Rusijoje ką tik įvyko Dūmos rinkimai, o Lietuvoje reformuota partijų finansavimo sistema. Kas tarp jų bendra? Beveik nieko, išskyrus labai panašius rezultatus.
„Po russki“
Prieš keletą metų Kremlius ir jo propagandinės papūgos vogravo, amsėjo ir kriuksėjo apie „suverenią demokratiją“. Visi aplink kikeno nurodydami, kad demokratija, numatanti tautos, kaip suvereno, valdžią, ir šiaip yra suvereni – be Rusijos politologinių inovacijų. Laikui bėgant šią nesąmonę nustota viešai sakyti. Tiesiog įdiegtas valdomos demokratijos modeliukas. Girgždėdama, manipuliuodama ir smurtaudama valdžia gavo daugiausia mandatų per pastaruosius rinkimus, o parlamentinė opozicija taip pat gali džiaugtis sėkme.
Komunistai vietoj pusės šimto mandatų turės šimtą, Vladimiro Žirinovskio sekėjams irgi gerai. Visi fiksuoja pažeidimus, žada pasibylinėti, bet žino – mažai kas pasikeis. Tie, kas yra tikra opozicija, nebuvo registruoti rinkimams. Tam kartui imtasi įvairių priemonių. Vienus sulaikė, kitiems pritaikė apribojimus, o tretiems davė „bananu“ per snukį, kad nesišakotų. Dabartinė parlamentinė „opozicija“ yra priimtina ir valdoma, problemų nesukels. Visi, kurie už parlamento ribų, nurašomi į marginalus arba ekstremistus, Vakarų pakalikus ir šiaip keistuolius. Drauge išlaikomas formalus daugiapartiškumas, kaip buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, ir parlamentarizmas.
Lietuviškai
Lietuvoje yra kitaip, nes daužyti „bananais“ per snukius opozicionieriams Europos Sąjungoje – politiškai netaisyklinga. Tad reikia sumanyti tinkamas taisykles, kad demokratija būtų gerai valdoma. Modelis Lietuvoje nusistovėjęs – viskas sprendžiama dalybomis ir derybomis, kurios kartais paįvairinamos naktiniais radikalizmais ir dramatiškais tautos gelbėjimo aktais. Visiškai pakanka viešųjų ryšių priemonių ir emigracijos, tad jokių specialiųjų pajėgų demaršų ir nereikia. Šios prisinuobodžiauja iki tiek, kad ima persekioti islamą priėmusias paaugles, išaugina jas iki „terorisčių“ ir paskui teisia.
Valdančiosios partinės nomenklatūros keičiasi pozomis, viena kitą prakeikia ir atleidžia, o pašaliniai reiškiniai greitai tampa sisteminiai arba yra pastatomi į vietą, kaip Arūno Valinsko atveju, pakišant pažarstyti savo pačių žarijas (prisiminkime karą su žiniasklaida, kurį kadencijos pradžioje sumanė konservatoriai ir pakišo jaunėlį politiką). Ir vis dėlto kažkur kirba politinė paranoja, kad kokia nors neparlamentinė jėga gali imti ir gauti daugiau, negu numatyta, sutrikdyti normalų dalybų procesą. Ką daryti?
Kaip jau minėta, spardymas į šonkaulius ir kišimas į kalėjimus netinka. Galima per pinigus. Geriausia – dėl skaidrumo ir demokratijos. Ligi šiol, kol deklaruodami savo aukas partijoms verslai galėdavo aukoti, į rinkimus praslysdavo ir mažosios partijos. Jos bent jau įveikdavo užstatų ir formalumų išlaidas. Mat kai kurie verslai paremdavo kone visus, kas paprašydavo.
Dabar, kai triumfuoja prezidentė Dalia Grybauskaitė ir jos partijų finansavimo reforma, tokių galimybių nebeliko. Kartu, be abejo, visiškai netyčia, nenumatyta jokių biudžetinio neparlamentinių partijų finansavimo mechanizmų. Rezultatas paprastas – tie, kas jau įsitvirtinę, gali nebebijoti konkurencijos „iš gatvės“.
Tiesiogiai turto cenzo rinkimams nenumato nei Konstitucija, nei rinkimus reglamentuojantys įstatymai. Priešingai, kalbama apie rinkėjo teisę rinktis be dirbtinių apribojimų. Užtat partijų finansavimo reforma, kurią tanku prastūmė prezidentė D.Grybauskaitė, įtvirtina būtent plutokratiją, kaip valstybės valdymo modelį. Jei partija dar neįsitvirtinusi, ji prasimuš tik gavusi turtingų ir net labai turtingų „fizinių asmenų“ paramą, kuriai bus galima duoti dešimtadalį to, ką deklaravai.
Partijoms skiriamus valdiškus finansus Seimo partijos pasidalys, o kitos galės įsiterpti tik tuomet, jei naujosios steigėjai ir rėmėjai bus turtingi žmonės, turintys daug deklaruotų, o tai reiškia – labai švarių, pinigų. Tiesa, maloningai leista partijoms aukoti po vieną procentą gyventojų pajamų mokesčio, ir tai rodoma kaip didelis visa ko demokratizavimas.
Jei tai nuoširdus kvailumas – pusė bėdos. Tik labai nelengva patikėti, kad niekas negirdėjo, kaip Voldemaras Tomaševskis savo feodaliniais principais valdomoje Vilnijoje susirinko nemažas sumas. Antai visai su Lenkų rinkimų akcija neva nesusijusios Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus skyrius (vos vienas skyrius) 2009 metais surinko apie 422 tūkst. litų tokių aukų, o 2010-aisiais – apie 217 tūkst. litų. Naujus skaidrumo kriterijus atitinkantys veikėjai tiki „Bėdų turgumi“.
Tais pačiais metodais bus daroma dabar – valstybės įmonėse, kurias valdo konkrečių partijų statytiniai, feodalinėse „kietų vienmandatininkų“ valdose. Skirtumas tik toks, kad nuėjęs į www.vrk.lt tinklalapį nebegalėsi rasti lengvai perskaitomų ir aiškių aukotojų sąrašų.
Tiesiog belieka konstatuoti, jog daug metų tvirtintas ir kaltas šūkis, kad tie, kurie „iš gatvės“, yra runkeliai, kad referendumų ir plebiscitų reikia kuo mažiau, – įtvirtintas, įdiegiant plutokratinę sistemą, demagogiškai meluojant, jog daroma priešingai. Pridėkime prie to valstybės finansuojamų rinkimų debatų nebuvimą ir pasidomėkime, ką tuomet reiškia Konstitucijos 25 ir 29 straipsniuose aptariamos garantijos gauti ir skleisti informaciją? Ogi reiškia, kad už tai fiziniai asmenys, kurie yra gana turtingi, turi susimokėti komercinėms televizijoms.
Tokie visai rusiški visai nerusiškų metodų rezultatai, ir svarbiausia, kad viskas padaryta skaidriai, oficialiai ir pagal visas taisykles. Asmeniškai įdomu: jei dėl numatomų skirti 15 mln. litų (pagal reformą) valdžios partijoms ateitų protestuoti piliečiai – su jais būtų elgiamasi „po russki“?
