Šiandien Lietuva neteko poeto, dramaturgo, visuomenės veikėjo Justino Marcinkevičiaus. Kalbinami jo artimi draugai, kolegos ir bendražygiai pažymėjo, kad tai ne vien intelektualų, menininkų bendruomenės , o visos Lietuvos netektis.
Viktorija Dajotytė (Fotodiena.lt/Rokas Medonis)
Literatūrologė, Viktorija Dautotytė kalbėdama apie Justiną Marcinkevičių pabrėžė, kad jo mirtis vasario 16–tą simbolinė. „Tokią pat dieną prieš 84 metus Vilniuje mirė ir Jonas Basanavičius. Turbūt ir tai rodo, kad netekome poeto ir žmogaus, kurio misija ir vaidmuo Lietuvos istorijoje buvo išskirtinis.
Reikia suvokti, kad netekome išskirtinės asmenybės, kuri derino neeilinį poeto talentą, labai aukštus visuomeninius įsipareigojimus, atsakomybę savo tautai, valstybei, kalbai, žmogišką gerumą, šiltumą, dėmesingumą. Tai yra išskirtinis derinys, kuri pažymi išskirtines asmenybes, koks ir buvo J. Marcinkevičius“.
Prisimindama visuomeninę poeto veiklą, profesorė sakė: „Visuomeninės veiklos viršūnė buvo J. Marcinkečiaus dalyvavimas persitvarkymo sąjūdžio veikloje. Jis buvo iniciatyvinėje grupėje nuo pat pradžios, nuo paties pirmojo mitingo. Nuo jo buvimo priklausė labai daug, jis buvo visų pripažįstamas sąjūdžio autoritetas, kuriuo pasitikėjo.
Pirmieji žingsniai, mano manymu, labai priklausė nuo J. Marcinkečiaus pozicijos. Jis pasakė svarbiausias kalbas, kuriose formavo emocinius suvokimo taškus tautai. Jie kylančiai į naują savo istorijos etapą buvo be galo svarbūs. Po to jau galėjo prasidėti analizė, faktologija, pirmiausiai reikėjo pasiekti tautos emocinį nusiteikimą, vienybę − o tai galima buvo padaryti tik labai įtaigiu žodžiu. Tokią galimybę J. Marcinkevičius tikrai turėjo ir ja neabejodamas pasinaudojo.“
Romualdas Ozolas (Fotodiena.lt/Robertas Dačkus)
Filosofas Romualdas Ozolas J. Marcinkevičių vadina naujosios lietuvių tautos patriarchu.
„J. Marcinkevičius buvo visą laiką per visus įtempčiausius valstybės atkūrimo momentus, saugodamas valstybę, bet labiausiai rūpindamasis tais, kurie kūrė valstybę, o būtent – tauta. Todėl man J. Marcinkevičius yra naujosios lietuvių tautos patriarchas“, – kalbėjo filosofas.
Anot jo, per poetą žmonės sužinojo, kas yra tikrasis, o ne ideologizuotas gyvenimas, tikroji istorija.
„Per Justiną Marcinkevičių mus galų gale pasiekė neideologizuotas, tikras Lietuvos žemės kvapas, spalvos, tas gyvenimas, kuris iš tiesų buvo bandomas gyventi. Per J. Marcinkevičių mus pasiekė istorijos gyvoji versmė, ne ta ideologizuota, o gyvenimą gyvenanti istoriją. Per J. Marcinkevičių gavome žmogų, kuris be jokių abejonių įsijungė į Sąjūdžio pačius sunkiausius pirmuosius darbus“, – teigė R. Ozolas.
Jo teigimu, lemtis poetą apdovanojo visu tuo, ko gali trokšti žmogus: pagarba, pripažinimu, o svarbiausia – bendrumo jausmu su tais, kuriais jis rūpinosi.
„Tai gali būti laikoma žmogaus gyvenimo prasme, ir J. Marcinkevičius iš tiesų šitą prasmę savimi simbolizuoja“, – įsitikinęs filosofas.
Valentinas Sventickas (Fotodiena.lt/Rokas Medonis)
Literatūros kritikas Valentinas Sventickas pastebi, kad J. Marcinkevičius savo kūriniais ir viešąja veikla buvo didžiausią tautos pagarbą pelnęs menininkas.
„Turėtume atsiminti, kad tautos ir jos kultūros išlikimas buvo svarbiausias jo kūrybos, veikimo motyvas. Jis buvo įspėjęs kažin kokią paslaptį. Jo kūryba buvo labai populiari, tačiau visas tas populiarumas derėjo su aukščiausiu profesiniu meistriškumu, su aukščiausiu kūrybos lygmeniu. Tai irgi labai retas dalykas“, – Lietuvos radijui kalbėjo V. Sventickas.
„Prisimenant sovietmetį, J. Marcinkevičius, pasiremdamas labiausiai liaudies daina, liaudies pasaulėjautą, sugebėjo nubraukti tą sovietmečio kūrybai būdingą patetiką, atgaivino grynąjį lyrizmą, grynąjį meną, ir tokiu būdu jis likęs kaip neištrinama asmenybė“, – teigė literatūros kritikas.
Anot jo, J. Marcinkevičius taip pat įkūnijo nuostabią kūrybos ir asmenybės dermę.
„Nebūtinai menininkui tai privalu, bet šitoks sutapimas visada daro didžiulį įspūdį ir nusipelno žmonių, kolegų meilės, pagarbos, nuostabos. Jis galėjo paprastus dalykus pajusti visa savo sielos gelme, visa savo kelione į žodį. Tai talento, Dievo dovana, kurią J. Marcinkevičius turėjo, ir kuri gyvens toliau“, – sakė V. Sventickas.
Literatūros kritikas kaimynystėje gyvenusį poetą prisimena kaip nepaprastai jaukų, supratingą, šiltą žmogų.
„Tokių reta menininkų aplinkoje. Ambicijos, tokia laikysena, kad „Aš esu vienintelis„ yra suprantama, būdinga ir net reikalinga meno žmogui, bet J. Marcinkevičius savo žmogišką jaukumą, atjautą, supratingumą buvo priėmęs kaip gyvenimo taisyklę, atėjusią iš tėvų, šeimos“, – teigė jis.
Darius Kuolys (Fotodiena.lt/Robertas Dačkus)
Kultūros istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas Darius Kuolys kalbėdamas apie poetą sakė: „Sovietinės okupacijos metais J. Marcinkevičius atrado būdą kaip nesusitaikyti su rėžimu ir kalbėti tautinei bendruomenei apie svarbiausius dalykus − kultūros išsaugojimą, valstybės idėją, žmogaus ištikimybę tautai, gimtajai kultūrai. Savo tekstais jis sugebėjo telkti tautinę bendruomenę, ją stiprinti, išlaikyti.“
„Jo tekstai buvo jungiantys, siejantys, primenantys bendrą likimą, istoriją, praeitį, sykiu teikiantys ir išlikimo, bendros ateities viltį. − apie J. Marcinkevičius žodžio įtaigą kalbėjo D. Kuolys. − Okupacijos metais blaškomi žmonės kiekvienas galvojo apie savo išlikimą, tuo tarpu J. Marcinkevičius siūle galvoti apie bendruomenės likimą, ieškoti bendrų saitų, bendrų simbolių. Prisiminti bendrą istoriją, praeitį, neužmiršti valstybės idėjos.“
Pašnekovas pabrėžė, kad J. Marcinkevičius yra tas žmogus, be kurio tekstų, be kurio simbolinio vaidmens nebus įmanoma suprast sovietinės okupacijos metų Lietuvoje. „Tuo metu jis atrado būdą, kaip nesusitaikyti su rėžimu, kaip jam esant išlaikyti, gaivinti tautos savivoką. Jis leidosi į kompromisus, tačiau niekada neatsisakė tautos idėjos, liko jai ištikimas“, − kalbėjo D. Kuolys.
