Dovilė atvira – meile ji tikrai tiki nė nepaisant to, kad pati yra skaudžiai nudegusi. Kartu su mylimuoju į Tenerifę išvykusi moteris svajojo ten susituokti, tačiau netrukus įvykusios skyrybos sudaužė jai širdį.
Vis dėlto nėra nieko, iš ko ji nepasimokytų – galiausiai visa tai tapo tobula verslo idėja, o jos gyvenimas dabar primena pasaką. Po 7 metų vestuvių planuotoja ir vėl grįžo į gimtuosius namus Lietuvoje, kuriuose – ir naujas mylimasis.
Kaip atrodė Jūsų gyvenimas išvykus iš Lietuvos?
Liverpulyje gyvenau 3 metus – ten baigiau bakalauro studijas, o vėliau sutikau ir savo šiuo metu jau buvusį vaikiną. Jis netikėtai gavo labai gerą darbo pasiūlymą Tenerifėje ir mes kartu ryžomės šiais avantiūrai.
Iš pradžių galvojome, kad važiuojame labai trumpam laikui – galbūt tik metams. Tačiau ten įsikūrus ėmė panašėti, kad čia liksime daug ilgiau. Jam labai gerai sekėsi, o tuo tarpu man buvo labai sunku. Norėjau siekti karjeros, o Tenerifėje jos nepadarysi – ten nėra jokių didelių kompanijų. Supratau, kad turiu pati kažką susikurti, todėl būtent tai ir padariau.
Apie vestuves daugybė merginų svajoja jau vaikystėje. Ar šis verslas taip pat buvo Jūsų ilgametė svajonė?
Tikrai ne – niekada neįsivaizdavau, kad būsiu vestuvių versle. Prisimenu, kaip Tenerifėje žiūrėjau į paplūdimį ir pagalvojau, kad būtų smagu čia pačiai susituokti. Iš tos minties galiausiai kilo ir verslo idėja – ėmiau svarstyti, kad tai – tikrai tobula vieta, juk čia saulėta kiekvieną dieną, o vaizdai – tiesiog pasakiški.
Tuomet grįžusi namo ėmiau žiūrėti, kas ką siūlo, kokie yra Tenerifės vestuvių planuotojai. Man jie pasirodė šiek tiek senamadiški – norėjosi kažko naujo, stilingesnio, o ir galimybių tam tikrai buvo.
Daug nemąsčiusi stačia galva į tai pasinėriau. Jau kitą dieną sugalvojau savo kompanijos pavadinimą „Barefoot bride“ (lietuviškai – „Basakojė nuotaka“). Tada supratau, kad tai –mano vieta, o ir tą darbą aš pamilau visa širdimi.
Ar nebuvo baisu taip staiga persikelti iš Liverpulio į Tenerifę?
Apsispręsti turėjome labai mažai laiko – vos 2 savaites. Iš pradžių, kadangi galvojome apie trumpą laiką, maniau, kad tai įdomu. Gerai, kai žmogus pagyvena skirtingose vietose – tai praplečia jo pasaulėžiūrą.
Tačiau iš tiesų kultūrinis šokas buvo milžiniškas. Jei iš Lietuvos persikrausčiusi į Liverpulį nejaučiau nieko, tai Tenerifėje viskas buvo kitaip – tiek karštis, tiek ir pati aplinka. Ten gyvenimas vyksta atostogų rimtu: žmonės atsipalaidavę, ramūs, lėti. O aš – atvirkščiai, labai veržli, aktyvi.
Persikėlus į Tenerifę, po kurio laiko Jūsų ir mylimojo santykiai nutrūko. Kas atsitiko?
Su juo turėjome labai gražią draugystę, tačiau per gyvenimą reikia visokios patirties. Ta draugystė galiausiai sudaužė man širdį, bet tuo pačiu ir labai daug išmokė. Pažinau save kaip žmogų, supratau, kaip reikėtų spręsti konfliktines situacijas, kaip ieškoti kompromisų. Galvoju, kad tai buvo skaudi gyvenimo meilė, tačiau kartu ir labai reikalinga. Visas tas liūdesys ir skyrybų skausmas mane padarė daug stipresniu žmogumi. Tai padėjo pakeisti požiūrį, tapti brandesne.
Mūsų santykiai nutrūko skaudžiai, man reikėjo daug laiko, kol „pagijau“. Bet aš to nesigailiu – tai priežastis, kodėl atsidūriau Tenerifėje ir kodėl pradėjau verslą, kurį labai myliu. Esu tam žmogui dėkinga – net ir už tas skaudžias pamokas.
Apie savo verslą pradėjote svajoti galvodama apie savo vestuves, bet iš kur sėmėtės stiprybės ir toliau likti meilės versle, kai judu pasukote skirtingais keliais?
Turiu pripažinti, kad buvo labai sunku. Toje vietoje atsidūriau ir norėjau įleisti šaknis dėl santykių. Skyrybos buvo skaudžios ir netikėtos, o ir ne aš jas inicijavau, todėl buvo didžiulis šokas. Prisimenu, kaip iškart po to man skambindavo klientės ir pasakodavo kokios jos laimingos, kad sutiko savo gyvenimo žmogų. O aš kalbėdavau telefonu ir man kaupdavosi ašaros. Aišku, buvau už jas laiminga, tačiau širdies gilumoje mane draskė skausmas, nes aš pati buvau ką tik visa tai praradusi.
O ir šiaip Tenerifė – labai maža sala. Pietinėje dalyje yra tik kelios gatvės, todėl aš nė negalėjau nuo tų skyrybų atsiriboti – nuolat tą žmogų mačiau. Tai gijimo procesą apsunkino, o kur dar sukimasis meilės industrijoje, kur visi jaučiasi įsimylėję, o tu – lyg vienintelis žmogus, su sudaužyta širdimi.
Tai buvo iššūkis, bet tai nebuvo sunkiausia. Daugiausiai jėgų pareikalavo faktas, kad turiu likti Tenerifėje, nors norėjosi versti naują gyvenimo lapą. Negalėjau to padaryti, nes buvo suplanuota daugybė vestuvių, tačiau savo asmeninį gyvenimą reikėjo atriboti nuo darbo.
Ar Tenerifėje turėjote daug žmonių, į kuriuos galėjote atsiremti sunkiu laikotarpiu?
Buvo sunku, nes mano ir buvusio mylimojo draugų ratas buvo bendras, dauguma žmonių buvo artimesni su juo – jie buvo jo darbuotojai. Man tame rate likti buvo sunku. Mano asistentė, kuri su manimi planuoja vestuves, tapo tikra atrama. Taip pat esu dėkinga ir Tenerifėje esančiai vienai geriausių draugių. Tačiau dažnai trūkdavo šeimos, norėdavosi kokį vakarą imti ir susitikti su mama, kuri buvo Lietuvoje.
Galbūt darbas padėjo užgyti po skyrybų likusioms žaizdoms?
Šimtu procentų. Merginoms, kurios eina per išsiskyrimo kančias, galiu drąsiai patarti, kad nėra nieko geriau, nei susikoncentravimas į darbą. Manau, kad tada, kai išsiskyriau, tuo ir gydžiausi – dirbau daug daugiau, nei prieš tai. Visą savo meilę sukoncentravau į verslą. Ir kuo labiau aš panirau į darbą, tuo mažiau liūdnų minčių turėjau.
Ar organizuodama kitų vestuves Jūs pasisemiate idėjų ir savo pačios šventei?
Žinoma, labai dažnai pagalvoju, ko norėčiau, o ko – nelabai. Tačiau kad ir kokios vestuvės bebūtų, vis tiek labiausiai prisimenu poros jausmus. Per ceremoniją matai, kaip jie vienas į kitą žiūri, kaip viską planuoja. Tuo metu labai gerai galima pažinti ir pačią porą.
Visada pagalvoju, kad norėčiau, kad ir per mano vestuves būtų būtent tokie santykiai ir kad mes bendrautume kaip komanda. Tai – pagrindinė mano siekiamybė.
Praėjusiais metais amžiną meilę krepšininkui Mindaugui Kuzminskui prisiekė ir Jūsų geriausia draugė Eglė. Galbūt prisidėjote prie jos šventės organizavimo?
Per savo artimiausių žmonių vestuves niekuomet nenorėčiau prisidėti prie organizavimo – išeičiau iš proto. Jau per klientų vestuves įdedu labai daug širdies, todėl jeigu įmanoma, per brangiausių žmonių vestuves tai daryti vengiu. Netrukus bus mano brolio vestuvės ir aš galiu patarti, pasiūlyti, kaip padaryti jas įdomesnes, bet iš esmės čia yra dvigubas stresas.
Pati esu buvusi ne tiek daug vestuvių kaip svečias, todėl jei turiu tokią progą, man labai patinka tiesiog pasimėgauti. Kaip ir per geriausios draugės Eglės vestuves – tada smagiausia atkakliai gaudyti nuotakos puokštę. Tai būna mano pagrindinė misija. Per jos vestuves, deja, nepagavau – trūko labai nedaug (juokiasi).
Socialiniuose tinkluose atrodote labai pozityvi, bet ar taip yra ir realybėje?
Tikrai turiu labai daug geros energijos ir tai nėra kažkokia kaukė. Per skyrybų laikotarpį vidinės laimės nebuvo tiek daug, bet ir tada neleidau sau depresuoti. Kokią energiją skleidi, tokius žmones ir pritrauki. Jei žmonės mato, kad aš esu laiminga, jie taip pat į mane reaguoja, todėl būnant Lietuvoje žmonės man niekuomet neatrodo pikti ar surūgę. Aš būnu maloni, jiems šypsausi ir net didžiausi niurzgos į tai reaguoja teigiamai.
Nepasakyčiau, kad turiu milžinišką ratą draugų. Man labai patinka mano geriausios draugės, su kuriomis kartu esame jau daugybę metų – tokį ryšį vertinu labiausiai. Kartais net pagalvoju, kaip man pasisekė, kad šalia savęs turiu tokius nerealius žmones, šeimą ir darbą. Tikrai esu laimingas žmogus ir neketinu to slėpti.
Kaip dabar atrodo Jūsų gyvenimas? Kuri šalis tapo Jūsų namais?
Jungtinėje Karalystėje aš siekiau magistro laipsnio, kuris buvo orientuotas į mano verslo plėtrą. Tačiau dabar mano ryšiai su šia šalimi sumažėjo – dabar mano nuolatiniais namais tapo Lietuva. Visa tai įvyko labai neseniai ir tai – didžiulis pokytis mano gyvenime, nes čia grįžau po 7 metų. Aišku, aš visąlaik viena koja esu Tenerifėje – turiu nuolatos ten skraidyti. Bet tai tikrai nėra problema, nes toks gyvenimas man patinka – gera neužsisėdėti vienoje vietoje. Kas žino, gal po 3 metų aš būsiu dar kitoje vietoje. Man patinka toks pasaulietinis mąstymas.
Ar daug lietuvių nori vestuvių Tenerifėje?
Beprotiškai. Galbūt tai nutiko dar ir todėl, kad aš ėmiau apie save kalbėti, o žmonės mane visuomet siejo su Tenerife. Tačiau mintis, kurią aš vis bandau paskleisti, yra ta, kad svarbiausia, jog vestuvės patiktų patiems jaunavedžiams.
Tai turi būti tokia diena, kurios metu jūs nieko niekam neturite įrodyti. Turi būti susirinkęs tik jūsų artimiausias ratas – nereikia kviesti kažko vien todėl, kad tie žmonės buvo pakvietę ir jus. Planavimo procesą aš stengiuosi padaryti kuo įmanoma paprastesnį, kad nuotaka net ir paskutinę vestuvių naktį galėtų puikiai išsimiegoti.
Kiek esate prisiplanavusi vestuvių į priekį?
Tikrai daug, tačiau rezervacijas imu ne daugiau, nei 2 metams į priekį. Žmonės domisi, todėl neseniai Vilniuje ir Kaune dariau ir savo seminarus.
Nėra nieko geriau, nei gražūs atsiliepimai, bet visada laukiu ir kritikos – noriu sužinoti, jei kažką būtų galima padaryti geriau. Man labai svarbu užmegzti ryšį su klientėmis.
Grįžote į Lietuvą – galbūt turite naują mylimąjį?
Taip, pagaliau! Nesuprantu tų žmonių, kurie vieną dieną pabūna su vienais, kitą – jau su kitais, ir sako, kad tikrai myli. Man atrodo, kad taip būti tiesiog negali. Niekada nenorėčiau būti su kažkuo vien todėl, kad seną meilę užgesinčiau nauja. Taip pat negalima galvoti ir to, kad sutikus kažkokį vyrą, jis tave padarys laiminga. Manau, kad pirmiausia pati turi būti laiminga – tada su ta energija kažką ir prisikviesi.
Būtent todėl metus apie naujus santykius nė nenorėjau galvoti, mano mintyse buvo tik tai, kaip susitvarkyti gyvenimą. O praėjus kuriam laikui ir vėl ėmiau galvoti, kad galbūt metas patikėti meile, nustoti bijoti, kad kažkas ir vėl sudaužys širdį. Tada ir sutikau tą žmogų, su kuriuo patyriau meilę iš pirmo žvilgsnio. Dabar jaučiuosi beprotiškai laiminga.
Nepaisant skaudžių skyrybų ir vėl tikite meile?
Tikrai taip. Matau savo klientus, kurie vienas į kitą žiūri meilės kupinomis akimis – kaip būtų galima tuo netikėti? Mūsų visuomenėje dažna problema yra ta, kad žmonės bijo, jog kažkas jiems sudaužys širdį. Tai – tikra sunki patirtis, todėl jie linkę nuspręsti, kad geriau liks vieni.
Kai įsimyli, iš tiesų tampi pažeidžiamesnis – tu nebesi vienas atsakingas už savo širdį, ji dažnai būna jau kito žmogaus rankose. Tai truputėlį baisu, bet kartu – ir labai gražus jausmas. Tačiau to dirbtinai prisišaukti neįmanoma, todėl eidama į pasimatymą su dabartiniu savo vaikinu, aš tikrai nemąsčiau, kad noriu įsimylėti. Bet pamačiusi jį supratau, kad tai yra netgi geriau, negu aš galėjau pasvajoti.
Lauksime ir Jūsų vestuvių!
Aš pati labai jų laukiu ir tikiuosi, kad jos ateis greitu metu. Kur jos bus, dar nežinau – pamatysime. Tiesiog tikiuosi, kad jos įvyks su tuo žmogumi, su kuriuo esu dabar, nes jau ir pati norėčiau šeimos židinio. Vis dėlto meilė – tikrai kažkas nepakartojamo.
