Jo kraitėje – Špicbergeno sala Arkties vandenyne, dalis Afrikos, vidurinės, pietvakarių ir pietų Azijos, Balkanų šalys, jau nekalbant apie Rytų ir Vakarų Europą.
Mindaugas dažniausiai keliauja autostopu. Nuotykių patyrė tiek, kad, norint juos prisiminti, reikia dar gerai galvą pasukti. Todėl prisiekęs keliautojas svarsto, ar nereiktų jų užsirašinėti dienoraštyje.
Teko pabūti musulmonu
Mindaugas dažniausiai išsiruošia į kelių savaičių ar mėnesių trukmės keliones. Ilgiausia buvo pusės metų. Dėl šios kelionės, kurios maršrutas tęsėsi per Lenkiją, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Iraną ir baigėsi Indijoje, vaikinas net gerą darbą Vilniuje metė ir išleido kone visas santaupas. Tačiau dėl to niekada nesigailėjo: „Viską atpirko įspūdžiai ir gausybė nuotykių“.
Vienas įsimintiniausių – „atsivertimas“ į islamo religiją.
„Keliaujant autostopu po Turkiją, vaišingas vairuotojas pakviečia užsukti į miestelį arbatos. Ateiname į tokią labiau į ofisą nei į kavinę panašią patalpą. Prie didelio stalo sėdi senyvo amžiaus „diedai“ ir geria arbatą. Vienas jų – su ilga barzda, tokia kepure ant galvos. Tikras musulmonas.
Jis ir klausia manęs, kokią religiją išpažįstu. Sakau, kad domiuosi visomis, nes dar tebeieškau. O jis: „Islamas pats geriausias. Priimk jį, ir tavo gyvenimas bus nuostabus. Niekur nebekeliauk, važiuok namo“.
Įsijautė žmogus, pakvietė vakarienės su didelėmis vaišėmis. Net naują vardą man sugalvojo – Ibaidula“, – pasakojo Mindaugas.
Į islamą „atverstam“ pakruojiečiui teko pabūti musulmonu ir praktiškai.
„Buvo penktadienio vakaras. Sėdim parkelyje netoli mečetės su vietos vaikinu, kurio teiravausi kelio į miestelio centrą. Staiga tas kilst iš vietos – metas melstis.
Sakau: „Eik, palauksiu“. O jis: „Ne, eime kartu“. Sakau, kad nemoku, o tas: „Daryk taip, kaip visi, ir bus gerai“.
Kas beliko? Nueiname į mečetę, atsiklaupiame ant kilimo. Na ir pradėjau lankstytis kartu su visais. Kokią valandą.
Žiūriu – vienas žvilgt į mane, kitas. Galvoju: „Na, dabar tai bus“.
Pasibaigus maldai, visi puola mane sveikinti, džiaugtis, kad štai europietis išpažįsta islamą“, – juokiasi Mindaugas, prisiminęs nuotykį, trumpai leidusį jam pabūti musulmonu.
Vargai dėl laiško
Iš Turkijos Mindaugas patraukė į Iraną. Iš ten ketino keliauti į Indiją per Pakistaną. Nes jo kelionės tikslas buvo pasiekti Indiją vien sausuma.
„Nueinu į Pakistano ambasadą Teherane vizos. Jos negaunu. Paaiškina, kad reikia laiško iš Lietuvos ambasados, kuris patvirtintų, jog tai tikrai aš ir turiu savo pasą.
„Bet juk akivaizdu! Ir Lietuvos ambasados Irane nėra“, – nustembu.
„Tai jau tavo problema“, – atsako Pakistano ambasados darbuotojas.
Keliautojas iš Lietuvos skambina Europos Sąjungos šalių ambasadoms, tačiau šios su svetimos šalies piliečiu nesileidžia į kalbas.
Padėti sutinka Turkijos ambasados atstovai. Sąlyga: tada pakruojietis turėtų grįžti atgal į Turkiją. Tas atgal grįžti atsisako. Aišku, turkai padėti jau nebenori, bet pataria kreiptis į Vengrijos ambasadą.
„Nuvažiuoju. Malonus ambasadorius ne tik parašė laišką, bet ir arbata pavaišino.
Nuvežu laimingas tą laišką į Pakistano ambasadą. Jos darbuotojas jį perskaito, bet pasigenda eilutės. Kokios? Ogi tos, kuri nurodytų adresatą: kad skirtas Pakistano ambasadai.
Vėl lekiu per visą milžinišką Teheraną į Vengrijos ambasadą. Tačiau ano darbuotojo nėra, o kitas pasiunčia mane po velnių“! – mena Mindaugas, pridurdamas, jog, negavus vizos į Pakitaną, į Indiją teko skristi lėktuvu.
Į Indiją – kaip stovi
Indiją pakruojietis pasiekia, kaip stovi. Be pinigų, be bagažo. Pastarąjį prarado Mumbajaus oro uoste, kuriame užtruko bepildydamas deklaraciją.
Kad liko be grynųjų, paaiškėjo dar Dubajuje. Mat lėktuvas iš Irano į Indiją skrido per šį miestą.
„Dubajuje užsinorėjau valgyti. Prieš kelionę buvau išsiėmęs naują kreditinę kortelę, tačiau iki tol jos neprireikė. Įvedu PIN kodą, o tas netinka. Bandau vėl – ne toks. Trečią kartą kortelę užblokavo“, – išgąstį mena Mindaugas, pridurdamas, jog į Indiją vis tiek išskrido.
Indijoje atsidūręs be nieko, keliautojas atsisėdo prie kažkokio ženklo. Apsidžiaugęs, kad veikia mobiliojo ryšio telefonas, paskambina žmogui, kuris dar iš anksto internetu buvo sutikęs apnakvindinti keliauninką savo namuose.
Vėliau Mindaugas išsiaiškina, jog per 24 valandas užsienyje kreditinė kortelė automatiškai atsiblokuoja. PIN kodą sužinojo internetu susisiekęs su broliu.
Susitikimas su dievu
Indijoje Mindaugas užtruko tris mėnesius.
„Vengiau turistinių maršrutų. Norėjau kuo daugiau bendrauti su vietos žmonėmis, pajusti jų gyvenimo pulsą“, – aiškino keliautojas.
Po Indiją keliavo ir pėsčias, ir važiuotas traukiniu, autobusu ar autostopu. Apsistodavo pas vietos žmones, retkarčiais – pigiame viešbutuke. Užtat ir nuotykių netrūko.
„Internete buvau susiradęs vietinį gyventoją, kuris mane nusivežė į kaimelį Himalajų kalnuose. Kaip tik tomis dienomis čia vyko Dvasios šventė. Jos metu žmonės susitinka su dievu, kuris gyvena tame pačiame kaime.
„Iš pažiūros lyg žmogus, bet iš tikrųjų jis yra Dievas“, – taip paaiškino bičiulis.
Taigi ankstų rytą visas kaimas per kalnus patraukia į specialią aikštelę. Ten stovi iš akmenų sudėti lyg stalai. Ant jų žmonės deda valgius ir gėrimus. Kaip paaiškino bičiulis, maistą aukoja tos šeimos, kurių bent vienas narys mirė tais metais.
Atėjo tas jų dievas, nusivilko viršutinius drabužius, užsirišo raištį ir pradėjo šokti. Žmonės stebi ir džiaugiasi: iš šokio jie atpažino mirusio artimojo judesius.
Baigęs šokį vadinamasis dievas (šamanas) kažką pasakė kalba, kurios nesupranta nė vietiniai. Tačiau jo asistentas išverčia, kad kitais metais mirusiojo šeimai nebereikės aukoti.
Ritualo pabaigoje dievas įrodo, kad yra tikras: nueina prie skardžio, nusiima kepurę, ir iš jos pabyra grūdai.
Vėliau visi užsukame į jo namus – namelį su mažyčiu altorėliu. Įdomiausia tai, kad čia atėjusieji stumteli vienas kitą ir juokiasi“, – prisiminęs susitikimą su vietos Dievu šypsosi Mindaugas.
Už rikšos vairo
Indų namuose, kuriuose Mindaugas apsistojo Džeipure, sutiko lietuvaitę iš Šiaulių.
„Per tuos kelis mėnesius ir savo gimtąją kalbą buvau pamiršęs. Sunkiai sekėsi laužyti liežuvį. Užtat kiek buvo juoko tai šiaulietei, kai pradėjau kalbėti su keistu akcentu“, – mena pakruojietis.
Su šiauliete ir čia pat sutikta prancūzaite Mindaugas išėjo pasivakščioti po miestą. Pamatę užsieniečius, siūlyti savo paslaugų pristojo rikšų vairuotojai. Šie jų atsisako. Tačiau vieno būta itin atkaklaus.
„Siūlau: „Važiuosim, jei už vairo sėsiu aš, o jūs pabūsite keleiviu. Tačiau už tai pinigų nemokėsiu.
Kiek pasvarstęs vairuotojas sutiko. Sėdau už vairo, o rikšos vairuotojas – keleivių vietoje.
Iš pradžių buvo smagu. Tačiau linksmybės greitai baigėsi: minti pedalus nebuvo lengva. Gatvėse pilna žmonių ir visokio transporto. O kai dar nepaisoma jokių eismo taisyklių!
Užtat kokia pramoga buvo tam rikšos vairuotojui. Kaip stebėjosi žmonės, kad už vairo sėdi europietis“, – pasakojo Mindaugas, prisiminęs, jog taip visas suplukęs, šlapias nuo prakaito Džeipuro gatvėmis važiavo kelis kilometrus.
„Nelengvas tavo darbas“, – tepasakiau vairuotojui.
Apsimetė žurnalistu
Tuo metu Radžastane prasidėjo streikai, akcijos prieš korupciją. Prisirenka žmonių, žurnalistų, kalbama, agituojama kovoti, nenuleisti rankų.
Tokioje antikorupcinėje misijoje – žygyje po Indijos kaimus dalyvavo ir pats Mindaugas.
„Ruošėmės su draugu pasivažinėti motociklu, kai ir mums pasiūlė „nešti žinią apie kovą prieš korupciją“ po kaimus.
Ant galvų užsirišom tokius raiščius, prie motociklo pritvirtinom vėliavą, pasiėmėme telefonus, kad galėtume susisiekti su organizatoriaus, kur esame, ir važiuojame.
Sutinkame pakelyje žmonių – ir agituojame stoti į kovą prieš korupciją.
Sugalvojome užsukti į kaimo mokyklą. Man pasiūlė apsimesti BBC žurnalistu. Taigi vienas skaito paskaitą, o aš su diktofonu rankoje kalbinu žmones – neva interviu imu“, – įdomia ir smagia patirtimi Indijoje dalijasi Mindaugas.
Per Sacharą – traukiniu
Keliaujant po šiaurės vakarų Afriką, Mindaugui irgi netrūko nuotykių. Teko nakvoti ir gatvėje kartu su vietiniais benamiais, apsuptam šiukšlių. Ir futbolo treniruotę vietos vaikams surengė.
Bet labiausiai įstrigo kelionė ilgiausiu (jo ilgis – apie du kilometrus) Afrikos traukiniu per Sacharos dykumą.
„Į šią kelionę leidomės viešėdami viename Mauritanijos miestelyje. Čia traukinys atveža geležies rūdą, ji iškraunama, atgal traukinys grįžta tuščias. Tada leidžiama nemokamai važiuoti žmonėms, – mena Mindaugas. – Ateinu su draugais į mažą stotelę dykumoje. Prisirinko nemažai žmonių su visokiais nešuliais. Susėdame į traukinį: vietoj vagonų – metalinės dėžės.
Iš pradžių buvo smagu, tačiau vėliau tapo nebelinksma: triukšmas, supimas, o dar metalo dulkės kyla į viršų. Teko užsirišti veidą šaliais, skaromis, užsidėti akinius.
Negana to, prasidėjo smėlio audra. Dulkių stulpas, garsas didžiulis – aplinkui nieko nesimato. Jei norime ką vienas kitam pasakyti, prislenkame prie pat, užsidegame prožektorių ir šaukiame kone į ausį.
Staiga nežinia kažkas įšoka į mūsų vagoną-dėžę, vėl dingsta. Kas – pro dulkių stulpą nesimato. Pasirodo, vietiniai taip keliauja traukiniu vieni pas kitus“.
Kelionė traukiniu per Sacharos dykumą tęsėsi apie dvylika valandų. Be sustojimo.
„Bloga daros nuo to supimo. Tualeto nėra. Dar kaip tyčia vakar buvau valgęs kažkokios neaiškios mėsos. Tai kenčiu: nei valgau, nei geriu.
Pagaliau traukinys sustoja. Žiūrime – vien dykuma, jokio miestelio nei kaimelio. Ką daryti? Nei lipti, nei ką. Angliškai vietinių nepaklausi, nes šie nesupranta.
Vietiniai išlipa visais savo nešuliais. Ir mums rodo lipti. Taip ir padarome. Kol iš tolo pamatome šviesas – atvažiuoja džipai paimti keleivių. Iki mums reikiamo miestelio važiuojame dar keletą valandų“, – apie kelionę pasakojo Mindaugas.
Kiek kainuoja kokainas?
Autostopu keliaujant po Balkanų šalis, Mindaugas su bendrakeleive patyrė nemenką išgąstį.
„Juodkalnijoje susistabdome „Mersedesą“. Langai tamsinti, numeriai – albaniški. Automobilyje sėdi keturi vyrai. O jau išvaizda! Tikri banditai. O vieno veidą dar didžiulis randas „puošia“.
Klausia, kur važiuojame. Sakom, jog link Bosnijos sienos. Gerai, sako, ir mums ten reikia.
Sakau, kad jūs keturi, kaip mes važiuosime. Tie įrodinėja – jokių problemų.
Įsėdame. Važiuojame. Tyla.
„Ar Lietuvoje daug banditų“? – klausia vienas.
Atsakau, kad yra.
Vėl tyla.
„O kiek pas jus kainuoja marichuana“?
Sakau, kad dešimt eurų.
„O, pas mus tik penki“, – apsidžiaugė bendrakeleiviai.
Vėl tyla. Ir vėl klausimas: „O kiek Lietuvoje kainuoja kilogramas kokaino“?
Ką galėjau atsakyti? Jie pasiūlo užsukti į kažkokį miestelį pavalgyti. Mes ne juokais išsigąstame. Prašome sustoti ir mus išleisti, o šie važiuoja toliau. Ką daryti? Nei bėgti kur. Daiktai bagažinėje. Tačiau kelionė baigiasi laimingai“, – pasakojo Mindaugas, dabar svarstydamas, jog galbūt jokios grėsmės gyvybei ir nebuvo.
