Lietuvos nacionalinio baleto trupė baigia sezoną - šiandien (05.18) rodomas paskutinis spektaklis - Sergejaus Prokofjevo “Romeo ir Džuljeta”. Baigiasi ir rašinių apie baletą sezonas - šia proga skelbiame pokalbį su baleto artistais Ana Baranova, Ilva Juodpusyte ir Igoriu Zaripovu.
Pokalbis vyko po spektaklio “Graikas Zorba” (04.18). Artistai buvo persirengę, nusivalę grimą, jų veiduose galima buvo įžvelgti nuovargį, bet ir džiaugsmą, kad pavyko tą vakarą scenai atiduoti save. Šnekėtasi apie šokėjo, kaip menininko būties trapumą, apie spektaklius, pastatymus, dalytasi nuotrupomis, prisiminimais - tai amžina ir neišsemiama tema
Apie spektaklio kūrimą
Igoris: Skaitai knygas, domiesi apie viską iš to laikmečio, klausi statytojo… Prisimenu, kai “Rusiškąjį Hamletą” statė, tai Olga Kolmykova (choreografo Boriso Eifmano asistentė - jai buvo patikėta šį baletą pastatyti mūsų scenoje) pasakojo apie mažiausių smulkmenų potekstę…
Ana: Buvo labai įdomu, kad ji dėstė viską, nes kai šoki, turi įsivaizduoti, apie ką, kodėl šoki, iš kur tai…
Meda: Kolmykova trupę pagyrė, kad perėmėte Eifmano stilių daug greičiau nei maskviečiai… Per kiek laiko jūs paruošėte šį spektaklį?
Igoris: Vos ne per mėnesį…
Ana: Labai greitai… Po vasaros atostogų iš karto įsitraukėme į intensyvų darbą statant naują, sunkų baletą.
Igoris: Bet koks pastatymas stiprina trupę…
Ana: Aš norėčiau pagirti mūsų trupę. Kai statėme “Raudonąją Žizel”, negalėjau šokti, bet stebėjau repeticijas. Aš neatpažinau mūsų vyrų - visi buvo labai pasitempę. Labai gerai šoko. Visi.
Ilva: Buvo toks nusiteikimas pavasarį, išeinant atostogų - visi laukė, kadangi turėjo atvažiuoti pasaulinio garso baletmeisteris statyti savo kūrinio.
Ana: Aš net juos įsimylėjau visus (juokiasi)… Ir merginos šoko stipriai, geros formos buvo visi šokėjai. “Raudonoji Žizel” - labai geras spektaklis. Ir “Graikas Zorba” man patinka…
Sunkiausi spektakliai
Ilva: O “Gulbių ežeras” sukelia prieštaringus jausmus…
Ana: Taip, “Gulbių ežeras”... Dar nuo mokyklos laikų, kai šokdavome gulbes, tai labai sunkus spektaklis. Klasikoje nepaslėpsi netikslaus judesio… Nors sunku, bet man patinka.
Ilva: Po spektaklio net nejauti savo kūno svorio, atrodo, viskas išeina iš tavęs… Kartu toks palengvėjimas, bet ir sunkumas kartu…
Ana: Klasiką šokti sunkiausia. Pavyzdžiui, “Miegančioji gražuolė” man nelabai patinka, nors tai yra klasika, kuri turi būti repertuare. Manau, kad reiktų atnaujinti kostiumus, nes anksčiau visos balerinos buvo neaukšto ūgio, o dabar jų kostiumai mums, aukštoms balerinoms, kartai yra ankštoki, einame su kostiumėliais po apačia… Nugaros negali laikyti, tik galvoji, kad nenuslystų kostiumas…
Ilva: Kostiumas - labai svarbi šokio dalis. Jis turi būti patogus, kad galvotum apie vaidmenį, o ne apie kostiumą…
Ana: Pasakymas, kad “blogai balerinai - viskas blogai” nėra teisingas. Bet kurios solistės paklausk - kostiumas, puantai labai svarbūs dalykai.
Meda: Su kokiais puantais šokate?
Ana: Anksčiau darydavo lietuviškus, bet paskutiniu metu, kai juos pradėjo daryti kvadratinės formos, baleto trupės meno vadovė Tatjana Sedunova surado išeitį - teatras sudarė sutartį su “Grishko”, nors ir ši rūšis ne visoms tinka. Mūsų pėdos nepripratusios. Kai kam geriau “Sansha” firmos puantai, man patogūs angliški…
Meda: Juk ir Igoris gali pasidalyti įspūdžiais apie puantų techniką. (Anželikos Cholinos “Romeo ir Džuljetoje” jis šoka su puantais). Igori, koks jausmas tau, vyrui?
Igoris: Smagu (juokiasi). Visai kiti jausmai. Pasikeitė požiūris į koleges, visai kitaip į jas pradėjau žiūrėti nuo pat pirmųjų repeticijų. Skauda pirštus…
Ana: Taip, dabar vyras gali įsivaizduoti, kaip mes dirbam (juokiasi). Bet tik Igoris tą žino, kiti mūsų šokėjai - ne… (juokiasi).
Ilva: Šokant su puantais deformuojasi visa pėda… Visi kauliukai… Ypač didžiojo piršto - susistumia kaulai į keltį, po to ir prasideda visi slinkimai, uždegimai, pasistūmimai, kauliukų skilimai… Bet jeigu krūvį teisingai paskirstai, manau, galima išvengti daugelio traumų ir tiesiog skausmo.
Meda: Kas sunkiausia teatro repertuare? Kas atima daugiausiai fizinių ir dvasinių jėgų? Merginoms, kaip išsiaiškinom - “Gulbių ežeras”, o dar?
Igoris: Man tai choreografo Jurijaus Smorigino “Choreografo laiškai M.K.Č.” ir “Carmina burana”, kur turiu technišką solinį vaidmenį. O dar reikia kordebalete šokti - ir po to solinio epizodo, ir prieš jį.…. Tai man labai sunku. Aš po to net negirdžiu nei “bravo”, nei plojimų…
Ilva: Ne kiekvienas išlaikytų tokį krūvį ir dar galėtų kokybiškai pašokti.
Apie žiūrovus
Kartais girdisi ir matosi, kaip prasidėjus spektakliui, vėluojantys žiūrovai skuba atsisėsti į savo jau užimtas vietas, kurias dažniausiai jau būna užsėdęs jaunimas, pirkęs stovimus bilietus…
Igoris: Tai nepagarba visam spektakliui - jei pavėlavai, neturi jokios teisės “išgrūsti” kito žmogaus, kuris atėjo laiku ir užsėdo tavo vietą. Manau, galėtų biliete tai parašyti. Ir dar - labai blaško dėmesį, kai per spektaklį žiūrovų salėje tamsa ir staiga atsidaro kokio viršutinio balkono durys, ir ryškus šviesos ruožas apakina… Dabar gerai, kad įvesta nauja tvarka - jei nesuspėjai ateiti iki trečio skambučio, tai nebūsi įleidžiamas į salę. Galų gale kai lenkiamės, stovim scenoje ir matom, kaip žmonės išeina… Pačių žmonių nematai, bet durys jau atidarytos - kaip žaizdelė….
Ana: Ir mobilieji telefonai… Skamba ir labai garsiai, nors prieš spektaklį visi yra mandagiai įspėjami juos išsijungti……
Igoris: Mums tai dar nieko, bet orkestrui išvis blogai…
Ana: Mes kartais nusijuokiam - vos tik spėjo įspėti, štai jau ir skamba….
Igoris: Dramos teatre labai gerai sukomponuotas griežtas įspėjimas su konkrečiu mobiliojo telefono melodijos garsu.
Ana: O dėl bendros šokio kokybės - kartais labai sunku būna šokant su puantais… Tiek scenoje, tiek repeticijų salėje… Dedi koją ir nežinai kur - ar nepaslysi, ar neatsistosi į duobę…
Ilva: Šokėjas taip pat turi būti gerbti žiūrovą. Deja, ne viskas priklauso nuo mūsų. Prieš išeinant į sceną, kiekvieną kartą “tikrinu” grindis, kur teks stovėti - skaičiuoju duobes.
Trupės akys labiausiai degina
Igoris: Aš tai niekad į kitus nežiūriu (juokiasi). Visada tik pergyvenu ir sergu, kad kuo geriau viską padarytų kolega.
Ana: Aš taip pat. Jei aš pati sukčiau, tarkim, 32 fouette, nebūtų taip baisu. O kai kita šokėja suka, tai tikrai labai noriu, kad susuktų juos labai gerai.
Igoris: Ne tai visada padeda, bet… padeda (juokiasi).
Apie M. K. Čiurlionio mokyklą…
Ilva: Kada grįžti, jauti, kaip tos sienos prisikvėpavusios tavęs, visko…
Igoris: Baleto mokykla dabar pasikeitusi, sąlygos ten labai geros. Langai pakeisti, grindys naujos; prisimenu, kai ateidavom į specialybės pamokas, užkaišiodavom visus langus, kad nebūtų šalta…
Ilva: Ateidavome dirbti į dvylikos laipsnių temperatūros salę…
Ana: Mums reikėdavo nusirengti, kad mokytojas matytų visus dirbančius raumenis…
Igoris: Būdavom su apatiniais drabužėliais, su kojinaitėmis… Stovi, drebi…
Ana: Būdavo, kad mokytoja leidžia, jei labai šalta, šilčiau apsirengti. Pagailėdavo…
Meda: Jūsų mylimiausi mokytojai…
Ana: Man - Elena Švedai, kuri dėstė specialybę… Nuo pirmos klasės ligi paskutinės. Ir Leokadija Dumšaitienė…
Igoris: Šiltai prisimename fizikos mokytoją Rimantą Kanapecką (šypsosi ir tuoj pat pateikia keletą būdingų fiziko frazių): “O, štai ir atėjo fėja….”, “Mėnuo ketvirtas, diena trečia, vadinasi atsakinėja numeris septintas”.
Ana: Matematiką dėstė Navikas. Geras ir teisingas mokytojas. Daug namų darbų užduodavo… Su tėčiu per naktis sąlygas versdavome - tada dar gerai nemokėjau lietuvių kalbos…
Igoris: Istorijos mokytoją Galinį puikiai prisimenam, lietuvių kalbą dėstė Angelė Rasimavičienė, visą laiką būdavo pasitempusi… Dar prisimename lietuvių kalbos mokytoją Vabalienę, padėdavo mums, kai būdavo sunku…
Ana: Praleisdavom mokykloje dvylika valandų… Nuo aštuonių iki aštuonių, bet man tas patiko, nesiskųsdavau…
Apie “Amerikiečių choreografų vakarą”
Ana: Aš dalyvauju Tudoro “Krintančiuose lapuose”. Man jie labai patinka. Tokia gryna klasika… Gražu. O prie “Sūnaus palaidūno” (Balanchine’o choreografija) priprasti nėra labai lengva. Gal dėl to, kad tai labai senas baletas, nors šiemet šiam pasaulinio garso choreografui sukanka šimtas metų, tai kiekviena save gerbianti trupė stato jo kūrinius.
Igoris: Čia kiekvienam labai skirtingai. “Sūnus palaidūnas” buvo statytas dar Sergejaus Diagilevo trupei…
Ilva: Gaila, kad man neteko šokti. Dalyvavau repeticijose, žiūrėjau premjeras. Patiko padarytas darbas.
Apie gastroles
Ana: O, tai neišsemiama tema (šypsosi). Man patinka važiuoti, keliauti, šokti… Nepaprastai patinka gastrolės. Atsiranda tarsi antrasis kvėpavimas.
Ilva: Įsiminė Turkija ir Didysis teatras, kur teko šokti…
Igoris: Kiekviena šalis savaip graži, ypatinga, tik kartais per įtemptą darbo grafiką mes nespėjame visko pamatyti.
Ilva: Savijauta būna pakylėta… Kita šalis, kiti žmonės, daug įspūdžių…
Ana: Teko šokti Graikijoje. Labai įsiminė ši kelionė, nes šokome po atviru dangumi, amfiteatre… Šokome ant aukštos pakylos, buvo fantastiška. Šoki, o vėjo gūsiai plaiksto kostiumą ir jautiesi kaip ne iš šio pasaulio… Geras jausmas. Pradžia buvo dvyliktą, viskas vėlavo, nes Maestro Rostropovičius pamiršo marškinius… Mes laukėme, pradėjo lyti lietus… Bet viskas buvo labai nuostabu. Tas vaizdas - įjungtos ryškios šviesos, taip pat ryškiai apšviestas orkestras… Labai gerai grojo. Ir pakilus spektaklis buvo tos geros muzikos rezultatas.
Apie orkestrą
Igoris: Muzika turi “užvesti”…
Ilva: Orkestras… Labai daug nuo jo priklauso. Jeigu paliečia tą vidinę stygą, tai visas spektaklis gali praeiti lyg ant bangos.
Ana: Teko šokti grojant įvairiems orkestrams. Bet ir mūsų orkestras yra neblogas.
Apie traumas scenoje
Igoris: Stengiuosi apie tai negalvoti. Nors puikiai prisimenu, kaip buvo mūsų vienai kolegei per “Eglę žalčių karalienę”… Bešokant jai išniro kelio girnelė, kurią ji pati įstūmė į vietą ir užbaigė “sisonu”…. Yra daug sudėtingų šuolių, pakėlimų, per kuriuos susidėvi stuburo slanksteliai, bet juk mes tam ir šokam…
Dar kartą apie publiką
Igoris: Malonu kartais išgirsti “bravo”, šypseną kelia ir baleto moksleivės, kurios sustoja po keletą ir plonais balseliais mums šaukia - gera vis tiek tai girdėti.
Ana: Kartais iš kokio balkono pasigirsta galingas vyriškas “bravo” - po kokio dueto ar variacijos…
Ilva: Tai labai “užveda”. Na, ir malonu - nes tai žmonių reakcija į mūsų šokį…
Dabar Igoris Zaripovas stažuojasi Paryžiaus šokio akademijoje. Jį, Aną, Ilvą ir kitus šokėjus matysime kito sezono spektakliuose. Belieka palinkėti, kad visi spektakliai būtų ant “bangos”.
Kalbėjosi Meda Urbonavičiūtė
