Atkartoti žmogaus pėdos sandaros dar nepavyko nė vienam pasaulio inžinieriui, tačiau, kaip visi žinome, kuo sudėtingesnis mechanizmas, tuo dažniau jis genda.
Apie ką galėtų papasakoti mūsų pėdos? Kaip teigia įvairaus rimtumo žinovai, apie mūsų charakterį, įpročius ir net virškinimo problemas. O pėdų specialistui – gydytojui podiatrui – jos pirmiausia pasako apie mūsų kojų problemas.
Net apie tokias, kurių patys nė nepastebime arba seniai esame susitaikę ir laikome norma: įaugę nagai ir nuospaudos, geliantys keliai, traškantys sąnariai, vakarais tinstančios kojos ir varikozės baimė. Taip pat problemas, kurių jokiu būdu nesiejame su pėdomis, pavyzdžiui, kankinančius nugaros skausmus juosmens srityje arba migreną.
Aišku, visus šiuos negalavimus galima paaiškinti tūkstančiais priežasčių. Tačiau daugeliu atvejų blogio šaltinis būna vienintelis – plokščiapėdystė. Jei tikėtume statistika, dėl jos kenčia daugiau nei 80 procentų miestų gyventojų – ir net to nežino.
Evoliucija smogė miestiečiams
Pradėjęs vaikščioti dviem kojomis žmogus įgijo aibę problemų, nes dėl to turėjo pasikeisti visa skeleto ir organizmo sandara. Širdies ir kraujagyslių, stuburo ligos, gimdymo kančios – tai kaina, kurią mokame už evoliuciją.
Per tą pačią evoliuciją žmogaus pėda tapo pagrindu, saugančiu organizmą nuo perkrovų vaikštant, bėgant, šokinėjant. Tam ji turėjo būti ne tik stabili, bet ir turėti amortizacinių savybių. Taigi ilgainiui pėdoje susiformavo du skliautai – skersinis ir išilginis.
Išilginis skliautas puikiai matomas plika akimi: vidurinė pėdos dalis tarp kulno ir didžiojo piršto niekada neturėtų liesti žemės. Skersinis skliautas mažesnis, taigi dauguma žmonių nė nenutuokia jį turį. Tačiau jis yra – tarp didžiojo ir mažojo pirštų pagrindo – ir kerta išilginį skliautą.
Primynus koją, abu skliautai šiek tiek suplokštėja, po to atgauna ankstesnę formą – taip amortizuojami krūviai vaikštant. Bet tik tuomet, kai žmogus sveikas ir neserga plokščiapėdyste.
Tai tik mažoji dalis priežasčių, dėl kurių mūsų pėdų raiščių sistema susidėvi ir išsivysto plokščiapėdystė (ypač miesto gyventojams):
• pailgėjusi žmogaus gyvenimo trukmė,
• nepatogi avalynė, taip pat ir aukšta pakulne,
• nuolatinis vaikščiojimas lygiu ir kietu paviršiumi,
• nepakankamai judrus gyvenimo būdas,
• nutukimas.
Deja, pagrindinė rizikos grupė yra moterys – joms plokščiapėdystė nustatoma gerokai dažniau nei vyrams. Tokį polinkį lemia hormonų pliūpsniai nėštumo, maitinimo, mėnesinių metu, kai padidėja pėdos raiščių elastingumas. Klimakteriniu periodu raiščiai – priešingai – netenka elastingumo, liaujasi vykdę lingių funkciją, ir į kaulus įsimeta osteoporozė.
Ypač dėmesingai reikėtų stebėti vaikų pėdutes. Iki 4–5 metų jie visi būna plokščiapadžiai, tačiau plokščiapėdystė yra fiziologinė ir gydytojų įsikišimo nereikia. Tačiau itin svarbu tuo laikotarpiu taisyklingai parinkti avalynę, kad netrukdytų pėdoms taisyklingai vystytis.
Devynerių metų vaikų jau ryškus pėdos skliautas – visai kaip suaugusio žmogaus. Kita svarbi amžiaus riba – 14–16 metų, kai gydytojai dažniausiai diagnozuoja paaugliams pirmuosius plokščiapėdystės požymius.
Gera žinia tai, kad vaikų plokščiapėdystė yra gydoma. Brandžiame amžiuje įmanoma tik pakoreguoti jos simptomus.
Kaip atpažinti bėdą
Išsivysčius plokščiapėdystei, pėdų skliautai išsilygina, tampa ne tokie lankstūs ir elastingi arba gali visai išnykti. Kad kompensuotų šią netektį, perteklinius krūvius vaikštant perima kiti pėdos sąnariai, taip pat kelių, klubų sąnariai, kai kurie raumenys. Visi jie dėl to persitempia ir greitai pavargsta. Be to, kadangi sutrinka normalus blauzdos raumenų darbas, susidaro sąlygos varikozei vystytis.
Sąnariai keičia visą anatomiją. Veikiami padidėjusių krūvių, jie greitai susidėvi, pradeda vystytis artrozės, kojų skausmai tampa nuolatiniai.
Atsimenate patarlę „Lašas po lašo ir akmenį pratašo“? Ji kuo puikiausiai tiktų ir plokščiapėdystei: net ir nedidelis, nepastebimas krūvis žengiant kiekvieną žingsnį laikui bėgant gali neatpažįstamai pakeisti pėdą. Pasikeičia sąnarių forma, į šoną pakrypsta pėdos ašis, o pirštai kartais net persikryžiuoja. Iššoka kauliukai, ant kulnų susiformuoja „pentinai“, deformuojasi nagai, daugėja skausmingų nuospaudų nebūdingose joms vietose. Ypač dažnai dėl to kenčia moterys ir dažniausiai – aukštakulnių gerbėjos.
Pasislinkus pėdos kaulams, sutrinka kraujotaka, užspaudžiami nervai, traumuojamos sausgyslės. Visa tai pasmerkia žmogų siaubingiems skausmams ir atima galimybę tvirtai stovėti ant kojų. Juo labiau kad dėl to kenčia ir stuburas: juosmens srityje atsiranda papildomas išlinkis (lordozė), tarpdiskinės kremzlės nevienodai susidėvi, taip prie daugelio kitų negalavimų prisideda dar ir osteochondrozė.
Kai kurie tyrinėtojai mano, jog net galvos skausmas gali būti netiesiogiai susijęs su plokščiapėdyste. Esą su kiekvienu žingsniu plokščiapadžio žmogaus smegenys patiria didesnį sukrėtimą nei normaliomis aplinkybėmis, o tai sukelia mikroskopinius pažeidimus ir skausmą.
Tiesa, šis ryšys dar neįrodytas.
Jeigu numanote turį bėdų dėl pėdų, pirminę diagnozę galite nusistatyti ir patys namuose. Tereikia gerai ištyrinėti savo kojas.
Paimkite didelį lapą popieriaus ir paklokite ant lygių grindų. Tada pėdas ištepkite riebiu kremu ir atsargiai atsistokite ant lapo, ištieskite nugarą – ant popieriaus liks jūsų pėdų atspaudai.
Paimkite liniuotę ir pieštuką ir nubrėžkite tiesią liniją tarp dviejų ryškiausių taškų vidiniuose atspaudų pakraščiuose – ties pirmojo piršto pagrindu ir iškiliausią vidinį kulno tašką. Tuomet nuo šios linijos centro nubrėžkite statmenį, kertantį skersai visą pėdą, o paskui suskaičiuokite, kokią dalį viso statmens ilgio sudaro skersinis pėdos atspaudas. Jeigu maždaug trečdalį, dėl plokščiapėdystės galite nesijaudinti. Jeigu pusę ar daugiau, šią bėdą jau turite.
Tiesa, būna, kad skersinis pėdos atspaudas yra mažesnis net už trečdalį minėtos statmenos linijos. Tai jau byloja apie plokščiapėdystei priešingą negalavimą, kai pėdos skliautai pernelyg aukšti. Šiai patologijai taip pat būtina korekcija bei gydymas.
Kas slepiasi po padu
Gerai apžiūrėkite savo pėdas. Kai jos visiškai normalios, hiperkeratozės zonos (sausos nuospaudos, dėl nuolatinių didelių krūvių, trynimosi sustangrėjusi oda) būna ant kulno ir virš pirmojo bei penktojo padikaulių galvų (ties pirmo ir penkto kojos pirštų pagrindu). T. y. taškuose, kuriems mums vaikštant tenka didžiausi krūviai.
Esant skersinei plokščiapėdystei (kai suplokštėja skersinis pėdos skliautas), didžiausias krūvis tenka antro ir trečio pirštų padikauliams. Taigi ir nuospaudų atsiranda ten pat. Vietoj charakteringos duobutės tarp pirmo ir penkto pirštų susidaro kietas pylimėlis.
Ir dar vienas dalykas, įspėjantis apie ortopedines problemas.
Suglauskite pėdas kartu ir atkreipkite dėmesį, kur žiūri didieji kojų pirštai. Jeigu į šonus, tai ryškus plokščiapėdystės požymis. Normalių pėdų didieji pirštai turi glaustis vienas prie kito ir būti nukreipti tik į priekį.
Esant plokščiapėdystei, priglausti pirštą prie piršto dažnai trukdo ir iššokę kauliukai. Ilgainiui ši liga progresuoja ir sudaro vis daugiau sunkumų renkantis avalynę.
Kuo dažniau atkreipkite dėmesį ir į mėgstamiausių batų padus. Dauguma žmonių labiausiai nudėvi išorinę kulno ir vidinę bato priekio dalis. Tačiau esant plokščiapėdystei galimi ir kitokie va-
riantai, bet greičiausiai bus visiškai nutrintas vidinis avalynės kraštas, o centre ties bato nosimi neretai net prazulinta skylutė.
Jeigu pėda, priešingai, – pernelyg išlenkta, labiausiai nudėvima išorinė avalynės pado dalis.
Sunerimti reikėtų pastebėjus, jog vieno bato padas nusidėvi labiau nei kito.
Dar atidžiau ir dažniau derėtų apžiūrėti vaikų batus. Nestandartinis, nesimetriškas jų nudėvėjimas gali tapti pirmuoju įspėjamuoju signalu, kad metas pasikonsultuoti su gydytoju ortopedu.
Taisyklinga avalynė – jokių kulnų?!
Bet kokia avalynė visiškai lygiu plokščiu padu nėra gera. Kaip ir batai be užkulnio.
Į netaisyklingo apavo kategoriją patenka ir aukštakulniai aukštesne nei 4 centimetrų pakulne, platformos, smailianosiai laiveliai. Avėti tokius batus galima ne ilgiau kaip 2–3 valandas per dieną, o paskui būtina reanimuoti pėdas specialiais mankštos pratimais, masažu, vandens procedūromis.
Tačiau neavėti visiškai jokios avalynės, pasirodo, irgi pavojinga. Vaikščiodami basomis per asfaltą, grindis ar kitus dirbtinius paviršius, mes taip pat šaukiamės plokščiapėdystės. Basomis vaikščioti sveika tik per žolę, smėlį, kitą natūralią dangą.
Kaipgi išsirinkti avalynę, kuri tiktų avėti visą dieną? Medžiaga turėtų būti arba oda, arba „kvėpuojanti“ tekstilė. Nes iš natūralių medžiagų pasiūta avalynė geriausiai apgula pėdą, išsiformuoja pagal kiekvieno koją, praleidžia orą ir sugeria prakaitą.
Gerų batų padas turėtų būti elastingas, kad jį būtų galima sulenkti rankomis. Toks padas priverčia dirbti visus kojų raumenis ir raiščius, taigi nuolat juos treniruoja. Avint batus kietu padu (pavyzdžiui, platformas), pėda ilsisi, kol galiausiai raumenys pradeda atrofuotis, o plokščiapėdystė – progresuoti.
Kulnas avalynei būtinas, tik jis neturėtų viršyti 4 centimetrų. Kadangi vaikštome, beveik be išimčių, lygiais paviršiais, pėdos būklė avint batus su pakulne yra natūralesnė nei avint plokščiapadžius. Priešingu atveju pėdos laikui bėgant ima plokštėti neišlaikiusios kūno svorio.
Vaikams labai svarbu parinkti avalynę standžiu užkulniu (tai ypač aktualu sportinei avalynei ir šiltiems žieminiams batams). Avėti basutes atviru kulnu galima tik nuo 4–5 metų.
Vaiko koja bate neturėtų laisvai judėti, tad nepersistenkite pirkdami atžalai avalynę išaugti. Taip pat teikite pirmenybę batams su raišteliais – tokie geriau fiksuoja pėdą.
Moterys avėjo aukštakulnius, avi ir avės visada. Ir greičiau kęs pragariškus kojų skausmus, nei atsisakys efektingos avalynės. Kam svarbūs ortopedų įspėjimai, kad dėl aukštos pakulnės moterų kojos, sulaukus trisdešimties, būna beviltiškai sužalotos?
Jei jau taip, aukštakulnių gerbėjoms derėtų laikytis bent minimalių „saugos“ taisyklių:
• jeigu yra galimybė, avėti batus ne aukštesne kaip 5 cm pakulne,
• avalynę itin aukštais kulnais avėti ne ilgiau kaip 2–3 valandas per dieną, paskui persiauti,
• pasirinkti: arba antsvoris, arba aukštakulniai, nes drauge jie sudaro sprogstamąjį mišinį – dėl jo su sveikomis kojomis atsisveikinsite gerokai anksčiau nei trisdešimties.
Po ilgesnio pasivaikščiojimo aukštakulniais būtina tinkamai pailsinti kojas. Idealiai tam tinkanti poza – sėdėdamos sukryžiuokite kojas ties čiurnomis taip, kad grindis jos liestų išoriniu kraštu.
Šį tą įmanoma pataisyti
Plokščiapadžiams rekomenduojama dėvėti specialius batų vidpadžius, o itin rimtais atvejais – ir ortopedinę avalynę.
Vaikams tokiu būdu plokščiapėdystė koreguojama. Brandžiame amžiuje, kai pėda jau visiškai susiformavusi, tikėtis iš vidpadžių ar specialios avalynės išgijimo neverta. Tačiau plokščiapėdystės sukeltus simptomus (skausmą, tinimą, deginimą, nuospaudas) jie nesunkiai įveikia. Jau neminint to, kad padeda sulėtinti ar net sustabdo tolesnį pėdų deformavimąsi.
Ortopedinė avalynė ir įklotai savo forma bei elastingumu mažina pėdai tenkantį krūvį ir koreguoja jos padėtį. Tačiau patarti, kokios formos, konstrukcijos ir iš kokios medžiagos pagamintą įklotą ar avalynę geriau rinktis, gali tik profesionalas. Tai individualus ir nepigus procesas, bet savarankiškai pirkti tokius daiktus pavojinga, nes galima dar pagreitinti plokščiapėdystės progresavimą.
Ortopedinių įklotų tarnavimo laikas priklauso nuo medžiagos, iš kurios jie pagaminti, paties gamintojo ir paciento fizinių duomenų. Tačiau vidutiniškai jų užtenka nuo 8 mėnesių iki 2 metų.
Be to, įklotai turi atitikti avalynės pobūdį – aukštakulniai, sportinė avalynė ir pan. – ir būti gaminami skirtingiems krūviams: lėtai vaikščioti, bėgioti, šuoliams į aukštį.
Itin sunkiais atvejais pagalbos tenka kreiptis į chirurgą. Dabar jau egzistuoja ne tik kelios plokščiapėdystės pasekmės (nuospaudos, gumbais virtę pirštų sąnariai), bet ir pačios plokščiapėdystės koregavimo būdai, kai panaudojant paciento arba dirbtiniais raiščiais rekonstruojami ir sutvirtinami pėdos skliautai. Taip ištaisomos gamtos arba žmogaus gyvenimo būdo klaidos.
Sergejus STONKUS
