Šimtmečiais istoriją skaičiuojantys miestai savo mūruose slepia daugybę paslapčių. Ne išimtis ir Vilnius, po kurio senamiesčiu driekiasi ištisas požeminis pasaulis. Mūsų sostinės požemiai – sveiki ir apgriuvę - atverti smalsaus lankytojo akiai. Jie amžiams bėgant buvo slaptavietėmis ir turto saugyklomis, amžino poilsio vietomis ir kalėjimais, monetų kalyklomis ir paprasčiausiais rūsiais...
Tarp žmonių sklandanti legenda, kad požeminiais tuneliais iš Vilniaus galima nukeliauti iki Trakų – ir liks legenda, bet tai, kad nusileidus į rūsį vienoje vietoje buvo galima išlipti visai kitoje – tikra tiesa...
„Į tunelius po visu Vilniumi jie kažin ar pavirsta, bet tikrai yra atsiradusios ištisos sistemos – reikia turėti galvoje, kad Vilnius, kaip ir visi viduramžių miestai, dažnai kentėdavo nuo gaisrų, keitėsi valdų ribos, pastatai būdavo perstatomi, į vieną sistemą būdavo sujungiami rūsiai, kažkada priklausę atskiriems pastatams“, – aiškina archeologas Kęstutis Katalynas. Anot jo, atskirus rūsius sujungti buvo stengiamasi dėl to, kad taip patogiau.
„Bet juk yra buvę, kad iš senamiesčio rūsių žmonės nusigaudavo toli už jo ribų, – gina romantišką tunelių labirinto versiją Vilniaus Rotušės ceremonmeisteris Saulius Pilinkus. – Buvo galima iš miesto centrinės dalies išeiti. Ne mažiau kaip keli šimtai žmonių iš geto sugebėjo į laisvę išeiti naudodamiesi būtent tomis požeminėmis komunikacijomis ir išlįsdavo Užupy. Jeigu mes gebėtume visą požeminį Vilnių, taip pat ir vandentiekio komunikacijas, kurių skaičiuojama apie 26 km po miestu, atverti, tai turėtume nuostabiausių dalykų“, – sako jis.
K. Katalynas pasakoja, kad rūsiai po Vilniumi pradėti įrenginėti tuomet, kai čia prasidėjo mūrinė statyba: pirmiausia XIV a. pabaigoje žemutinė pilis, o XV a. atsirado jau ir mūriniai gyvenamieji namai, bet pirmosios mūrinės bažnyčios, statytos XIV a. pabaigoje, buvo dar be rūsių.
Mokslininkas Vilniaus požemius skirsto į tris grupes: gyvenamųjų namų ir kiti visuomeninės paskirties požemiai, drenažo ir kanalizacijos sistema bei fortifikaciniai.
Kartu su „Balsas.lt“ žurnalistais kviečiame jus pasižvalgyti po kai kuriuos senuosius Vilniaus požemius.
Pirmasis maršrutas: Šlapelių namas-muziejus Pilies gatvėje, Filharmonija, Šiuolaikinio meno centras ir žinoma – sostinės širdis Rotušė...
Šlapelių namas-muziejus – tipiškas rūsys po namu
Archeologų duomenimis, pasakoja K. Katalynas, Pilies ir Didžioji gatvės susiformavo dar XIV a. pabaigoje, o XV a. praktiškai visi namai, esantys prie gatvės, čia jau buvo mūriniai. „Todėl rūsiuose yra išlikę labai daug gotikos elementų – nepaisant to, kad laikui bėgant keitėsi valdų ribos ir jie buvo perstatinėjami, nes net pastatai būdavo pastumiami į šoną – praktiškai visoje Dižiojoje ir Pilies gatvėje tie rūsiai yra labai panašūs. Perstatyti jie visi maždaug tuo pačiu metu: iš pradžių XVII a. antroje pusėje, kadangi pastatai nukentėjo per karą su Maskvos didžiąja kunigaikštyste, paskui – XIX a. pabaigoje, kai pagal tuometinius standartus buvo rekonstruojamas praktiškai visas Vilniaus miestas“, – pasakoja mokslininkas.
Jolanta Paškevičienė – Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus direktorė apgailestauja: „Vieni sako, kad tai XV a. rūsiai, kiti sako, kad vėlesni, XVI a., bet tai vieni iš seniausių Vilniaus požemių. Manoma, kad čia galėjo buti vyno rūsiai, gal traktierius. Gal čia būta auksakalio namo, o gal gynybinis – miestas dažnai būdavo užpuolamas ir degdavo. Kol kas vis dar laukiame mokslininkų išvadų“.
O štai baltomis ,,garbanomis“ apkibusiomis rūsio sienomis čia niekas nesidžiaugia.
J. Paškevičienė: „Čia yra pakankami drėgna, visą laiką pelėsiai visokie. Mes esam konservavimą įdiegę – tokią sistemą, kuri kovoja su grybu, bet... Su tais pelėsiais mes kovojam nuolat. “
„Šita siena, matote, yra neautentiška. Ji perstatyta 93-94 metais, čia kažkada buvo durelės, laiptai, per kuriuos buvo išeinama į vidinį kiemelį. Matyt, buvo kažkas atvežama, gabenama“, – pasakoja muziejaus direktorė. Ji sako, kad slapto koridoriaus, kuris vestų kur nors toli, jie neaptiko, bet nustebinti turi kuo ir kviečia pakilti stačiais Šlapelių namo rūsio laiptais. Išėję į lauką atsidūrėme toje pačioje Pilies gatvėje – tik kitoje vietoje.
Iš Ašmenos gatvės – tiesiai į Užupį?
„Buvo galima įlįsti prie Rotušės, išlįsti prie Kotrynos bažnyčios. Kur Ašmenos gatvė – čia ne anekdotas – buvo galima iš miesto centrinės dalies išeiti“, – pasakoja Vilniaus Rotušės ceremonmeisteris Saulius Pilinkus, po Šiuolaikinio meno centru plytinčiais tamsiais požemiais vaikštantis lyg po savo namus ir žibinto šviesą nukreipiantis tai į vieną, tai į kitą detalę.
„Čia XVII a. pati pabaiga, o čia XVIII šimtmetis, XIX pradžia... Buvo naudoti rieduliai, kaip rišamoji medžiaga. Paradoksas – laikas buvo sunkus, bet statybos vyko: kilo bažnyčios, barokinė architektūra, magnatų, miestelėnų, pirklių namai. Čia gi vokiečių gatvė – pirkliai. Čia ventiliacinė anga, akivaizdžiai. Čia neabejotinai buvo židinys, vadinasi, šildoma patalpa. O čia jau pakura. Rotušės požemiuose irgi tokių yra, kadangi šildė – saugyklos buvo tuose rūsiuose“.
Anot S. Pilinkaus, kadaise vienoje iš požeminių patalpų galėjo būti anglių sandėlis, nes yra anga, panaši į specialią šachtą. Kitur veikiausiai irgi buvo sandėliai.
„Čia vienos didžiausių ištisinių požeminių patalpų. Bet lygiai tokios pat sandėliavimo patalpos rusų pirklių namuose, filharmonijoje – viskas labai panašu visuomeniniuose ir gyvenamuosiuose pastatuose“, – pasakoja požeminiu Vilniumi daugybę metų besidomintis vyras.
Apie Vilniaus požemius pasakodamas K. Katalynas pabrėžia, kad po gyvenamaisiais pastatais kartais būdavo įrengiamos ūkinės veiklos patalpos, bet dažniausiai jie būdavo naudojami būtent kaip sandėliai. Tam jie ypač gerai tiko dėl pastovios 12-13 laipsnių temperatūros – tai buvo tarsi šaldytuvai, kuriuose saugodavo greitai gendančius produktus.
„Rūsius įrengdavo tik tose vietose, kur gruntas buvo pakankamai sausas. Ten, kur aukštas gruntinio vandens lygis, rūsių paprasčiausiai nekasdavo, o jeigu, kaip Pilies 16, nekreipdavo dėmesio, savininkai turėdavo didelių bėdų. Istoriniuose dokumentuose užfiksuota, kad čia XVII a. rūsiai buvo dažnai užliejami kaip tik dėl to, kad savininkas sumanė rūsį įrengti tiesiai ant šaltinio“, – pasakoja mokslininkas.
Paklaustas, kodėl drėgmė požemiuose kaupiasi dabar, jis sakė: „Jie drėgni ne dėl to, kad garuoja iš žemės drėgmė – drėgmė, jeigu jos atsirasdavo, tuomet būdavo išventiliuojama. O dabar jeigu rūsys aklinai uždarytas, jame per ilgesnį laiką ir prisikaups drėgmės.“
Filharmonija: upeliukas muzikos šventovėje
„Jeigu norite žengti bent kelis žingsnius tikru senu grindiniu, būtent Filharmonijoje, greta šiuolaikiško lifto, tai ir galėsite padaryti. Mat sujungus kelis statinius į vieną, senoji gatvelė atsidūrė po stogu“, – rodydami senos gatvės grindinio fragmentą pasakojo Lietuvos nacionalinės Filharmonijos (LNF) darbuotojai, lydėję „Balsas.lt“ žurnalistus.
„O čia šaltinis... Matot, koks švarus vanduo? Jis atsivėrė, kai remontavo pastatą – anksčiau nė nežinojom, kad jis yra. Ir palikom... Senamiesty daug tokių šaltinių yra“.
Veronika Janatjeva, žingeidiems lankytojams atskleidžianti LNF paslaptis, pasakoja, kad per rekonstrukciją, kuri vyko net 9 metus ir baigta 1994-siais, iš dalies buvo sutvarkytas tik nedidelis po Filharmonijos koncertų sale iš Bazilijonų vienuolyno pusės esantis rūsių fragmentas. Bet jo pakaks, kad galėtume įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti prekybinės paskirties pastato rūsiai.
„Šioje vietoje iki pat XIX a. pabaigos stovėjo Pirklių namai, o jų rūsiuose esančiuose sandėliuose buvo laikoma druska, actas, silkės ir kitokios iš Rusijos į Vilnių atgabentos prekės. Rūsyje išlikę autentiškos orlaidės ir laiptų fragmentas, tačiau šios angos dabar užmūrytos ir niekur neveda“, – sako V. Janatjeva.
Tai dabar, pasakoja ji, kitoje Pasažo gatvės pusėje esančius požemius, kuriuos LNF irgi naudoja kaip sandėlius, pasiekti galima tik iš administracinių patalpų. O kadaise visi pastatu esantys rūsiai veikiausiai susisiekdavo...
Rotušės rūsiuose būta ir kalėjimo
„Vokiečių gavė, kaip ir Rotušės aikštė, buvo presitžinis rajonas, ten gyvendavo pasiturintys ir dažniausiai kilmingi žmonės. Jie turėjo pakankamai lėšų nusipikti didelę valdą ir įsikurti su visu tuo metu prieinamu komfortu. Todėl Vokiečių, Pilies, Didžiosios gatvių ir Rotušės rūsiai yra erdvūs, statyti labai kokybiškai ir daugelis puikiai išsilaikė iki šiol“, – pasakoja K. Katalynas.
Archeologo teigimu, Rotušė buvo ne kartą perstatinėjama. Tiesa, ją kaip valdžios centrą, vilniečiai turėjo pasistatyti XIV a. pabaigoje, miestui 1387 m. suteikus savivaldą, tačiau tuo metu vyko karai, ir Rotušės aikštė pradėta naudoti kaip Turgaus aikštė su stovinčiu viduryje administraciniu pastatu tik XV a.
„Požemiai plėtėsi, jų paskirtis buvo keliaguba: jie buvo naudojami saugoti miesto kasai ir kitam miesto bendruomenei priklausiusiam turtui, be to, rūsiuose buvo įrengtas kalėjimas miestiečiams“, – pasakoja mokslininkas. Ir priduria: „Bet bajorai buvo kalinami kitoje vietoje. Juos teisdavo pilies teismas, ir juos kalindavo pilyje“.
Pasakodamas apie senąjį Vilnių ir jo požemius, mokslininkas sako, kad tai buvo netipiškas viduramžių miestas – kadangi ploto netrūko, jis buvo naudojamas neracionaliai.
„Didžiulės valdos, daug tuščių neužstatytų vietų, todėl ilgą laiką žmonės nekreipdavo dėmesio į šaltinius: tiesiog kurdavosi sausesnėse vietose. Ir tik XVI a. pabaigoje tų patogių apsigyventi vietų pradėjo trūkti. Tada drėgnas vietas pradėta sausinti. Dažniausiai tiesiog užpildavo atvežtu gruntu, drenažo ar vagų tiesinimo nedarydavo“, – sako K. Katalynas.
Jis nesistebi ir radiniu LNF, nes tokių upeliukų po senuoju Vilniumi yra daugybė.
„XVII a. Vilniaus senamiesčio gynybinės sienos ribose buvo daugiau kaip 20 upelių arba vandeningų šaltinių ir šiaip drėgnų vietų. Pavyzdžiui, dabartinė Šv. Kazimiero gatvė buvo ištisa šaltinių juosta, tik laikui bėgant tie šaltiniai buvo užpilti gruntu“.
Laikas paslėpė nuo mūsų akių daug ką, bet ne viską. Ir ne tik senamiestyje. Tad ir mūsų kelionė po požeminį Vilnių tęsis.
