Kai perskaičiau, kad Kalifornijos pramoginis muziejus "Hearst Castle" gražins Holokausto metu žuvusių žydų palikuoniams du Italijos renesanso paveikslus, prisiminiau, kad apie Hearsto pilį skaičiau sename Umberto Eco straipsnyje "Kelionė į hiperrealybę".
1975 metais tuomet dar ne beletristas, o tik mokslininkas susiorganizavo šaunią kelionę – per JAV Vakarų pakrantės vaškinių figūrų muziejus, šviežiai pastatytas tvirtoves, kaubojų miestelius ir Disneilendą.
U. Eco tyrinėjo imitacijos, falšo, realybės ir hiperrealybės ideologijos Amerikoje fenomeną. Ir jis negalėjo aplenkti Hearsto pilies. Aprašydamas įspūdžius, jis pagarbiai šaiposi iš spaudos magnato Williamo Randolpho Hearsto biografo, kuris teigė, kad tai yra "muziejaus ir rūmų junginys, kokio pasaulis nematė nuo Medičių laikų". R. Hearstas savo tvirtovei (pastatytai 1957 metais) pirko – dalimis arba visus - Europos vienuolynus, abatijas ir pilis, jas išmontuodavo, o plytas ir akmenis sunumeruodavo. Kroviniai kirsdavo Atlantą ir galų gale būdavo iš naujo sumontuoti ant Kalifornijoje stūksančio kalno, tarp laisvėje gyvenančių žvėrių.
Kadangi R. Herastas statė ne muziejų, o renesansinę sodybą, jis jungė autentiškus fragmentus su drąsiomis imitacijomis, nesijaudindamas, ar verta demonstratyviai atskirti autentiką nuo šiuolaikinių kopijų.
U. Eco rašo: "Eidami tarp Romos imperijos laikų sarkofagų, egzotiškų augalų ir barokinių laiptų imitacijos praeiname Neptūno baseiną, įsivaizduojamą graikų šventyklą, užpildytą klasikinių skulptūrų kopijomis ir pasiekiame Casa Grande, ispaniškai-meksikietiško stiliaus katedrą su dviem bokštais, kuriuose skamba 36 varpų kariljonas. Portalą puošia vartai, atvežti iš XVI amžiaus Ispanijos vienuolyno. Vestibiulio grindis puošia Pompėjoje rasta mozaika, ant sienų kabo gobelenai, o Susirinkimų salės duris padarė Sansovinas. Pati salė pastatyta pseudorenesanso stiliumi, kuris pilyje vadinamas itališku-prancūzišku renesansu. Suolai salėje atvežti iš vieno Italijos vienuolyno, kilimai – XVIII flamadų meistrų nuausti, daiktai – autentiški ir kopijos – prezentuoja įvairias epochas, o keturis medalionus nulipdė Torvaldsenas. Refektoriuje yra aukštos "keturių šimtų metų senumo" lubos, ant sienų kabo "senos Sienos giminės" ginklai. Miegamajame stovi tikra kardinolo Rišelje lova, biliardo salėje – gotikiniai gobelenai, kino salė – egiptietiška su Ampyro elementais, bibliotekoje – dar vienos itališkos lubos, kabinetas yra gotikinės kriptos rekonstrukcija ir visur įmūryti autentiški gotikiniai židiniai. O baseinas jungia Alhambros, Paryžiaus metro ir Kalifo pisuaro elementus, bet atrodo didingiau".
U. Eco Hearsto pilies tyrinėjimas primena Juodųjų mišių šventvagiškumą, "kai myliesi klausykloje su liturginiais rūbais aprengta prostitute, o aplinkui skamba elektriniais vargonais grojamas "Gerai temperuotas klavyras". Bet mokslininkas, puikiai žinodamas JAV, ypač Vakarų pakrantės kontekstą, Hearsto pilimi ir žavisi, teigdamas, kad ji puikiai papildo turistinį peizažą, būdama maždaug "tarp Da Vinčio "Paskutinės vakarienės" vaškinio modelio ir Disneilendo".
Man irgi atrodo, kad tai – sąžininga pramoga. Jei ten kada nors atsirasčiau, negailėčiau 20 dolerių ir vieną turą (o jų yra beveik dešimt) po pilį nusipirkčiau.
Vėl skaitant U. Eco straipsnį, neišvengiamai atsirado asociacija su mūsiškiais Valdovų rūmais. Tik tinginys jų nelygino su Disneilendu, bet ar tai tiesa? Juose turbūt nebus nei vieno privalomo atrakcionų parko elemento – ten nebus šaudyklos, kur lankytojai galės pašaudyti arbaletais ir lankais, vaikai negalės nusifotografuoti pasipuošę plastikiniais (bet metalu laminuotais) šarvus, žmonės neūžaus karčiamose ir "renesansiniuose" restoranuose (nors vienas, atrodo, bus), prie žaidimų automatų vaikai nelenktyniaus kompiuterinėmis karietomis, kieme nevyks riterių mūšiai, o prie vartų sekmadieniais nesikeis barokiniais rūbais aprėdyta sargyba. Taigi, Valdovų rūmai – ne Disneilendas. Gal jie – Hearsto pilies analogas? Bent tos, autentiškosios Kalifornietiškos pilies, dalies? Irgi ne. Ar betoninėse Valdovų rūmų salėse bus sumontuotos renesansinės lubos? Autentiškas parketas? XVI amžiaus krosnys? Ne, nes Hearsto statybų laikais paveldo apsaugos įstatymai, ypač frankistinėje Ispanijoje ir pokarinėje Italijoje, buvo daug liberalesni. Dabar niekas neleis išvežti iš Italijos padorias šešiolikto amžiaus kesonines lubas. Mums lieka tik betonas ir "Panevėžio statybos tresto" dailidžių meistriškumas.
Bet nereikia spėlioti, koks ir kur yra tarptautinis Valdovų rūmų analogas. Net šmaikštusis U. Eco, netyčia užklydęs Vilniun, jiems nerastų jokio – nei pašaipaus, nei giriamojo žodžio. Ir nepadarytų jokių paradoksalių kultūrinės semantikos išvadų. Tereikia perskaityti rūmų pritaikymo metmenis, kuriuose parašyta, kad rūmai atliks reprezentacines, muziejines ir edukacines funkcijas. "Boring!", sušuktų Bartas Simpsonas. Aš jau matau ateitį – pora valstybinių vizitų per metus, Mindaugo karūnavimo paminėjimas, renesansinės muzikos koncertai vasaros šeštadieniais, keli kambariai mokiniams, kurie lipdys koklius ar bandys išausti "senovinio" audeklo gabalą, gidai, įnirtingai aiškinantys apie praėjusių amžių didybę, savo pasakojimą iliustruodami pasieniais sustatytomis komodomis, kėdėmis, stalais, vitrinomis su archeologiniais radiniais ir turbūt gausiomis graviūromis su Italijos, Vokietijos ir Prancūzijos vaizdais. Pirmus metus visa tai stebės gausūs ir dėkingi lankytojai iš visos Lietuvos. Po trijų metų juose tyliai (nes salių prižiūrėtojos bus budriai piktos) vaikščios nelaimingų mokinių ekskursijos, aplenkdami lenkų grupeles, kuriose girdėsis tylus murmėjimas - "Wilno nasze".
Bet aš tikrai, atėjus laikui, sumokėsiu 10 litų už bilietą. Sumokėsiu ir daugiau, nes smalsumas neturi kainos. Ir visi sumokės. Bet ar mes ateisim antrą kartą? Gal vis tik reikia "pahearstinti" aplinką ir užsakyti kelias kunigaikščių vaško figūrų kompozicijas – "Jogaila žudo Kęstutį", "Vytautas prie Žalgirio žemėlapio", "Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas savo miegamajame (N 18)"? Arba iškasti tunelį. Turistai ir vaikai mėgsta tunelius.
