38-erių vilnietės Elenos Lukoševičiūtės istorija žaibiškai plinta internete. Tačiau po pasirodžiusios publikacijos tv3.lt portale, skaitytojai užsiminė apie kiek kitokią tiesą, nei tą, kurią pateikia paramos prašanti moteris.
Skaitytoja Ilona rašė: „Kazlų Rūdoje ji gyveno. Stasio žmona. Metė ji dukrytę, vaikų namuose paliko ir į Vilnių išdūmė“. Kitas skaitytojas Tomas taip pat patikino – „Negaliu žiūrėti, kaip yra mulkinami žmonės“.
Palikti trys vaikai
tv3.lt žurnalistai nutarė išsiaiškinti tikrąją šios moters istorijos versiją. Susisiekus su „Kazlų Rūdos socialinės paramos centro“ direktore Renata Andriušiene, ji patvirtino, kad jau iš seniau žino E. Lukoševičiūtę. Tiesa, pastaroji moteris Kazlų Rūdoje buvo ištekėjusi už taip pat negalią turinčio vyro Stasio Stanulaičio ir turėjo savo vyro – Stanulaitienės pavardę.
„Kaip ji atsirado Kazlų Rūdoje, aš negaliu pasakyti. Mūsų centras teikia paslaugas rizikos šeimoms. Stanulaičių šeima buvo įrašyta į rizikos šeimų sąrašą, tada jau mes su šia šeima dirbome. Jie čia buvo gavę socialinį būstą, gyveno, susilaukė mergytės. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad Elena turi ir vyresnę mergaitę, kuri yra globojama kitų žmonių. Kiek aš girdėjau, dar yra ir trečia mergaitė, kuri taip pat yra vaikų namuose“, - sako socialinės paramos centro direktorė.
Tiesa, R. Andriuškienė pasakoja, kad iš pradžių jie stengėsi, kad Stanulaičių mažoji dukrelė liktų augti šeimoje, tačiau to padaryti nepavyko.
„Nesisekė mums to padaryti. Tikslaus amžiaus nepamenu, bet kažkur nuo metukų – dviejų laiko ji buvo apgyvendinta vaikų namuose. Vėliau Elena su vyru išsiskyrė, išvažiavo į Vilnių. Gyvena ji gana palaidą gyvenimą“, - pasakoja moteris.
Nesirūpino vaikų likimu
Pašnekovės teigimu, Stanulaičių mergaitė globos namuose buvo apie dvejus metus, bet E. Lukoševičiūtė nebuvo nei kartą pas ją atėjusi ir domėjusis.
„Mes su ja ryšio neturėjome, ji nebuvo nei karto atvažiavusi. Tačiau mergaitės tėvas rūpinosi ja pagal savo galimybes, jis žmogus irgi su negalia, bet jis ateidavo, atnešdavo mergaitei dovanų. Deja, negalėjo jis mergaite rūpintis dėl sveikatos ir materialinės padėties“, - patikino R. Andriuškienė.
Nors centro direktorės teigimu, pora vedė gana palaidą gyvenimo būdą, ji niekada nėra mačiusi poros girtuokliaujančios. Tačiau R. Andriuškienę, kaip ir kitus mūsų portalo skaitytojus, labiausiai papiktino tai, kad E. Lukoševičiūtė prašo paramos.
„Ji yra suaugusi moteris, išmėčiusi vaikus. Reikia eiti ir užsidirbti, reikia gėdos turėti prašyti žmonių pinigų“, - sako ji.
Patvirtino skaudžią praeitį
Susisiekus su pačia E. Lukoševičiūte ir paklausus, kodėl ji žmonėms pasakoja ne visą savo gyvenimo istoriją, moteris tik trumpai atsakė: „Čia yra mano asmeninis reikalas. Jeigu aš ir turėčiau vaikų, apie tai nebešnekėsiu, nes man tai yra skaudi istorija“.
Tačiau dar kartą pasiteiravus, ar moteris turi vaikų, apie kuriuos nutylėjo, ji tik dar kartą patvirtino – „Galiu pasakyti, kad turiu, bet jie ne su manimi auga, nebeturiu jokių teisių. Tai man skaudi istorija“.
Žemiau pateikiama anksčiau aprašytą istoriją, kuria E. Lukoševičiūtė dalijasi socialiniuose tinkluose:
Skausminga liga
Nors iš pirmo žvilgsnio sunkiai būtų galima pastebėti, tačiau E. Lukoševičiūtė serga sunkia nepagydoma raumenų liga – 4-6 laipsnio seronegatyviu reumatoidiniu artritu. Šios ligos priežastys nėra tiksliai nustatytos, gydytojams nesiseka rasti patologiją sukeliančio išorės veiksnio. Sergant reumatoidiniu artritu, jaučiamas skausmas visuose kūno raumenyse.
Moteriai yra nustatyta 3 laipsnio raumenų atrofija ir stuburo išvarža. Kaip pasakoja pati Elena, ji nuolatos kenčia didelius skausmus, o ši liga nėra išgydoma.
„Pažiūrėkite į mano rankas. Man jas skauda labiausia, tokie skausmai lydi mane kiekvieną dieną. Ant vienos rankos neįmanoma net atsiremti, ją taip skauda, kad net vaistai nepadeda“, - sako ji.
Negali dirbti
E. Lukoševičiūtė anksčiau yra dirbusi vienoje valymo įmonėje, tačiau skaudanti stuburo išvarža padarė savo ir dabar moteris dirbti tiesiog nebepajėgia.
„Esu dirbusi, bet dabar dirbti negaliu. Būna taip surakina nugarą, kad negaliu net atsistoti“, - priduria moteris. Dabar ji turi antrą neįgalumo grupę. Moteriai buvo atliktos ir kelios operacijos: ataugų šalinimas, tvirtinami abiejų rankų riešai. Jai būtų reikalingos ir kitos operacijos, tačiau, kaip ji pati sako, visos jos mokamos. Šiomis dienomis moterį gelbėja tik skausmą mažinantys vaistai, kurie kiekvieną mėnesį E. Lukoševičiūtei kainuoja nemenkus pinigus.
„Aš gaunu socialinę pašalpą du šimtus eurų. Iš jų išleidžiu 60 eurų vaistams“, - sako ji. Moteris pasakoja, kad pinigų jai neužtenka net ant taip būtinų drabužių, o kur dar ir kitos reikalingos priemonės.
Socialinis būstas – nauja pradžia
Netekus artimųjų ir likus vienai šiame pasaulyje, moteriai iki šiol teko glaustis, kaip ji pati sako, kur tik galėdavo. Ne kartą ir nakvynės namuose.
„Gyvenau visur, kur tik papuolė. Sausio mėnesį pateikiau prašymą dėl socialinio būsto. Laukiau tikrai ilgai, vis spausdavau, tačiau jau dabar jį pagaliau šią savaitę gavau“, - pasakoja moteris.
Organizacijos „Ištiesuk gerumo ranką“ vadovas Algimantas Patackas pasakoja, kad E. Lukoševičiūtei ne kartą teko naktis leisti tiesiog gatvėje.Dabar E. Lukoševičiūtės gautas socialinis būstas – visai neįrengtas ir kaip ji pati sako, su visais atvirais laidais ant sienų.
„Labai praverstų baldai, elektrinė viryklė, spinta, šaldytuvas, stalas, televizorius, priedėlis. Viskas, ko tik gali reikėti naujame būste“, - vardija moteris.
Šiuo metu ji glaudžiasi Panevėžyje pas savo penkeriais metais jaunesnį draugą, E. Lukoševičiūtė nekantrauja kuo greičiau atsikraustyti į sostinę. Nors gyvenimas moteriai nebuvo lengvas, ji tvirtai tiki – ateitis bus tikrai daug geresnė.