Galvojate, ar jums verta keliauti pažiūrėti filmą „Gautas iškvietimas“? „Jeigu praradote visą viltį – tada tikrai eikite“, - pataria Ineta.
Į ką ji išmainytų aktorės darbą ir kodėl negali nustoti galvoti apie savo kolegą – išskirtiniame interviu.
–Kas ryškiausiai įsiminė filmuojant „Gautas iškvietimas“?
Juokas. Isterinis juokas. Kolega ir vyras filme Timūras Augucevičius yra tiesiog nuostabus, paliko didžiulį įspūdį. Visada, kai pasidaro liūdna, užtenka apie jį pagalvoti ir iš karto nuotaika pagerėja. Žinoma, režisierius Tadas Vidmantas, kaip visada, buvo nuostabus, labai juo pasitikiu ir klausau. Jis turi puikų matymą, gerą skonį ir jam, kaip ir man, patinka juodas humoras.
–Ar jums tiko policininkės vaidmuo?
Šiame vaidmenyje turėjau šansų išsireikšti maksimaliai, nuleisti „gazą“. To, ko nepasakau Deividui ( Deividas Meškauskas – aut. past.), galėjau pasakyti Timūrui (juokiasi). Turėjau progą ir parėkti, ir pastaugti.
–Žinau, kad netrūko improvizacijos. Tai padeda ar pasunkina aktoriui?
Jeigu dirbi komandoje, kuri tavimi pasitiki ir tiki tavimi daugiau, nei tu pats savimi, tada gali įvykti maži stebuklai. Kai pats save nustebini ar girdi krizenančius kolegas, supranti, kaip tie žmonės tave myli. Tada įgauni daugiau drąsos ir improvizuoti būna visai nesunku.
–Kaip nieko nežinančiam žiūrovui pristatytumėte šį filmą?
Į „Gautas iškvietimas“ reikia eiti neturint vilčių, netgi praradus viltį (juokiasi).
Labai gera antraštė: „Patartina žiūrėti praradusiems viltį“.
Skaitytojai, kurie nesupras, kiek šitoje antraštėje yra tragikomedijos, šio filmo irgi nesupras.
–O ar reikia suprasti humorą?
Gyvenime išvis nieko nereikia.
–Po tokių kontraversiškų filmų baiminamasi atsako. Nebijote, kad policija užsius?
Visada stengiuosi atsisakyti išankstinių baimių, tai kol šnekamės – ramu (juokiasi).
–Kas lėmė, kad būtent jūs gavote šį vaidmenį?
Nežinau. Galbūt tai, kad mes su Tadu susišnekame, galbūt tai, kad aš jo klausau. Svarbiausia, kad aš juo pasitikiu.
–Jaudinatės prieš premjerą?
Tikrai taip. Tu nežinai, kaip ten bus, kaip atrodysi. Tai normalus dalykas, tačiau šiame filme dar daugiau nežinios. „Gautas iškvietimas“ vaidino daug aktorių, kurie nežinau, ką tiksliai darė. Premjera man bus didelė staigmena, nes net tiksliai nežinau, kurios mano suvaidintos scenos buvo paliktos, nes iš to, ką mes nufilmavome, galėtume sukurti dešimt filmų.
Dažniausiai gaunami vaidmenys – „tuštutės“ moters...
Režisieriai, siūlydami man vaidmenį, nori mane nurengti, nustumti į patalą, parinkti vyrą po padu. Jie taip mane regi, tad esu priversta susimąstyti, kodėl aš iššaukiu tokius vaidmenis. Ir žinau, ir nežinau, kodėl gaunu tokius vaidmenis.
–O ar matytumėte save kitame žanre?
Gavau labai malonų komplimentą iš Algio Ramanausko-Greitai: „Tu dar negavai savo vaidmens“. Aš visada siekiu savo vaidmeniui suteikti naujumo, nors jie gali būti panašūs. Aš, suprantama, su didžiausiu malonumu padaryčiau kažką kitaip, tai labai džiaugiuosi gavusi pasiūlymus kitokiems vaidmenims.
–O manote, kad jus žiūrovai pažįsta tokią, kokia esate iš tikrųjų?
Žiūrovai neturi progos su manimi asmeniškai susipažinti, todėl jie pažįsta tik personažą. Pamato mane kino teatre moteris, nugirsta vieną frazę, kuri jai primena nepatinkančią draugę ir galvoja: „Dieve, dieve, kaip tam Deividui sunku“.
–Sunku, kai kartais žiūrovai neranda ribos tarp personažo ir realaus žmogaus?
Aktoriaus profesija yra su žvaigždute. Papildomos sąlygos yra žinomumas, matomumas, žmonių kritika, komentarai.
–O kai į visą tai vėlėtės, apie žvaigždutę nežinojote?
Nežinojau, kad taip toli nueisiu.
–O ar pati ribą tarp savęs ir personažų išlaikote?
Esu psichiškai stabili (juokiasi).
–Minėjote, kad į teatrą atkeliavote labai jauna. Kokia tai buvo patirtis?
Tai buvo procesas, darbas, augimas, tad nebuvo abejonių, kad stosiu į aktorinį, ypač, kad tais metais aktorius rinko Rimas Tuminas. Jis man iki šiol yra genijus. Jeigu ne mokslai pas jį, aš nebūčiau tokia, kokia esu dabar, neturėčiau supratimo, kad tai – irgi atsakingas darbas. Nesvarbu, koks tai personažas, į jį turi žiūrėti su pagarba.
Daug kas mano gyvenime įvyksta labai spontaniškai. Aš daug svajoju, o pastaruoju metu net per daug. Man labai patinka, kad dabar turiu daug veiklų, tačiau nukenčia šeima, mano sveikata, poilsis, visgi tai irgi yra mokslas – išmokti mylėti save ir sugebėti planuoti savo laisvą laiką. Reikėjo daug metų, kad suprasčiau, jog savo laisvas dienas irgi reikia planuotis. Tik aš niekada nesigailiu, kas įvyko. Gaunu skaudžią pamoką, mokausi iš rezultatų, darau išvadas, tačiau nesigailiu, nes tik dar vieną ligą įsivarysiu (juokiasi).
–Ar įsivaizduojate, kad išvis galėtumėte nebūti aktore?
Tikrai galėčiau. Aš turiu daug veiklų, kurias norėčiau daryti be aktorinio. Dabar, pavyzdžiui, pradėjau mokytis psichoterapiją.. Studijų dienos man yra poilsis, nors tai yra didžiulis darbas su savimi – ten jau niekur nuo savęs nepabėgsi.
–Apie ką svajojate?
Būti gera mama, gera moteris ir daug kitų dalykų. Daug kam laiko pritrūksta, nes norisi ir pamegzti, ir papiešti, dekupažuoti, raštą pašlifuoti. Bet tokie pomėgiai lieka tik naktims arba ankstiems rytams.
–Esate laiminga?
Kaip kada, žiūrint, koks periodas. Dabar taip, tačiau būna depresyvių momentų, kai atrodo, jog viskas griūva.
