Lietuvos demografinė padėtis šiuo metu kaip niekada palanki ekonomikos plėtrai – beveik du iš trijų šalies gyventojų yra darbingo amžiaus, jie sudaro 64 proc. visuomenės. Tokia situacija netrukus pradės drastiškai keistis ir po penkiolikos metų darbingo amžiaus žmonių bus mažiau nei šiuo metu yra darbo vietų, skaičiuoja „Nordea“ analitikai.
Tokia situacija susiklostys todėl, kad šiuo metu į darbo rinką įsiliejanti 1990-ųjų karta nesugebės kompensuoti į pensiją išeinančiųjų skaičiaus – tai gausi pokario kūdikių bumo karta, tuo tarpu nepriklausomos Lietuvos pradžioje gimstamumo rodikliai buvo prasti.
„Darbingo amžiaus žmonių iki šiol Lietuvoje daugėjo, nors bendras gyventojų skaičius smarkiai nyksta. Būtent šis demografinis pokytis iki šiol padėjo šuoliuoti Baltijos tigrams – jau kurį laiką universitetus baigia ir į darbo rinką aktyviai įsilieja 1980-ųjų vaikai – juos galime vadinti paskutiniaisiais socializmo vaikais ir jų yra daug„, – sako Žygimantas Mauricas, „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas
Šiuo metu Lietuvos demografinė padėtis yra kaip niekad palanki ekonomikos plėtrai: kone du iš trijų Lietuvos gyventojų yra darbingo amžiaus, o likęs vienas gyventojas priklauso vienai iš gana negausių pensininkų ar vaikų grupių. Tokią Lietuvos gyventojų situaciją statistikai vadina demografiniu langu – tai laikas, kai pensininkų skaičius dar nebūna smarkiai išaugęs, o vaikų skaičius, dėl prastėjančių gimstamumo rodiklių, jau būna sumažėjęs. Šis langas Lietuvoje užsivers jau per keletą ateinančių metų – net jei darytume prielaidą, kad jauni žmonės daugiau iš Lietuvos neemigruos, per artimiausią dešimtmetį 20-24 metų gyventojų Lietuvoje sumažės visu trečdaliu, o 25-29 metų žmonių bus apie 5 proc. mažiau nei yra šiuo metu.
„Blogiausia yra tai, kad šiuo metu Lietuvos ekonominė padėtis nėra palanki visuomenės demografinėms tendencijoms – šalies ūkis nesugeba sukurti pakankamai naujų darbo vietų, būtent todėl tokia didelė norinčių ir galinčių dirbti gyventojų dalis yra priversta arba minti Darbo biržos ir Sodros slenksčius, arba ieškoti laimės svetur", – pastebi ekonomistas.
Pasak Ž. Maurico, ateityje didžiausi iššūkiai laukia gimusiųjų paskutinįjį socialistinio rojaus dešimtmetį – 1980-iais. Jie turės ne tik išlaikyti savo į pensiją greitu laiku išeisiančius tėvus, tačiau ir užauginti nemažą vaikų būrį, kurie galėtų tapti pamatu tolesnei Lietuvos raidai.
„Didžiausia rizika yra ta, kad vietoje trečiosios kūdikių bumo kartos, kurios galėtume sulaukti, jei šalyje būtų palankios ekonominės sąlygos, dabartinės mamos pagimdys paklydusių vaikų kartą, ir tai gali turėti didelę neigiamą įtaką tolesnei Lietuvos demografinei bei ekonominei raidai„, – pabrėžia „Nordea“ ekonomistas.
Tai reiškia, kad po 20 metų demografinė padėtis Lietuvoje pasikeis nuo dviejų anūkų vienam seneliui iki dviejų senelių vienam anūkui. Jei niekas nepasikeis ir toliau, po 40 metų vienu anūku jau galės džiaugtis beveik trys seneliai.
Beužsiveriantis demografinis langas išryškins ir kitą tendenciją: po 20 metų pirmuoju socialinės ir ekonominės raidos smuiku gros „Socializmo vaikų“, gimusių 1980 metais, kartos gyventojai. Kiek vyresni už juos bus gana negausūs X kartos (arba kitaip – prarastosios kartos) gyventojai, gimę 1960-1970 metais, o kiek jaunesni bus labai negausūs “Permainų vaikų“, gimusių po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, kartos gyventojai. Taigi, paskutinįjį socialistinio rojaus dešimtmetį gimusių gyventojų lauks tikrai nemaži iššūkiai: ne tik išlaikyti savo į pensiją greitu laiku išeisiančius tėvus, tačiau ir užauginti daug vaikų, kurie bus pamatas tolesnei Lietuvos raidai.
„Socialistinių vaikų“ įsiliejimas į darbo rinką lėmė nemažėjančią darbo jėgą Lietuvoje, tačiau atėję „permainų kartos“ vaikai nesugebės kompensuoti išeinančių į pensiją pokario kūdikių bumo metu gimusių gyventojų, todėl iki 2008 metų augęs darbingų gyventojų skaičius Lietuvoje pradės nuosaikiai mažėti. Jau po 20 metų jis bus kone šeštadaliu mažesnis. Kitaip tariant, net jei Lietuvoje nebus sukurta nei viena nauja darbo vieta, po 15 metų vien dėl darbo jėgos mažėjimo bedarbių Lietuvoje teoriškai turėtų nebelikti.
Ar bus kam pirkti būstą?
Ž. Maurico teigimu, bene tampriausiai su demografiniais pokyčiais susijęs statybų sektorius – 20-40 metų amžiaus gyventojų skaičius yra pagrindinis veiksnys, skatinantis naujų būstų paklausą. Pavyzdžiui, mažėjantis šios amžiaus grupės gyventojų skaičius Vokietijoje lėmė nuosaikiai mažėjantį pastatytų naujų butų skaičių bei stabilias nekilnojamojo turto kainas, o Japonijoje neigiamos demografinės tendencijos taip pat didele dalimi prisidėjo prie krentančio statybų sektoriaus aktyvumo ir stagnuojančios ekonomikos.
Iki šiol pagrindiniai būsto pirkėjai Lietuvoje buvo paskutinieji socializmo vaikai, gimę 1980-iais. Tačiau į žaidimo aikštelę jau ateina naujoji permainų vaikų karta, gimusi jau nepriklausomoje Lietuvoje. Kiek tuomet bus žmonių Lietuvoje, kuriems bus aktualu įsigyti naują būstą?
Kaip rodo kitų šalių patirtis, Vokietijoje užsidarius demografiniam langui ir sustiprėjus emigracijai iš rytinės dalies į vakarinę, susiformavo miestai, kuriuose šiuo metu griaunami ištisi kvartalai, nes nebėra kam juose gyventi.
Ar tokia situacija susiklostys Lietuvoje, pasak Ž. Maurico, kol kas negalima pasakyti, tačiau vyraujančios tendencijos yra panašios.
Nei vaikų, nei pinigų
Augantis mamų amžius rodo, kad gyventojai vis didesnę reikšmę skiria materialinės gerovės užtikrinimui, o tik vėliau pradeda galvoti apie vaikus. Tačiau tokia strategija gali būti pavojinga, ypač jei nepavyksta pasiekti norimo finansinės gerovės lygio ir tas ilgai lauktas „vėliau“ niekada taip ir neateina. Šie negimę vaikai ilgainiui gali smarkiai pabloginti šalies demografinę padėtį, pakirsti tvaraus ekonomikos augimo pamatus bei lemti sunkią pačių tėvų senatvę. Pavyzdžiui, tebesitęsiant dabartinėms demografinėms tendencijoms, po 50 metų Lietuvoje pensinio amžiaus gyventojų bus daugiau negu dirbančiųjų – tokiu atveju apie solidžias pensijas reiktų tik pasvajoti. Taigi, besivaikydami briedį miške ilgainiui galime likti ir be žvirblio ir be briedžio.
Panašios problemos kamuoja ne tik Lietuvą, bet ir kitas vakarų pasaulio valstybes, tokias kaip Japooniją ar Vokietiją, kurių gyventojai neproporcingai daug laiko skiria savo finansinės gerovės užtikrinimui pamirštami apie vaikų auginimą. Dalis šiuolaikinių moterų, siekdamos karjeros ar norėdamos išsaugoti darbą, dažnai atideda motinystę. Senstanti visuomenė taip pat lemia drastiškus ekonominės struktūros pokyčius: mažėjantį studentų ir inovacijų skaičių bei augančias sveikatos apsaugos išlaidas.
Skatinimo gali ir nebeprireikti
Neseniai praūžęs ekonomikos sunkmetis ir jo sukelti ekonominiai bei socialianiai pokyčiai padidino finansinio nesaugumo jausmą ir paskatino gyventojus atidėti vaikų auginimo procesą geresniems laikams. Toks gyventojų elgesys šiuo laikotarpiu yra itin pavojingas demografiniu požiūriu, nes jei „Socizalizmo kartos“ vaikai neišnaudos savo didelio potencialo ir neužaugins naujosios, Europinės „kūdikių bumo“ vaikų kartos, o vietoje to užaugins kąžką panašaus į naująją „permainų“ ar „karo vaikų“ kartą, tuomet po keturiasdešimt metų Lietuvoje darbingus guventojus sudarys viso labo tik vienas milijonas „permainų“, „prarastosios“ bei „paklydusios“ kartų atstovų ir milijonas pensininkų.
Šiuo metu Lietuva turi unikalią galimybę drastiškai pagerinti savo demografinę padėtį, tačiau tam reikia paskatinti gausų būrį „socialistinių vaikų“ kartos gyventojų auginti daugiau vaikų sudarant palankesnes finansines ir kitas sąlygas vaikus auginančioms bei dirbančioms šeimoms. Laiko liko ne tiek daug: vėliausiai po dešimties metų „socialistinių vaikų“ karta pasens ir užleis vaikų auginimo estafetę „permainų kartos“ gyventojams, kurie gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Norėdami užauginti tokį patį vaikų skaičių ir bent kiek kompensuoti už negimusius „socialistinių vaikų“ kartos vaikus, „permainų kartos“ atstovai turės stengtis kone dvigubai smarkiau, tad skatinimo priemonės šiuo atveju gali ir nebepadėti.
