Viename vertingiausių Šiaurės rytų Europos barokinių ansamblių, buvusiame Tytuvėnų (Kelmės r.) bernardinų vienuolyne, kurio bažnyčios kertinis akmuo buvo pašventintas 1614 m. birželio 20 d., nuo praėjusių metų liepos pluša statybininkai ir restauratoriai.
Dešimtys sluoksnių
Niekas šiandien dar negalėtų pasakyti, kiek meno vertybių slypi po storu amžių kiautu. Kad pasiektų meno kūrinį, restauratoriams tenka prasiskverbti pro 15 ir net 24 dažų ar tinko sluoksnius. Pasak restauratoriaus Marijaus Rimkevičiaus, tai, kas randama šiame vienuolyne, yra tikras stebuklas. Kas tiktai nedaryta su tomis sienomis per praėjusius šimtmečius, tačiau piešiniai kažkodėl nebuvo nuskusti, o tik uždažyti. Net sovietmečiu sienomis išvedžioti elektros laidai labai didelės žalos nepadarė, nes linijos laidams iškapotos tik siaurais grioveliais.
„Matyt, visais laikais buvo protingų žmonių, kurie gebėjo apeiti prastus nurodymus. Be to, sovietmečiu Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis buvo sąjunginės reikšmės kultūros paminklų sąrašuose“,– pastebi Tytuvėnų piligrimų centro vadovas Pranas Jurkaitis.
Pranas dar prisimena, kaip nykstančiame vienuolyno ansamblyje buvo įsikūrusios kelios rajono įstaigos (Tytuvėnai buvo rajono centras), teismas, saugumas. Čia buvo ir Žemės ūkio technikumo patalpos. Budraičiuose pastačius naują Tytuvėnų žemės ūkio technikumą, vienuolynas virto vidurinės mokyklos bendrabučiu.
Kiekvienas „nuomininkas“ savaip pasitvarkydavo. Bendrabučiu paverstame vienuolyne dalis freskų tiesiog buvo uždengta faneros skydais, kad vaikų akys neregėtų netinkamos ideologijos. Taigi tokioms freskoms, slėptoms po skydais, pasisekė labiausiai. Daugiausia nukentėjo tos, kurios buvo užtinkuotos: kad tinkas geriau laikytųsi, sienos buvo išdaužytos duobutėmis.
Kasdien kas nors naujo
Tytuvėnų piligrimų centro gidė ir vadybininkė Rūta Krencienė pas restauratorius užsuka dažnai ir kiekvieną kartą išvysta ką nors naujo. Paskutinis netikėtumas– ant sienos išryškėjęs angelo siluetas. Restauratorius Marijus tvirtina, kad greta šio angelo po storu dažų sluoksniu dar kažkas slypi.
Specialistams sunku patikėti, kad čia išliko tiek daug autentiškos sienų tapybos. Naujienų pažeria kone kiekviena diena. Įrašai, palikti 1735 m. Konvento kronikoje apie vienuolyne atliktus darbus, liudija: „Storlentėmis išklotą visą priebažnytį, pradedant nuo didžiųjų bažnyčios durų link vienuolyno vartų, liepiau įvairiais atvaizdais ištapyti, kad pavergtų žmonių širdis tiek įeinant į bažnyčią, tiek į vienuolyną kaip antai.“
Atidengtose freskose išryškėja šventųjų siluetai bei jų gyvenimo epizodai, biblinės scenos, Jeruzalės vaizdai, bernardinų simbolika ar su vienuolijos istorija susiję siužetai ir t. t.
Restauratoriai dabar siekia kuo daugiau atskleisti šimtmečių paslapčių. Vėliau rinksis kompetentinga komisija, kuri spręs, ką palikti eksponuoti, o ką užkonservuoti iki geresnių laikų. Viskas priklausys nuo pinigų. Darbų, kurie baigsis kitų metų pavasarį, sąmata– 10 mln. litų.
Dailininkas– nežinomas
Neabejotina, kad vienuolynas turėjo savo dailininką, nors apie jį jokių žinių nėra. Apie jo egzistavimą išduoda viena celė, kurios sienų tapyba išsiskiria iš kitų: patalpa išmarginta smulkiais ornamentais su mažytėmis kaukolėmis, Šventojo Rašto citatomis. Restauratoriai mano, kad dailininkas taip tapydamas leisdavo laisvalaikį.
Iš kitų vienuolyno patalpų išsiskiria ir reflektorius. Ant jo sienų neaptikta jokių puošybos pėdsakų, tačiau tai sunkiai tikėtina. Veikiausiai čia kažkada stropiai buvo atliktas patalpos remontas ir piešiniai buvo nugrandyti, o tada sienos išdažytos.
Požemiai tyrėjų dar palauks
Paslaptis saugo ir vienuolyno požemiai, apipinti įvairiausiomis legendomis. Bet į jų paslaptis žmonės kol kas nemėgins prasiskverbti.
Archeologai ištyrė tik nedidelį plotą, kuriame darbuosis statybininkai. Rūsyje atkasta apie 1 m pamatų, mat čia bus katilinė, grindis teks betonuoti. „Trumpiau sakant, archeologai nustatė darbo metodiką ir kastuvą statybininkai įbesti gali tik su jų žinia“,– sako P.Jurkaitis.
Po visu vienuolynu esantys rūsiai jau išvalyti, matyti jų erdvė, įėjimai. Bet kas už jų– ateities mįslės. Sovietmečiu įrengiant bendrabutį, požemių angos buvo užmūrytos.
Tarp autentikos ir „šašų“
Vienuolynas alsuoja autentika. Išlikusi virtuvės garinė lubose, sienoje– langelis, pro kurį būdavo paduodamas maistas į reflektorių (valgomąjį). Atidengta vienuolyno šildymo sistema: iki 1,80 m aukščio sienose buvo įrengtos angos, o rūsyje stovėjo krosnis. Atidarius sklendes, šiluma kildavo į viršų. Atidengti ugniakurai koridoriuje prie celių. Specialistų nuomone, vienas toks ugniakuras apšildydavo tris celes.
Tačiau čia pat– akį rėžiančios mūsų laikų statybos detalės. Skardiniai radiatoriai ant sienų atrodo tarsi šašai. „Nemanau, kad reikėjo atkurti buvusią šildymo sistemą, tačiau bent grindinį šildymą buvo galima įrengti. Projektuotojai gal turėjo savų motyvų, bet šis jų sprendimas ne tik akį rėžia, bet ir erzina“,– sako R.Krencienė.
Nerimą Tytuvėnų piligrimo centro darbuotojams kelia ir vienuolyno stogas. „Šiaip jau žmonės pradžioje stogą uždengia, o paskui namo apdailą atlieka. O čia išėjo atvirkščiai. Mūsų vienuolyno stogas– tik po polietileno plėvele, nes tikram stogui nerandama pinigų“,– apgailestauja P.Jurkaitis.
Tarnaus šiandienai
Vienuolynas bus pritaikytas šiuolaikiniams poreikiams. Virš reflektoriaus buvusioje vienuolyno bibliotekoje bus įkurtos rekolekcijų patalpos. Maldininkams bus įrengtos 5 ar 6 celės. Daug vietos bus skiriama Šiaulių vyskupijos muziejui. Numatoma, kad muziejaus eksponatai bus keičiami, taip bus sudarytos sąlygos kuo platesniam žmonių ratui pamatyti atokiai esančių bažnyčių paveikslus.
„Vienuolynas turėjo savo sodą, kurio šiandien nėra. Turime vilčių vėl jį įveisti. Vyno gal negaminsime (nors vynininko pareigybė vienuolyne buvo), bet sodo gėrybėmis svečius galėtume vaišinti, taip pat ir arbatomis iš savo vaistažolių sodo. Trumpiau sakant, vienuolyno pastatas bus pritaikytas edukacinei veiklai, piligrimams, turizmui. Diskotekų čia tikrai nebus“,– sako R.Krencienė.
Nijolė Petrošiūtė
