Na, kaip jums patiko garsiajame gėjų parade? Tik nereikia pareiškimų, kad jokiose eitynėse tamstos nė iš tolo nebuvo. Tiesą sakant, toje „žydroje“ procesijoje, kurią supo trigubas policininkų skaičius, gėjų irgi beveik nebuvo – na, gal koks tuzinas ar du. O ir agresyvių protestuotojų tesubėgo vos būrelis – su dviem kudakuojančiais seimūnais priešakyje.
Galima sakyti, parade kartu su gėjais ar jų priešininkais už policijos nugarų dalyvavome visi – juk niekas nebuvo abejingas tam paradui. Visi mes, pasidalinę į dvi stovyklas ir išreikšdami požiūrį į šią problemą, patys to nežinodami dalyvavome tarsi slaptame patikrinime – kokia šiandieninė Lietuva: bendruomeninė ar visuomeninė?
Visų pirma išsiaiškinkime su gėjais bei lesbietėmis – iš kur jie atsiranda?
Mokslininkai dėl to ginčijasi nebe pirmą šimtmetį, tačiau atsakymo taip ir neranda. Homoseksualumo kilmė neaiški, o potraukis savo lyčiai – nepagydomas. Tai pasitaiko net tarp gyvūnų – du patinai kartais poruojasi šimpanzių, pingvinų ar delfinų būryje. Norim to ar ne, bet homoseksualių žmonių visada buvo ir bus keli procentai (pasak kai kurių šaltinių – net iki 15 procentų). Kiek tiksliai – nustatyti neįmanoma, nes dauguma gėjų ir lesbiečių dažniausiai slepiasi, bijodami neigiamos ir net agresyvios aplinkinių reakcijos.
Karjera – per vyrų meilę?
Homoseksualams aukso amžius buvo antikos laikais. Vyro potraukis vyrui laikytas normaliu reiškiniu, net buvo remiamas valstybės! Pavyzdžiui, Senovės Spartoje kariai buvo raginami pasimylėti su vyrais, kad ištvertų ilgą atsiskyrimą nuo namų bei moterų. Na o didysis karvedys Aleksandras Makedonietis, gyvenęs 356–323 metais prieš Kristų, kaip rašyta, su meilužiais palapinėje pergales švęsdavęs po kiekvienos pergalės, kurių būta daug.
Išlikęs aprašymas, kaip imperatorius Kaligula, Romą valdęs 37–41 metais po Kristaus, užėjo į vestuves pasveikinti jaunųjų. Pareiškęs, kad pirmoji naktis priklauso imperatoriui, valdovas čia pat įteikė dovaną jaunajai ir pamylėjo... jaunikį!
Antikos laikais jaunuoliui susirasti įtakingą globėją buvo laikoma netgi racionaliausiu keliu padaryti karjerą. Todėl didelę dalį antikos mąstytojų vardų rasime žymiausių pasaulio gėjų sąrašuose. Ir nesuprasi, ar Julijus Cezaris, Sokratas, kiti antikos žymūnai iš tikro buvo gėjai, ar tik elgėsi kaip tuomet buvo priimta. Tik nereikia skubėti iš jų juoktis. Žymiai juokingiau atrodo kai kurie mūsų kaliniai, kurie nespjauna kameroje pasimylėti su kitu kaliniu, o po to „gaidį“ iš paskutiniųjų žemina, muša ir niekina.
Gyvenusi hedonistiškai – vardan malonumų, Romos imperija subyrėjo kartu visomis savo homoseksualų ir kitomis orgijomis.
Dauguma žmonių slepia
Niūriais viduramžiais Katalikų bažnyčia Europoje nušlavė ne tik orgijas. Gėjams atėjo sunkios dienos. Homoseksualų, gėjų ir lesbiečių tais laikais visai nebuvo. Tiksliau, nebuvo tokių žodžių. Bet kokia nesantuokinė meilė (o ką jau kalbėti apie dviejų vyrų santykius!) buvo vadinama sodomija – pagal Biblijoje aprašyto rūsčios Dievo bausmės sulaukusio paleistuvių miesto Sodomos pavadinimą.
Nuo XII amžiaus visoje Europoje nuteistieji už sodomiją geriausiu atveju būdavo suluošinami (vyrai, pavyzdžiui, kastruojami), blogiausiu – nužudomi, paprastai sudeginant ant laužo. Rašytojas Dantė savo „Dieviškojoje komedijoje“ nusidėjusiesiems sodomija skyrė septintąjį Pragaro ratą.
Esama požymių, kad gėjais buvo garsieji Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, tik jie geriau būtų nusižudę, nei tai prisipažinę tautiečiams. Ir ne tik jie. Daugelis iškilių naujausių laikų asmenybių slėpė ir slepia turį kitokią lytinę orientaciją. Pasakų rašytojas Hansas Kristianas Andersenas bei poetas Sergejus Jeseninas flirtavo su abiejų lyčių atstovais, o fizikas Izaokas Niutonas vengė tiek moterų, tiek vyrų, bet niekada viešai to neaptarinėjo.
Gėjais laikomi režisierius Pedras Almodovaras, aktorius Marlonas Brando, muzikantai Fredis Merkuris, Eltonas Džonas, Deividas Bouvis, Džordžas Maiklas, rašytojas Trumanas Kapotė, buvęs FTB viršininkas Edgaras Huveris ir tūkstančiai kitų. Tačiau ir tarp garsenybių prisipažįsta maždaug tik 2–3 procentai.
Vyrauja skirtingas požiūris
Oficialiai homoseksualūs žmonės atsirado 1869 metais. Tiesiog tais metais vienas vengrų gydytojas sugalvojo šį terminą. Vėliau jis papildytas žodžiais „gėjus“, „lesbietė“ ir kitais.
Auštant XX amžiui, homoseksualių žmonių padėtis ėmė po truputį keistis. 1895 metais garsusis airių rašytojas Oskaras Vaildas už ryšius su meilužiu buvo nuteistas kalėti 2 metus, o kiek anksčiau kadetą suvedžiojęs kompozitorius Piotras Čaikovskis išsisuko. „Kas mums svarbiau – pasaulinės šlovės muzika ar kažkokio nežinomo kadeto užpakalis?“ – rūmuose neoficialiai pareiškė Rusijos caras ir paskyrė įžymybei 3000 rublių kasmetę rentą.
Šiandien gėjų ir lesbiečių teisės priklauso nuo šalies. Mauritanijoje, Sudane, Somalyje, Jemene, Saudo Arabijoje, Irane, Afganistane nutverti užsiimantys homoseksualia meile piliečiai gali būti nubausti myriop. Tuo tarpu Kanadoje, Norvegijoje, Švedijoje, Olandijoje, net katalikiškoje Ispanijoje dviem vyrams arba dviem moterims jau leidžiama registruoti santuoką.
Kas nutiko, kad beveik visoje Afrikoje homoseksualūs žmonės baudžiami, o beveik visoje Vakarų Europoje, daug kur Pietų Amerikoje jiems leidžiama oficialiai apsigyventi kartu, net įteisinti jei ne santuoką, tai partnerystę?
Kiti laikai, kitos ir mintys
Sociologai tikina, kad pasikeitė kapitalizmas. Ne, pati santvarka liko kokia buvusi. Pasak garsaus sociologo Ferdinando Toneso, keičiasi tik žmonių tarpusavio santykiai – iš bendruomeninių (dar vadinamų „kaimietiškais“) į visuomeninius („miestietiškus“).
Paprastai kalbant, bendruomenei būdinga, kad jos nariai kaip kaime glaudžiau bendrauja tarpusavyje ir stebi vienas kitą, griežčiau laikosi religinių normų bei nerašytų papročių, kuriuos kuria bendruomenės autoritetai – daugelį metų patys jų laikęsi neformalūs bendruomenės lyderiai, paprastai vyresnio amžiaus žmonės. Juk ne dėl pinigų stygiaus skandintis bėgo netyčia nuo bernelio pastojusi AntanoVienuolio Veronika – dėl to, kad kaimo bendruomenė (net giminės) būtų nusisukusi nuo jos, ne pagal taisykles, ne nuo teisėto sutuoktinio, tapusios nėščios.
„Gerbk amžių, vyresniuosius“, „privalai elgtis kaip visi“, „kaip žmonės nutars, taip ir bus“ – tai bendruomenei būdingi mąstymo šablonai.
Na o visuomeniniai, „miestietiški“ santykiai klostosi aplinkoje, kurioje žmones jungia ne prigimtinė kilmė, o dirbtini susivienijimai – daugiabutis, mokykla ar fabrikas. Asmens padėtį lemia ne bendruomenės pripažintas statusas, o socialinės funkcijos. Visuomeninėje žmonių grupėje originali asmenybė ne smerkiama, o aukštinama, ir tarpusavio santykiai reguliuojami ne aplinkinių žmonių nuostata, o visuomenei naudingais įstatymais.
„Įsiklausyti verta ne į vyriausius, o protingiausius žmones“, „kiekvienas gali elgtis kaip tinkamas, žinoma, jei nepažeidžia kitų žmonių teisių“, „įstatymas aukščiau už norą“, – tai visuomeninio mąstymo tipiškos mintys.
Net valdžioje – „kaimiečiai“
Gėjų parado atgarsiai parodė, kad Lietuva – dar gana „kaimietiška“, konservatyvi, vyraujančio bendruomeninio mąstymo valstybė. Net aukščiausios valdžios atstovai – generalinis prokuroras, dalis Seimo narių – reikalavo neleisti jokių eitynių, net kurstė priešininkus.
Jei ką guodžia – ne mes vieni tokie. Visose buvusiose socialistinėse šalyse vyrauja bendruomeninis mąstymas, nes totalitarinis režimas ugdė būtent tokį, griežtai kontroliuojamą.
Prieš kelias dienas gėjų parado dalyvius prikūlė Slovakijos vyrai. Kiek anksčiau gėjams yra smarkiai kliuvę Rygoje, Varšuvoje, Maskvoje, Belgrade.
Bendruomeninio mąstymo šalininkai pagrįstai būgštauja, kad gėjai ir lesbietės pasieks ne tik tai, kad jiems leis registruoti santuokas, bet ir galės įsivaikinti vaikus ir esą žaloti jų psichiką. Savo ruožtu visuomeninės minties piliečiai tikina, kad istorija parodė, jog persekioti žmones dėl rasės, religijos ir lytinės orientacijos – atsilikimas. Kuri barikadų pusė nugalės?
Laukia liūdna ateitis
Ogi tikriausiai nė viena jų. Nes kad ir kokios būtų pažiūros, visos Vakarų šalys seniai nyksta, nes jų piliečiai nebenori gimdyti vaikų.
Matematikai suskaičiavo, jog tam, kad nacija gyvuotų, vidutinė šeima turi susilaukti bent 2,11 statistinio vaiko. Europos Sąjungos vidurkis – vos 1,38. Lietuvos jis dar šiek tiek mažesnis, Italijoje, Ispanijoje šeimose auga vos po 1,1–1,2 mažylio.
O štai į Europą plūstančiose musulmonų šeimose gimsta bent po 5–8 atžalas... Jau šiandien Europoje šaknis įleidę 52 milijonai musulmonų, vos po 20 metų (!) jų bus per 100 milijonų.
Tad labai tikėtina, jog skaromis apsitūlavę, penktadieniais į mečetę drošiantys mūsų proanūkiai gyvens Lietuvos musulmonų respublikoje, priklausančioje Europos musulmonų sąjungai. Užtai gėjų bei lesbiečių laisvių ir paradų (apie jų santuokas nėra ką ir kalbėti) problema vėl bus radikaliai ir ilgam išspręsta.
Sigitas STASAITIS
