Prie Kryžių kalno vyksta archeologiniai kasinėjimai, po kurių bus įrengiamas šios šventovės apšvietimas. Rastos iškasenos liudija čia buvus didesnę gyvenvietę, nei buvo teigiama iki šiol. Taip pat rasta pirmojo mūsų eros tūkstantmečio ženklų, kryžiuočių agresijos likučių, gynybinių įrengimų ir buldozerinės politikos pėdsakų.
„Artojų“ kraštas
Mindaugas Mačiulis, archeologas iš Vilniaus, kuris labiausiai specializuojasi piliakalnių srityje. Jis vadovauja keliems darbininkams ir padėjėjams, kurie kasa griovius, šurfus — specialias duobes, kuriose galima pamatyti čia buvusius kultūrinius sluoksnius.
Iškastas gruntas kruopščiai sijojamas ir ieškoma čia kadaise gyvenusių žmonių pėdsakų.
Archeologai ir istorikai į Kryžių kalną žvelgia ne kaip į šventovę, bet kaip senovės gyvenvietę.
Mokslininkai jau anksčiau yra nustatę, kad aplink Jurgaičių piliakalnį, dabar visų žinomą kaip Kryžių kalną, gyveno senovės gentys. Prieš du dešimtmečius buvo apytiksliai nustatytos gyvenvietės ribos, netoliese aptiktas kapinynas.
Ruošiamasi įrengti Kryžių kalno apšvietimą, tačiau kultūros paveldo įstatymai įpareigoja prieš kasimo darbus atlikti archeologinius tyrimus.
Pastarieji tyrimai „išplėtė“ anksčiau pažymėtas senovinės gyvenvietės ribas. Taip pat nustatyta, kad šalia koplyčios esanti kalva buvo apgyvendinta.
M. Mačiulis ranka parodo juodžiausią žemės sluoksnį — tai kultūrinis sluoksnis, kurį sudarė iki XIV amžiaus čia gyvenę žmonės. Virš jo — armuo — sluoksnis, kurį dažnai vartėme noragais. Ten viskas susimaišę.
„Esame artojų kraštas“, — su apgailestavimu sako M. Mačiulis. Anksčiau žmonės nepagalvodavo, kad traktoriais važiuoja per neįkainojamą mūsų protėvių palikimą.
Neišmanymo gausu ir dabar. M. Mačiulis sako, kad jį jau ne kartą auklėjo Kryžių kalno lankytojai, keikdami dėl kalno kasinėjimo.
Tokiems teko pasakyti, kad viskas daroma dėl švento reikalo. Atsiranda ir tokių, kurie ištraukia specialistų įsmeigtus geltonai dažytus pagaliukus ir iš jų pagamina kryžius. Pagaliukai įbesti tiksliai ten, kur greitai bus rengiami šviestuvai. Pagal juos orientuojasi ir archeologai.
Laiko liudininkai
Ant paties Kryžių kalno iškastame šurfe archeologas įžvelgia gynybinio apkaso kontūrus. Išdėstyti akmenys liudija, kad apkasas aplink piliakalnį buvo sutvirtintas akmenimis.
Beveik dviejų metrų paviršinis sluoksnis sumaltas buldozeriais sovietmečiu. M. Mačiulis džiaugiasi, kad traktoriai nepasiekė dar pusmetriu giliau.
Iš apkaso likučių galima spėti, kad piliakalnis buvo pasirengęs gynybai, o radiniai liudija čia buvus ir kryžiuočių. M. Mačiulis ištraukia kelis plastikinius maišelius, kuriuose sudėjo tai, dėl ko buvo persijota daugybė tonų grunto.
Viename maišelyje — kauliniai gaminiai. Rastas kaulinis smeigtukas bei įrankis su pragręžta skylute. Archeologas negali tiksliai pasakyti, kam jie buvo naudojami. Kaulo gaminiai būdingi pirmajam mūsų eros tūkstantmečiui.
Atskirai sudėti žalvariniai gaminiai: žiedai, sagių fragmentai. Archeologas tvirtina, kad tai buvę vyrų papuošalai. Žalvarinės pintos sagės atskleidžia, kad čia žmonės gyveno pasiturinčiai. Žalvariniai papuošalai ir kiti gaminiai galėtų būti iš IX-XIII amžiaus, tačiau tiksliau bus aišku tyrimus atlikus iki galo.
Archeologas rado gruoblėtosios keramikos šukių. Tokie indai taip pat būdingi pirmajam tūkstantmečiui. Vėlesniuose kultūriniuose sluoksniuose gausu ir žiestų bei ugnyje išdegtų indų.
Sunaikino kryžiuočiai
M. Mačiuliui Kryžių kalnas — jau šeštasis piliakalnis, kurį tenka nuodugniai tirti. Jurgaičių piliakalnis, jo nuomone, nėra eilinis.
Jame aptikti radiniai bei apgyvendinimo plotas liudija apie gausią gyvenvietę, aktyvią ūkinę veiklą. Gyvenvietė greičiausiai turėjo savo amatininkus, o ant kalvos buvo pilis, apsupta gynybiniu grioviu.
Archeologas teigia, kad iki XIV amžiaus aplink Jurgaičių piliakalnį virė gyvenimas.
Bekasant šurfą, viena po kitos aptiktos duobės, į kurias gyventojai pildavo įvairias atliekas. Pagal jas galima spręsti, jog gyventa gana tankiai.
M. Mačiulis ištraukia nedidelį pailgą aprūdijusį radinį. Tai arbaleto strėlės antgalis. Arbaletus naudojo kryžiuočiai, todėl akivaizdu jog jie čia lankėsi.
Istorija byloja, kad kryžiuočiai gyvenvietes sulygindavo su žeme. Sudegindavo pastatus, kurie dažniausiai būdavo mediniai, išžudydavo visus žmones arba juos paimdavo į nelaisvę.
Kryžiuočiai stengdavosi suniokoti viską taip, kad kitos gentys čia neapsigyventų arba turėtų viską pradėti iš naujo. Nuo XIV amžiaus ant Jurgaičių piliakalnio daugiau niekas nebegyveno.
