Bedarbis, sveikatos problemų turintis ir su artimaisiais beveik nebendraujantis jaunuolis buvo linkęs gyventi išmaldai ištiesta ranka, tačiau praeiviai nebuvo linkę dalintis su juo savo pinigais, tad vaikinas tapo pensininkių persekiotoju ir plėšiku.
Tykojo šventoriuje
Tokią savo suplanuotų nusikaltimų versiją teisme pateikė pats Marijampolės pensininkių siaubu pramintas dabar jau 6 kartus už įvairius nusikaltimus teistas Vitas Kemežys. Savo 26-ojo gimtadienio išvakarėse jis išgirdo gavęs Marijampolės apylinkės teismo „dovaną“ – vienerių metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tiek laiko šis „gatvės plėšikas“ nebetrikdys garbaus amžiaus marijampoliečių.
Pensininkių siaubu V. Kemežys buvo pramintas po šių metų gegužę Marijampolėje, Šv. Vincento bažnyčios šventoriuje, įvykdyto nusikaltimo. Įžūlus plėšikas vidury šviesios dienos patykojo pro bažnyčią einančią 89 metų marijampolietę ir, prišokęs prie jos, sugriebė už kaklo, pradėjo smaugti, grasino papjauti atsuktuvu ir reikalavo pinigų. Išsigandusi močiutė pradėjo rėkti ir iškart sulaukė pagalbos: atbėgo jaunas vyras, ėjęs gatve. Jis pats sulaikė paauglio išvaizdos plėšiką, tuo metu įžūliai krausčiusį savo aukos drabužių kišenes.
Atvykę policininkai sulaikytąjį pažino – tai buvo netolimo Liudvinavo seniūnijos kaimo gyventojas Vitas Kemežys, prieš pustrečio mėnesio analogiškai užpuolęs kitą garbaus amžiaus pensininkę prie kitos miesto bažnyčios taip pat pačiame Marijampolės centre. Bet tuokart įtariamasis, pripažinęs savo kaltę ir kartojęs, kad labai gailisi, nebuvo suimtas – iki teismo dienos buvo išleistas iš areštinės.
Tokia teisėsaugininkų užuojauta jaunuoliui, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nė motais – jis vėl medžiojo prie kitos bažnyčios.
Antras nuosprendis
Po antrojo atvejo V. Kemežys už tai buvo nuteistas pagreitinto proceso tvarka ir užsidirbo vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Dėl to iškart buvo pasiųstas kalėti.
O ankstesnįjį V. Kemežio įvykdytą nusikaltimą, kurio metu šis plėšikas prie kitos bažnyčios užpuolė 78 metų marijampolietę ir, apglėbęs ją bei suspaudęs kaklą, nuplėšė nuo peties rankinę su daiktais ir puolė bėgti, pareigūnai dar tebetyrė.
Beje, ir anuokart V. Kemežiui nepasisekė – jį sulaikė prisivijusi praeivė, kuriai tuoj pat padėjo keli gaudynes pastebėję vyrai. Neabejinga marijampolietė prirėmė plėšiką prie bažnyčios tvoros, atėmė rankinę ir atidavė ją močiutei. O plėšiką netrukus išsivežė atvykę policininkai. Už šį nusikaltimą V. Kemežys sulaukė teismo nuosprendžio tik dabar. Jau minėta, kad vaikinui paskirta metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, subendrinus naująją bausmę su ankstesniąja.
Plėšti vertė badas?
Teisme V. Kemežys aiškino, kad plėšikauti jį privertė sunki materialinė padėtis ir priverstinis badavimas. Esą jis tuo metu buvo susipykęs su vieninteliu savo broliu Valdu (28 m.), šis jį net buvo išvijęs iš namų. Todėl Vitas bandęs prašyti išmaldos prie prekybos centrų Marijampolėje, tačiau žmonės į jį esą tik pasižiūrėdavę ir pravydavę.
Tuomet V. Kemežiui ir kilusi mintis pačiam „pasiimti“ tą išmaldą. Teisme pasakodamas apie pirmosios pensininkės apiplėšimą, kaltinamasis aiškino, kad šią nepažįstamąją sekė dar prekybos centre, kai prie kasų pamatė, kad garbaus amžiaus moteriškė savo piniginėje turi nemažai pinigų. Tuomet vaikinas nusekė paskui savo auką iš parduotuvės ir po poros minučių, priartėjus prie bažnyčios, užpuolė.
Jeigu ne pilietiška praeivė, V. Kemežys tuokart būtų praturtėjęs maždaug 160 litų – tiek pinigų buvo močiutės piniginėje. „Būčiau iškart varęs į kokią nors kavinę ir normaliai pavalgęs“, – teisme savo žargonu dėstė kaltinamasis.
Tuokart policininkai neturėjo duomenų, kad V. Kemežys – išmaldos prašinėtojas, bet kai vaikinas buvo sulaikytas antrą kartą, jo turėtame maišelyje pareigūnai surado bemaž dvi saujas smulkių centų. Vaikinas paaiškino rankiodavęs monetas gatvėse, prie parduotuvių, rausdavęsis šiukšlių dėžėse.
Galima dar pridurti, kad anksčiau teistam plėšikui grėsė iki 6 metų nelaisvės, tačiau jis teisme elgėsi kaip įstatymų naujoves akylai sekantis kalinys. Mat pernai liepą įsigaliojo įstatymas, pagal kurį skiriama trečdaliu mažesnė bausmė, jeigu kaltinamasis visiškai prisipažįsta kaltę, gailisi ir sutinka, kad byla teisme būtų išnagrinėta supaprastinto proceso tvarka – sutrumpinus įrodymų tyrimą. V. Kemežys, kaip ir dauguma kaltinamųjų pastaruoju metu, tuo ir pasinaudojo. Užtat ir bausmė švelni šiam senučių siaubui.
Kas sulaikė plėšiką?
Šioje byloje yra dar vienas įdomus niuansas. Galima sakyti, kad V. Kemežys savo pirmuoju nusikaltimu „dėjo“ per Marijampolės policijos įvaizdį.
Kai tuokart plėšikas buvo sulaikytas, Marijampolės policija tuoj pat išplatino informaciją apie pareikštą padėką pilietiškai pasielgusiai marijampolietei Gintarei G. (20 m.), kuri, tuokart būdama netoli bažnyčios, pasivijo ir sučiupo senutę apiplėšusį V. Kemežį, atėmė iš jo rankinę, grąžino ją nelaimėlei ir, laikydama sučiuptąjį, iškvietė policininkus. Drąsi mergina buvo apdovanota, ją daug kas vadino didvyre, jos nuotrauka buvo išplatinta žiniasklaidoje.
Tačiau po šių publikacijų į Marijampolės policiją atėjo marijampolietė Alma B. (46 m.) ir pranešė, kad apdovanotoji buvo tik įvykio liudytoja, jos pačios paraginta skambinti į policiją, o plėšiką sulaikiusi ji, Alma. „Aš nelaukiau jokių padėkų, bet per tas porą savaičių apie įvykį papasakojau ne vienam iš savo pažįstamųjų, – „Akistatai“ teigė Alma. – Dabar išeina, kad esu melagė! Nereikia man jokių dovanų ar pripažinimo, bet negaliu tylėti, kai platinama netiesa, ir negaliu suprasti, kodėl merginai prireikė meluoti. Juk ji po įvykio priėjo prie manęs ir sakė: „Kokia jūs drąsi – aš tai pagalvojau, kad tas plėšikas gali turėti peilį“. Bet kai jau buvo apdovanojama, tai ji sakė, kad „baimės nejautė, nes nebuvo laiko apie tai svarstyti“.
Marijampolės apskrities policijos vadovas Skirmantas Andriušis, tuokart paprašytas pakomentuoti susiklosčiusią situaciją ir paklaustas, ar nepaskubėta liaupsinti jauną marijampolietę, padėtį pavadino „tik intrigomis“ ir pyktelėjęs pareiškė, kad „ne žurnalistai vadovauja policijai“. Viršininkas paaiškino, kad plėšiko sulaikymo vietoje, kai atvyko patruliai, buvo tik Gintarė ir vienas jai padėjęs vyras, o ir pagalbos šauktasi iš Gintarės telefono. Gi Almos B. ten nebuvo, tad esą pati kalta, kad nuėjo.
Alma B. „Akistatai“ paaiškino, kad tuokart išties nebelaukė – nuskubėjo į savo darbą, vos tik suvokė, kad močiutė apsaugota, o rankinė – jau jos rankose. „Neneigiu, kad mergina buvo įvykio vietoje, bet prisiimti tai, ko ji nepadarė, yra negražu ir nepilietiška, nors dabar ji apdovanota būtent už pilietiškumą, – stebėjosi prekybininkė Alma. – Nežinau, ar toks iki galo neišrištas įvykis prideda balų geram policijos įvaizdžiui.“
Alma B. labai tikėjosi, kad teisme paaiškės, jog tikrai ji sulaikiusi plėšiką. Tačiau teismo procesas, kaip minėta, vyko sutrumpinus įrodymų tyrimą, tad liudytojai net nebuvo kviečiami – taip yra leistina. Teisme prokurorė bandė sužinoti iš nuteistojo, kas jį sulaikė, tačiau šis tepasakė: „Kažkokia moteris ar mergina“. Nukentėjusioji taip pat teigė neįsidėmėjusi „tos geradarės“ išvaizdos. Be to, kaip įsitikino „Akistatos“ žurnalistė, nors abi minėtas liudytojas skiria 20 metų amžiaus skirtumas, jos abi nepažįstamiesiems gali atrodyti panašios – panašaus ūgio, panašių plaukų, smulkaus kūno sudėjimo.
Kadangi tuoj po įvykio niekas policijoje nepanoro išaiškinti tikrąją tiesą, tai taip ir liko, kad pilietiškai tuokart pasielgė jaunesnioji marijampolietė.
„Nežinau, ar dabar žmonės, kurie žino apie šį įvykį, nes aš daug kam pasakojau, gali džiaugtis, kad mūsų policija dirba gerai? – dvejojo Alma B. – Juk jeigu pareigūnai nesugeba išaiškinti tokios smulkmenos, tai kaip jie išaiškina rimtus nusikaltimus?..“
Irena ZUBRICKIENĖ
AKISTATA
