• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Po Bulgarijos saule: kaip darbas hostelyje pakeitė požiūrį į gyvenimą

Jau senokai atradau pigų būdą keliauti: sustoti kokioje šalyje „pakeliui namo“. Šitokių kelionių principas labai paprastas: paskaičiuoji, po gyvenimo ar kelionių svetur, kiek kainuotų vykti tiesiai namo, ir tada visaip atkakliai ieškai tiek pat kainuojančių kombinacijų, kurios leistų aplankyti kažką pakeliui. Tokiu būdu, jei tik nesibaimini leisti dienos autobuse, gali – nieko papildomo neišleisdama(s) – apžiūrėti kokį naują miestą „pakeliui namo“. Taip ne sykį teko „įterpti“ įdomių vietovių keliaujant iš šalių, kuriose teko gyventi, iki tėvelių namų. Šio principo dėka, stotelė iš Tailando į Lietuvą kažkada tapo Indija, o keliaudama iš už Atlanto į Lietuvą užsukau į Airiją. Tačiau viena labiausiai nuo įsivaizduojamo maršruto nutolusių vietų buvo Bulgarija. Ji mano plane, lyg labai keistai sudarytame atlase, atsidūrė tarp Ispanijos ir Lietuvos, rašo kelioniumanija.lt.

Pigesnis ir linksmesnis būdas keliauti

Nors Bulgarijos nelaikiau savo svajonių šalimi, pamačiusi forume skelbimą apie darbą hostelyje Varnoje, ilgai negalvojau. „Hmmm laukia ilga vasara Lietuvoje, tad...kodėl gi sau neleisti vykti kažkur kitur?“, galvojau, rašydama elektroninį laišką hostelio savininkui. Po kelių savaičių su visa savo manta pagaliau, pravažiavusi dar ir dalį Rumunijos pakeliui, nusigavau į Varną. „O, senoji sovietų atostogų sostine, ką gi tu man žadi...“

REKLAMA
REKLAMA

O žadėjo Varna ir būtent pats hostelis daugiau, nei kada būčiau pagalvojusi. Vasaros sezonui dar nesuintensyvėjus, hostelio aplinka buvo ne tik labai pozityvi, bet ir neapsakomai jauki. Aš, pora kolegų, jaunas savininkas, ir gal koks dešimt ar penkiolika svečių – visi čia jautėsi lyg lankytų senus draugus. Turbūt vienas labiausiai požiūrį į gyvenimą pakeitusių dalykų čia ir buvo sutikti žmonės. 

REKLAMA

Tiek dviračiu po Europą Pekino link keliavęs jaunas amerikietis, tiek septintąją dešimtį pradėjęs ir keliauti nesustojęs vyras iš Švedijos, ar jauna pora iš Australijos, keliaujanti jau ne po pirmą žemyną, tiek patys mano kolegos ir jų svetingumas prisidėjo prie to, jog per kelias savaites hostelyje pasisėmiau ir „alternatyvaus gyvenimo būdo“ idėjų, ir naujų įrašų savo butaforiniam „ką noriu nuveikti bent kartą gyvenime“ sąrašui. 

REKLAMA
REKLAMA

Jaukią ir linksmą hostelio aplinką vakarais keisdavo daug intensyvesnė. Visgi hostelis save pristato kaip „party hostel“, ir yra šitokį titulą užtvirtinęs ne viename hostelius reitinguojančiame puslapyje. Tad popietės filmus greit pakeisdavo Golden Sands paplūdimyje (t.y., šiek tiek už Varnos) įsikūrę barai ir klubai su savo paplūdimio vakarėliais,  pub crawls, ir kitokiomis organizuotomis linksmybėmis. Įdomu buvo stebėti ir būrius jaunų, mokyklą ką tik baigusių vokiečių, čia, pasirodo, dažnai atvykstančių dėl paplūdimių ir žemų kainų. Dažnai toks į barą bežiangiantis būrys įstumdavo mane ir mano kolegas į greitas refleksijas apie savo amžių. „Greitas“, nes jas greitai iš galvos išmušdavo garsi vokiška – rinkai pritaikyta – muzika.    Bulgarija? Kaip...Lietuva

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bevaikštinėdami po pačią Varną su kolega iš Lenkijos ir besižvalgydami aplink pastebėjome įdomų, nors gal ne tokį ir netikėtą, dalyką. „Žinai,“ sako man jis, „gal nuskambės kvailai, bet Bulgarija man – kaip Lenkija, tik šiltesnė.“ Atsakau „Žinau! Man Bulgarija – kaip Lietuva, tik šiltesnė ir kalvotesnė!” Ir išties, tiek pajūrio gatvės mados (ir bemarškinį vyrą gatvėje, kaip kokioj Palangoj, karts nuo karto pamatysi...), tiek panelių dailinimasis einant į klubą, tiek maistas – ta pati Europa, panašus ir Sovietų palikimas (architektūra, aišku, tą greitai išduoda). Aišku, pagyvenusi Bulgarijoje ilgesnį laiką galbūt jos su Lietuva nelyginčiau, to neteigiu. Tiesiog manau, kad selektyviai beieškant skirtumų tarp gimtosios šalies ir naujai aplankytos visad įdomu surasti ir daug – kad ir paviršutiniškų – panašumų. 

REKLAMA

Rekomendacijos, grįstos sentimentais

Nors Varną turėjau palikti už kelių savaičių, iki šiol prisimenu šį laiką kaip vieną smagiausių, įdomiausių ir labiausiai akis atvėrusių patyrimų gyvenime. Nesistebiu, kad tokios jaukios ir šeimyniškos aplinkos nesinorėjo palikti ne tik man, bet ir daugeliui mūsų svečių. Ne sykį tik porai dienų hostelio kambarį užsisakę svečiai nuspręsdavo atidėti savo tolimesnius skrydžius ir iš esmės pakeisti kelionių planus, kad galėtų pasilikti mūsų hostelyje. Prieš man atvykstant pradėjęs dirbti kolega pats planavo tik apsistoti čia keletui dienų, bet nusprendė, kad nori likti – kaip savanoris – mėnesiams. Iš pradžių, tik susipažinusi ir iš jo tą išgirdusi nusistebėjau. Bet po kelių dienų viskas buvo labai suprantama.

REKLAMA

Dabar, beskaitydama kokį straipsnį apie keliones ir pigius būdus keliauti, pamačiusi „darbas hostelyje“, negaliu nesišypsoti. Žinoma, abejoju, kad kiekvienas hostelis siūlo tokią pačią atmosferą – kiekvieno patirtis šioje srityje kitokia, ir, kas žino, turbūt ne visada tokia teigiama. Kalbėdama iš savosios, galiu tik skatinti tokį pigų būdą keliauti. Manau, tai gali virsti neapsakomai daugiau nei krašto apžiūrėjimu. Iki šiol, man šis darbas atnešė krūvą idėjų ateities nuotykiams, gražių atsiminimų ir tikrų draugų gyvenimui – vertingiausią dovaną, kas neblėsta net ir Bulgarijos saulei nekaitinant. Justina Poškevičiūtė

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų