Tai jau reikia daryti ne rytoj, o šiandien, nes iš tiesų mes tai privalėjome padaryti jau gerokai anksčiau. Nes priešingu atveju mūsų augantys vaikai ir anūkai beviltiškai atsiliks nuo tų kam mes, visos civilizuotos valstybės, tiesiame pagalbos ranką.
Taip dabar, siekiant likviduoti kompiuterinį neraštingumą ir sudaryti galimybę laisvai gauti prieigą prie informacijos, trečiojo pasaulio šalims gaminami pigūs kompiuteriai. Labai šaunu, kad toks rūpestis yra, nes ne vien duona ir vandeniu žmonės gyvi. Afrikos vaikams reikia pagalbos, kad jie nebadautų, kad užtektų gėlo vandens, taip pat reikia, kad jie galėtų normaliai vystytis, gautų tinkamą išsilavinimą ir išaugtų ne barbarais, o civilizuotais žmonėmis, civilizuotais kaimynais, su kuriais galima gražiai sugyventi. Naudodamiesi kompiuteriu, turėdami prieigą prie interneto jie sužinos, kad nebūtina suvalgyti priešo kelio girnelę norint greičiau bėgioti, sužinos, kad priešingai negu tvirtina šamanas, ne visi baltaodžiai yra mirtini priešai. Taigi investuoti pinigai atsipirks sumažindami grėsmes kilti tarptautiniams konfliktams, pasauliniams karams, lokaliems neramumams ir suirutėms. Kuo žmonės raštingesni, labiau išsilavinę ir išprusę tuo lengviau su jais dirbti ir bendrauti, ieškoti kompromisų ir gyventi santarvėje. Atrodo, tai visuotinai suprantama.
Grįžtant iš tolimos Afrikos į artimą Lietuvą reikėtų pagalvoti ir apie mūsų vaikų spartesnį tobulėjimą šiame technologijų amžiuje. Gyvename XXI amžiuje, o kiekvieną kartą užsukęs į bet kurią mokyklą randu ne daug kuo pasikeitusį vaizdą: knygos, sąsiuviniai, kreida ir lentos. Prieš kiekvienus rinkimus nepriklausomai nuo to ar į seimą, ar į savivaldą, ar į euro perlamentą neužmirštame užsideklaruoti, kad mūsų visų prioritetas išsilavinęs ir nuolat tobulėjantis jaunimas-mūsų šalies ateitis. Tačiau tai gražūs šūkiai,o iš tiesų ar Lietuva rūpinasi savo jaunimu ir pasiruošusi investuoti į savo ateitį?
Šiandieną mūsų valstybėje yra apie 400 tūkstančių moksleivių, kuriems praėjusiais metais kiekvienam skirta po 95 litus vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms įsigyti (2011 metais buvo skirta po 120 Lt). Jei mes neskirtume kelis metus lėšų popieriniam knygų ir kitų mokymo priemonių variantui, tai galėtumėme kiekvienam moksleiviui nupirkti po planšetinį kompiuterį. Didžiulis užsakymas (400 0000 vienetų) leistų sumažinti kainą iki minimumo ir manau, kad lėšų užtektų, o jei truputį ir pritrūktų, galime ir pridėti (Seimo, Vyriausybės narių susigrąžintų atlyginimų, prarastų per krizę, kompensavimo sąskaita).
Tikrai nesiūlau visiškai atsisakyti mūsų kultūros paveldo ir puikios ugdymo ir mokymo priemonės- knygų. Manau didžia dalimi dėka jų išlikome sunkiais okupacijos metais išlaikydami savo tapatybę ir laisvą, šimtmečiais puoselėtą protėvių dvasią. Tačiau kompleksinis klausimo sprendimas nepakeičiant, o papildant dabar egzistuojančias mokymo priemones leistų ne tik pagerinti mokymo ir ugdymo procesą, bet ir tausotų gamtą, turimus mūsų gamtinius resursus (mažėtų iškertamų miškų plotai popieriaus gamybai). Galbūt kažkas paprieštaraus, kad šiandieną kiekvienas vaikas ir taip turi galimybę dirbti su kompiuteriu mokykloje ar namuose. Iš ties taip turėtų būti, bet taip nėra. Kaip nebūtų liūdna, bet valstybėje, kuri šiandieną yra pilnateisė Europos Sąjungos narė, dar daug vaikų ne tik neturi galimybės dirbti su kompiuteriu, bet ir užmiega alkani. Tai, ko reikia, manyčiau ne tiek daug – noro valstybinio švietimo sistemą perkelti į XXI amžių. Švietimo ir mokslo ministerija turėtų peržiūrėti dabar galiojančią tvarką ir papildyti tradicines popierines mokymo priemones elektroninėmis nuperkant moksleiviams (arba bent subsidijuojant dalį kainos) planšetinius kompiuterius, išplėsti interneto ryšio prieigos galimybes mokyklose bei užtikrinti laisvą informacijos, geriausių mokymo metodų bei patirties dalinimąsi ir sklaidą. Tai sugrįš informacine lavina, kuri augs geometrine progresija – vaikai dar kartą aplenks tėvus, atvers naujas mokymosi galimybes ir turtins ne tik save, bet ir mus visus – Lietuvą. Ar tokį modelį verta diegti universitetuose, kur atsiveria dar didesnės nuotolinių studijų galimybės – gali papasakoti kiekvienas, bent kartą atsidaręs ir bandęs įveikti, pavyzdžiui, Coursera, Udacity ar kt. kursą bei palyginęs kokybę su vietinių dėstytojų darbo vaisiais. Alternatyva yra paprasta – likti ten pat, kur esame. Mokytis taip pat, kaip mokėmės mes ir mūsų tėvai. Tačiau tokios ateities savo vaikams aš nenoriu, vaikai turi pranokti mus, būti geresni, protingesni, technologiškai labiau išprusę, todėl ir siūlau – kiekvienam moksleiviui po planšetę! Ir padarykime tai dabar neperkeldami šių rūpesčių ateinančiam seimui ir ateinančioms vyriausybėms.
doc.dr.Gintautas Labanauskas
Kauno m.savivaldybės tarybos narys, frakcijos "Dirbam Kaunui" seniūnas
