo, kad kultūriniai renginiai, visuomenės įtraukimas į kultūrą prisideda prie ekonominės gerovės, mažina nusikalstamumą, skatina verslą. Ten, kur kultūra yra dinamiška, didesnė ir žmonių koncentracija, klesti aplinkiniai restoranai ir vietiniai verslai. Kaip tik šias kultūros ypatybes ir būtina akcentuoti, o ne tai, kad jos išlaikymas reikalauja mokesčių mokėtojų pinigų. Dažnai tuo apsiriboja ir pačių kultūrininkų kalbėjimas: kultūra esanti vertinga pati savaime ir turi būti išlaikoma valstybės. Galima sutikti, kad tam tikra prasme kultūrą ir reikia taip traktuoti, – visuomenė didžiuojasi savo elitinės kultūros kūrėjais ir juos palaiko, – bet ekonominės krizės sąlygomis toks kalbėjimas turi visiškai priešingą poveikį: suerzina žmones ir diskredituoja pačius kultūrininkus kitos visuomenės dalies akivaizdoje. Dabartiniu metu tokia pozicija kultūros raidai yra pavojinga, todėl mes ir pasirinkome horizontaliuosius kultūros prioritetus. Manau, nuolat apie tai kalbantis su visuomene ir politikais, galima pasiekti gerų rezultatų.
Bet edukacija, kaip minėjote, yra ilgas procesas. Tuo tarpu kultūros politika reikalauja pakankamai radikalių pokyčių, kurių nebuvo visą nepriklausomybės dvidešimtmetį. Tam reikia koreguoti ne vieną kultūros sferą reglamentuojantį įstatymą. Ar tai įmanoma, turint galvoje nepalankų ekonominį foną, negatyvų visuomenės ir politikų požiūrį į kultūrą? Ar jaučiatės turįs politinį palaikymą?
Žvelgiu į šią problemą gana optimistiškai. Jau ir per tą trumpą „šimto dienų“ laikotarpį teko nemažai padirbėti su teisės aktais, įvertinti jau anksčiau suformuotų teisėkūros grupių veiklą ar spręsti klausimą dėl naujų grupių iniciavimo. Galima pasakyti, kad šis darbas gana sparčiai vykdomas kino, paveldo, menininkų socialinių garantijų srityse. Turiu galvoje ir elektroninių laikmenų įstatymą, garantuojantį autorinių teisių turėtojams atlygį iš elektroninių laikmenų platinimo.
Šie procesai vyksta, tik dėl vienų ar kitų priežasčių kai kurie įstringa ar juda lėčiau, nei norėtųsi. O ir pačios ministerijos žmogiškieji resursai rengiant teisės aktus ir vykdant struktūrines permainas yra gana kuklūs. Jei, tarkime, kompetentingas darbuotojas visą darbo dieną praleidžia atsakinėdamas į skundus, tai įstatymo rengimui jam lieka geriausiu atveju papildomas laikas. Manau, kad panaši praktika nėra tinkama. Todėl ir kalbame apie būtinybę įsteigti Kultūros tarybą, atskiriant ministerijos ir šios tarybos funkcijas. Ministerijos vaidmuo būtų pirmiausia teisėkūra ir strategavimas. Ir politinis lobizmas palaikant ryšius su kitomis valdžios institucijomis – kitomis ministerijomis, Vyriausybe, Seimu, – bei argumentuojant kultūros politinę vertę tarp kitų visuomenės gyvenimo kontekstų.
Šiuo metu ministerija beveik išimtinai apkrauta smulkiu lėšų administravimo darbu. Per pastaruosius dešimt metų kai kurių ministerijų aparatas išaugo dvigubai, tuo tarpu Kultūros ministerijoje augimas buvo labai nedidelis, apie 5–10 proc., ir beveik vien tiktai plečiantis jos reguliavimo sferai, pavyzdžiui, neseniai priskyrus jai archyvus bei kai kurias Tautinių mažumų departamento funkcijas. Palyginimui galima pasakyti, kad Azerbaidžano kultūros ir turizmo ministerijoje kino reikalus kuruoja dvylika žmonių, o pas mus – du žmonės. Lietuvoje nuolatos kalbama apie būtinybę mažinti išpūstą administracinį aparatą, bet šių dviejų skaičių palyginimas daug ką pasako. Juk kinas turi daugybę aspektų: ir filmų kūrimo, ir baigiamųjų darbų, ir platinimo, ir daugelį kitų. Vienas ar du žmonės nepajėgūs sėkmingai kuruoti visą sritį. Deja, mūsų lobizmas prašant daugiau darbuotojų būtiniausioms problemoms spręsti kol kas nebuvo sėkmingas. Neįtikino argumentai, kad ir administruoti kultūrą, ir formuoti jos politiką nepakanka jėgų, kad, pavyzdžiui, viso profesionalaus meno reikalų negali tvarkyti vienas šešių darbuotojų ministerijos skyrius.
Kaipgi vykdyti struktūrines reformas, kai Vyriausybė deklaruoja administracinio aparato mažinimo politiką? Bet gal tik deklaruoja, – Jūs paminėjote, kad kitose valdymo srityse aparatas išaugo dvigubai. Juk pokyčiai būtini ne vien kinui, bet kultūrai apskritai. Antai nuo sovietmečio nereformuotos valstybinių teatrų sistemos efektyvumo analizei neužtenka vieno ministerijos darbuotojo. O grįžtant prie kino, – ateinančių metų Vyriausybės programoje numatyta įsteigti Nacionalinį kino centrą – atskirą Kultūros ministerijos departamentą, kuris užsiimtų vien tiktai kino politikos klausimais. Ar, Jūsų požiūriu, tai realu, ar vėl nusikels į neapibrėžtą ateitį?
Esu jau gavęs panašių klausimų: ar visuotinio aparato mažinimo fone naujų valstybinių institucijų steigimas atrodo tinkamas? Nesu visiškas pesimistas, nes pateikiant konkrečius skaičius ir argumentus dialogas vis dėlto įmanomas. Negalėčiau pasakyti, kad Vyriausybėje mano balsas nėra girdimas ir neatneša tam tikrų rezultatų. Kad ir toks faktas, jog ateinančiais metais kultūros biudžetas padidės maždaug 6 mln. Lt. Tai labai nedaug, bet kai kurioms sritims tai duos apčiuopiamų rezultatų. Kita vertus, ir Kino centro, ir Kultūros tarybos steigimas nebūtinai susijęs su daugybe papildomų etatų ar išteklių.
Užsiimant teisės aktais ir kultūros strategija juk neatkrinta ir projektų administravimo būtinybė. Vadinasi, reikia ir naujų pajėgų.
Ketiname atlikti kultūros sistemos administravimo auditą, peržiūrėti esamus išteklius, įvertinti, ar darbuotojų skaičius proporcingas jų atliekamoms funkcijoms. Na, o ten, kur reikmės bus akivaizdžios, susijusios su numatoma nauda, ieškosime argumentų remdamiesi europine ir pasauline praktika. Bent jau kino srityje tai nekelia abejonių, nes kinas – ne tik meno sritis, bet ir ekonomikos šaka. Ir net ne smulkus ar vidutinis, o stambus verslas.
Prieš kelias savaites kaip tik buvo pradėti griauti Lietuvos kino studijos gamybiniai korpusai Nemenčinės plente, įvyko simbolinė kinematografininkų „paskutinė vakarienė“. Suprantama, tai tik finalinis seniai sukurtos situacijos akordas, bet, man regis, ir labai iškalbinga visos dabartinės kultūros būklės metafora.
Bendrame visuomenės diskomforto, netikrumo jausmo, emigracijos fone, žinoma, netenka kalbėti apie gerą kultūros savijautą. Kita vertus, nesinorėtų spręsti apie kultūros būklę vien pagal jos materialines galimybes. Ir sostinėje, ir regionuose teko matyti daug aukšto lygio kultūros reiškinių, jai pasišventusių žmonių, esu įsitikinęs, kad tokioje mažojoje valstybėje kaip mūsų kuriama labai daug kokybiškos kultūros.
Ministre, bet veikiausiai sutiktumėte, kad ši kūryba grindžiama labiau entuziazmu, o ne valstybės ar savivaldybių palaikymu. Neišvengiamai tenka paliesti ir kultūros finansavimo klausimą. Kultūros politikos kaitos gairėse akcentuojama, kad kultūra kaip ūkio šaka sukuria net 5 proc. BVP, tuo tarpu apie panašią proporciją valstybės biudžete netenka net svajoti. Jūsų minėti 6 mln., žinoma, šis bei tas, jeigu jie bus racionaliai panaudoti, ko turbūt labiausiai ir pasigename visose mūsų valstybės valdymo srityse. Tačiau Kultūros ministerijai tenka ir naujos apkrovos: dėl apskričių panaikinimo kai kurios kultūros įstaigos regionuose pereina į tiesioginę ministerijos priklausomybę. Tuo tarpu savivaldybės beveik nedalyvauja kultūros valdyme ir finansavime.
Tų naujų į ministerijos reguliavimo sferą patekusių įstaigų nėra taip daug, tačiau didesnės centralizacijos pavojus iš tikrųjų yra iškilęs. Netikrumo laikais daugiau tikimasi iš centrinės valdžios. Gauname prašymų atvažiuoti į vietą ir įvesti tvarką tariamai ar realiai netinkamai vykdomame kultūros administravime. Arba priglausti po savo sparnu, tarkime, muziejų ar chorą, nes juo nesirūpinanti savivaldybė. Centralizuota valstybės paramos kultūrai sistema jau ir šiaip yra labai išsiplėtusi, o tai neabejotinas socializmo palikimas. Neseniai nuvykęs į Jungtines Valstijas ir apsilankęs daugelyje kultūros organizacijų susipažinau su visiškai priešinga kultūros decentralizacijos tendencija. Žinoma, Amerikos pavyzdys nėra pritaikomas Lietuvai. Stambiausios kultūros institucijos, kaip Guggenheimo muziejus, netgi saugosi, kad į jų sistemą nepatektų valstybės pinigų. Priežastis – disponuodamas privačiomis arba užsidirbtomis lėšomis esi nuo nieko nepriklausomas, gali laisvai formuoti meninę kokybę, atstovauti meninei ideologijai.
Taip, bet tai turtingos visuomenės privilegija.
Tai turtingos visuomenės privilegija. O valstybės remiamos kultūros ypatybė yra ta, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas gali turėti pretenzijų kultūros sistemai, piktintis, tarkime, Neries krantinės skulptūromis...
Bet juk tas mokesčių mokėtojas yra žiniasklaidos inspiruojamas. Visada kyšo piktavališka žurnalistinė ar net politinė potekstė.
Tačiau žvelgiant formaliai biudžeto lėšomis finansuojama sistema turėtų būti 100 proc. atskaitominga. Šaržuojant galima paklausti: ar menininkas turi teisę eksperimentuoti už mokesčių mokėtojų pinigus? Kultūros bendruomenės atsakymas – žinoma, kad taip. Kita vertus, žiniasklaida ar politikai gali pareikalauti, kad kultūros sistema teiktų tokias paslaugas, kokių nori dauguma mokesčių mokėtojų.
Nesu įsitikinęs, kad kultūros bendruomenė reaguotų solidariai, ką parodė ir krantinės skulptūrų precedentas. Čia irgi esama daugybės interesų ir priešpriešų. Bene giliausia iš jų – tarp biudžetinio ir nevalstybinio kultūros sektorių. Dažna biudžetinė įstaiga, pirmiausiai turiu omeny valstybinius teatrus, turi užtikrintą finansavimą, bet ne kūrybinėms programoms, o patalpų ir darbuotojų išlaikymui...
Tikrai taip, o šiais laikais dotacijos nepakanka net ir tam.
Kitaip tariant, teatrai tarsi nėra atsakingi už savo produkcijos meninę kokybę ir gali daryti ką tinkami, kad tik išgyventų. Ar, Jūsų manymu, reikėtų keisti valstybinių teatrų sistemą?
Manau, Kultūros politikos kaitos gairėse numatytas ir kitose valstybėse taikomas įstaigos veiklos kokybės vertinimo kriterijus neabejotinai bus įdiegtas ir mūsų sistemoje. Tačiau kyla nemažai neaiškumo, kaip šis mechanizmas turėtų veikti. Dabar įstaigos veikla iš ministerijos finansuojama tiktai ūkiniu požiūriu, kūrybai lėšos skiriamos per Kultūros rėmimo fondą, kuris yra tarsi ministerijos dalis, o teikiamų projektų meninę kokybę vertina ekspertai iš meno lauko.
Yra nemažai atvejų, kai atlyginimus teatruose gauna kelerius metus nevaidinantys etatiniai aktoriai. Kultūros sistemos, kaip socialinės apsaugos ir rūpybos sistemos, funkcionavimas yra neadekvatus siekiamam rezultatui. Atlygis kūrėjui turėtų būti mokamas pagal jo įnašą į meninės produkcijos sukūrimą. Bet ši permaina socialine prasme būtų labai žiauri ir negailestinga, nes nemažai esamų ar buvusių kūrėjų liktų be socialinių garantijų ir tiesiog atsidurtų gatvėje. Daugelyje Vakarų valstybių menininkai turi dirbti kitus darbus – fabrikuose, parduotuvėse, kavinėse, – ir tik įrodę savo meninį pajėgumą pradeda užsidirbti iš savo kūrybinės veiklos. Įsitikinimas, kad valstybė turi visus aprūpinti, taip pat, manyčiau, yra socialistinio mąstymo šleifas.
Kaip tuomet teks keisti šią situaciją – peržiūrint finansavimo principus, audituojant, priimant naujus teisės aktus, diegiant naujus darbo santykius?..
Dokumentų plotmėje tai visiškai įmanoma, juk gairėse pabrėžiami sistemos monitoringas, auditas, organizacijų ekspertinis vertinimas pagal meninę kokybę. Žinoma, ekspertų vertinimai taip pat gali būti priešingi – tradicionalistinis ir postmodernistinis požiūriai čia dažnai susiduria kaktomuša. Turėjau tokios patirties dirbdamas Vilniaus dailės akademijoje. Aukštojo mokslo reformos kontekste VDA finansavimas taip pat priklauso nuo meninės produkcijos kokybės. Ir jeigu dauguma ekspertų palaiko postmodernistinę paradigmą – konceptualų, idėjas reiškiantį meną, – o dauguma aukštosios mokyklos dėstytojų kuria modernistinį ar tradicionalistinį meną, tai akivaizdu, kad ta kūryba įvertinama labai menkai, vadinasi, skiriamas mažas finansavimas. Yra pavojaus, kad taip atsitiktų vertinant ir teatrus ar kitas kūrybines organizacijas. Įvyktų tam tikras nuomonių susidūrimas, kuris, matome, atsispindi ir spaudoje viešai vertinant meno reiškinius. Pasidalijusi ir teatro bendruomenė: vieni išpažįsta labiau tradicionalistinį, „dvasingą“ teatrą, kuris žadina emocijas, jausmus, tarp jų ir tautinius, kitiems labiau patinka meniniai eksperimentai, konceptualumas, ironija. Šioje plotmėje sunku sutarti. Noriu pasakyti, kad įvedus kokybės vertinimo dėmenį problemos taip lengvai neišspręstų.
Socialinę apsaugą darbo netekusiems menininkams turėtų užtikrinti Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymas, kurio papildymai netrukus bus svarstomi Seime. Įstatymo įgyvendinimą ketinama pavesti veikiančioms kūrėjų organizacijoms, kurios siekia nustatyti aukštą organizacijos narių „kvotą“, taip užkirsdamos kelią kai kurių specifinių sričių menininkams kurti savo sąjungas ir pretenduoti į valstybės paramą. O ir šiaip papildomų galių suteikimas nevyriausybinėms organizacijoms valstybės politikos srityje atrodo abejotinas.
Tam tikrų grėsmių esama. Diskutuodami šio įstatymo nuostatas mes pasistengėme kiek galėdami sumažinti šią „kvotą“, kad ne vien tiktai didelės oficiozinės organizacijos galėtų pretenduoti į meno kūrėjų statusą, kad nevyktų meno ir kūrybos biurokratizavimas. Socialinių garantijų sistema yra biurokratinis reiškinys pagal apibrėžimą. Čia reikia vadovautis labai aiškiais kriterijais, šiuo atveju – ar asmuo yra meno kūrėjas, ar ne, ir kas gali tai įvertinti? Kartais tai būna keblu, nes asmuo gali būti labai aktyvus, o meninė tos veiklos kokybė – menka. Čia ir vėl iškyla nuolatinis meno kokybės subjektyvumo klausimas. Todėl valstybei paprasčiau, kad šią sritį administruotų kuri nors institucija, šiuo atveju – Meno kūrėjų organizacijų asociacija, vienijanti tam tikrą kūrėjų dalį. Nors sistema ir nėra tobula, ji vis dėlto geresnė už situaciją, kai menininkas apskritai nėra socialiai apsaugotas. Manau, kad ateityje galėsime ją pagerinti. Mūsų uždavinys – užtikrinti, kad stambiosios organizacijos nemonopolizuotų meno kūrėjų statuso. Juk ir dauguma gali klysti, o didelių organizacijų veikla – deformuotis. Ne kaip politikas galiu pridurti, kad pažįstu nemažą būrį menininkų, kurie nepriklauso jokiai kūrybinei organizacijai, bet yra pripažįstami tarptautiniu lygiu.
Ministre, Jūs užsiminėte apie kultūros ir jos kūrėjų diskreditavimą, kuriuo pastaruoju metu labai aktyviai užsiėmė ir žiniasklaida, ir politikai. Visa tai prasidėjo bandymais žūtbūt sužlugdyti „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ programą, nors jos svarba Lietuvai ir vidaus politikos, ir tarptautiniu požiūriu buvo akivaizdi. Dvidešimt metų ir pati kultūra, ir Kultūros ministerija buvo tarsi valstybės gyvenimo šešėlyje. Iš kur staiga tas perdėtas politikų dėmesys kultūrai?
Banaliausias atsakymas – dėl tos priežasties, kad į kultūros sferą plūstelėjo tikrai reikšminga pinigų suma. Ten, kur pinigai, ten ir interesų konfliktai, ten ir politikų dėmesys bei įvairių lobistinių grupuočių interesai. O kalbant apskritai, Lietuva neturėjo tokio stambaus projekto įgyvendinimo patirties, tad jauni entuziastingai nusiteikę vadybininkai susidūrė su pernelyg ambicingais uždaviniais. Akivaizdu, kad buvo daromos klaidos, kai kurios – grubios, susilaukusios pelnytos kritikos, kitos buvo tiesiog išpūstos, nes nepatenkinta visuomenė mėgsta skaityti apie skandalus, machinacijas ir reikalauja bausmių. Visada geriau, kai didelės idėjos pritraukia pinigus, o ne kai duodami pinigai ir prie jų reikia pritempti idėjas. Šie du priešingi vektoriai daug ką supainioja. Bet drįstu manyti, kad dauguma „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginių buvo nuostabūs, sostinė prisipildė kultūros, kultūros edukacijos, renginių koncentracija gatvėse, „Menų spaustuvėje“ buvo didžiulė, atvėrė duris dvi naujos institucijos: seniai laukta Nacionalinė dailės galerija ir Dailės akademijos dizaino inovacijų centras... Nors klaidų neišvengta, patį reiškinį vertinu labai pozityviai.
Bet perdėtas politikų dėmesys kultūrai davė ir ilgalaikių neigiamų pasekmių, kurios jaučiamos ir dabar. Turiu galvoje kultūros sektorių krečiantį Valstybės kontrolės patikrinimą. Neneigiu tokios kontrolės būtinybės, tačiau ji vykdoma visiškai neatsižvelgiant į kultūros specifiką, nes mūsų valstybės finansavimo struktūroje nėra jokio skirtumo tarp kultūros produkto ir kitų prekių bei paslaugų, pvz., teatrui taikomi tie patys viešųjų pirkimų standartai kaip ir batų fabrikui. Vienintelis realus kultūros politikos pokytis per dvidešimt nepriklausomybės metų buvo projektinis finansavimas. Tačiau Valstybės kontrolė konstatavo, kad projektų teikėjai neturi teisės kreiptis papildomos paramos į Kultūros fondą, jei projektas paremtas per kurią nors ministerijos priemonių programą. Taip, vadovaujantis biurokratine logika, buvo užkirstas kelias piktnaudžiavimams, visiškai ignoruojant tą aplinkybę, kad visų programų nuostatai numato tik dalinę paramą projektams. Daugelis projektų yra tęstinio arba sudėtinio pobūdžio, ką jau kalbėti apie tai, kad iš kelių šaltinių gauta parama ir parodo tikrąją projekto vertę. Panašūs sprendimai gresia tapti rimtu reformos stabdžiu. Ar Valstybės kontrolės nuomonė yra galutinė ir nediskutuotina?
Tokia diskusija jau vyksta ir turbūt yra viena iš sunkiausių. Neretai net pats noras diskutuoti šiuo klausimu yra traktuojamas kaip negerovių dangstymas. Paragrafai nepripažįsta, kad teatras ir batų fabrikas, kaip sakėte, veikia kiek skirtingais principais, o jų tikslai yra gerokai skirtingi, panašumas tik tas, kad abu parduoda savo produkciją. Jeigu teatrai veiktų be bilietų, kaip, tarkime, Londono muziejai, kur valstybė įsipareigojusi šviesti ir taurinti visuomenę, kalbėtis gal būtų paprasčiau. Tačiau problemą įmanoma išspręsti tiktai abipusiu dialogu. Vengiant radikalių požiūrių. Vienas jų būtų, kad kultūros ekonomikos plotmė turi būti visiškai nereguliuojama ir neaudituojama. Tai primena ankstyvąją Kultūros fondo veiklos fazę, kai pinigai buvo tiesiog dalijami nereikalaujant ataskaitų. Tai labai ydinga praktika, formuojanti neatsakingą požiūrį į valstybės pinigus, – su savais mes taip nesielgiame. Ataskaitos būtinos, tą pabrėžiu. Kitas kraštutinumas būtų spektaklio pastatymą ir jo meninį rezonansą matuoti sunaudotų medžiagų, mechanizmų ir amortizacijos kriterijais. Tinkamo modelio reikia ieškoti tarp kraštutinumų. Tai atskaitomybė ir skaidrumas, nustačius srities specifikos bruožus. Kad neišeitų taip: rengdamas Maironio poezijos vakarą, skaitovą aš pasirenku viešojo konkurso būdu. Tuomet Maironis ir bus perskaitytas pigiausiai. Žinoma, utriruoju, bet juk susiduriame su panašiomis situacijomis. Meninės kokybės pamatuoti liniuote negalima.
Lygiai kaip Valdovų rūmų atkūrimui negalima taikyti serijinės statybos standartų.
Taip, dėl to irgi kilo didžiulis ginčas. Nesu linkęs skubėti formuluoti savo pozicijos šiuo klausimu – reikalingas auditas, monitoringas, veiklų įvertinimas. Bet vis dėlto neįvertinti, kad statyba vyksta piliavietėje, kur kiekvienas į žemę įbestas kastuvas iškelia archeologijos klodus, yra labai destruktyvu. Sakyti, kad daugiau nei 300 tūkst. archeologinių objektų iškasimas ir perdavimas muziejui tėra kelių šukių iškapstymas – čia laisvai cituoju vieną žurnalistą, – na, tai yra ciniška. Bet klausimas, ar objekto statybai, jo sienų apskaitai taikytini restauraciniai įkainiai, yra atviras. Kita vertus, akivaizdu, kad tai nėra daugiabučio statyba.
Diskusijų turinyje pasigenu racionalaus blaivaus vidurkio. Turime išmokti vertinti dalykus civilizuotesniu žvilgsniu: suvokdami kultūrą ir kaip ekonominę veiklą, o Valdovų rūmų atkūrimą – kaip naujo pastato statybą, pamatyti ir kitą pusę – reikšmę valstybingumui, kultūrai, istorijos mokslui ir neabejotiną naudą ateityje, netgi rengiant rūmuose garbingų valstybės svečių priėmimus.
Turime vengti kraštutinių požiūrių laikydami kultūrą nepakartojama, ezoterine, užsisklendusia dramblio kaulo bokšte arba taikydami jai batų fabriko standartus. Savo veikloje ir siekiu blaivaus vidurkio. Ir šiuo pasisakymu, ir kalbėdamas su kolegomis ministrais, Ministru Pirmininku, Seimo nariais. Kalbu ne kaip konformistas, bet kaip asmuo, siekiantis reabilituoti kultūrą kaip neišvengiamą ir labai svarbią plotmę šalies piliečio gyvenime. Turėtų rastis dalyvavimo kultūroje, buvimo kultūringu piliečiu džiaugsmas.
Ačiū už pokalbį. „7 meno dienos“ linki Jums kuo geriausios kloties.
Kalbėjosi Linas Vildžiūnas
