Per šveicarus, padedant Lietuvoje veikusiam bankui, galėjo būti išplauti šimtai milijonų dolerių. Vien Vladimiro Putino marionetės sąskaitoje Ciuriche atsidūrė 37 mln. dolerių.
Schema – fiktyvios sutartys ir didžiulės sumos sąskaitose
Vienos Panamos įmonės sutartyje yra kalbama apie 20 tūkst. drabužių pardavimus. Šveicarų leidinys „Tages-Anzeiger“ pažymi, kad šioje sutartyje itin daug neišbaigtų vietų: neteisingai sunumeruoti punktai, nerealiai sumažintos pardavimo kainos (prabangūs drabužiai parduodami už šešiskart mažesnę kainą).
Tačiau svarbiausia yra tai, kad sutarties suma – 7 mln. eurų, o į drabužių pardavėjo sąskaitą banke „Credit Agricole“ Ženevoje pervesta buvo daugiau nei 12 mln. eurų.
Leidinys pateikia išvadą: sutartis atrodo taip, lyg egzistuotų tik tam, kad imituotų įprastą sutartį ir mažiau pavedimas mažiau kristų bankui į akis.
Ryšiai su Lietuva
Be to, tariami drabužių pirkėjai taip pat slepiasi už fiktyvios bendrovės Seišelių salose. Ši, savo ruožtu, buvo tik dalimi bendrovių grandinės, per kurias iš abejotinų rusiškų šaltinių plaukė milijardai.
Pinigai buvo pervedami per Ūkio banką Lietuvoje. Nepaisant to, šveicarų bankai privalėjo ir privalo kontroliuoti didelių sumų pavedimus, „Credit Agricole“, akivaizdu, nusprendė, kad pateikta „vištos koja“ surašyta drabužių įsigijimo sutartis yra pakankamas argumentas į dvi rusų sąskaitas Šveicarijoje praleisti 80 pavedimų, kurių bendra suma sudarė 12 mln. eurų.
Informacija apie šį susitarimą ir atitinkamus mokėjimus tapo žinoma tik dėl bankų duomenų nutekėjimo. Dokumentai pateko į OCCRP žurnalistų rankas, įskaitant ir šveicarų „Tages-Anzeiger“.
„Panamos susitarimas su drabužių pardavimais – ne vienintelis toks atvejis, – rašoma „Tages-Anzeiger“. – Nuo 2005-ųjų iki 2013-ųjų iš lietuviško Ūkio banko į dešimtis šveicarų bankų buvo pervesta daugiau nei 2 mlrd. dolerių. Daugelis pavedimų (…) taip pat buvo pagrįsti galimai fiktyviais susitarimais“. Leidinio teigimu, tarp šių dokumentų buvo galima surasti sąskaitas su neatitinkančiomis pavedimų sumomis, o taip pat šablonines sutartis, kuriose tik būdavo pakeičiami mokėtojai ir gavėjai.
„Beveik ketvirtis iš dviejų milijardų atkeliavo iš vieno ir to paties rusų šaltinio. Žurnalistai jį pavadino „Troika laundromat“. (…) Kalbama apie 70 anoniminių fiktyvių bendrovių tinklą, kurios buvo organizuotos rusų investicinės organizacijos „Troika Dialog“, už kurios kyšo Vladimiro Putino patikėtinis, oligarchas Rubenas Vardanianas“, – rašoma straipsnyje.
Trijų etapų plovimas
Šios pinigų „skalbyklos“ veikla buvo sudaryta iš trijų etapų, nurodo šveicarų žurnalistai.
Pirmasis jų – taip vadinamoji „pirminė plovykla“: įmonių, kurios įeina į „Troika laundromat“ sistemą, sąskaitose, jau minėtame Ūkio banke buvo pervedamos didelės tariamai „švarių“ pinigų sumos. Tačiau tarp jų pasitaikydavo didelės sumos, galimai atitekusios nusikalstamu būdu. Žurnalistai aptiko eilę bendrovių, įtariamų nusikalstamais būdais įgytų lėšų plovimu. Šios bendrovės į „Troikos plovyklą“ sunešė ne mažiau ketvirčio milijardo dolerių.
Kaip vienas iš labiausiai paplitusių pavyzdžių straipsnyje pateikiamas Rusijos valdininkų sukčiavimas epizodas, kurio metu iš biudžeto dingo 230 mln. dolerių. Sergejus Magnitskis, aptikęs šią sistemą, buvo Rusijoje sulaikytas ir 2009-aisiais, dėl žiauraus elgesio kalėjime, mirė.
Antrasis žingsnis – „pagrindinis plovimas“: „plovyklos“ schemose dalyvavusių įmonių sąskaitose iš metų į metus buvo maišomi pinigai, gauti iš teisėto verslo ir nusikalstamu būdu. Pinigus pervedinėjo pirmyn atgal, iš šalies jau buvo neįmanoma nustatyti pirminės jų kilmės, sakoma žurnalistiniame tyrime.
Be to, prižiūrėjo sąskaitas ir bendroves statytiniai. Pavyzdžiui, žurnalistai surado vienos iš pagrindinių „plovyklos“ sistemos įmonių direktorių daugiabutyje Armėnijoje. Vyras dažnai važinėjo uždarbiui į Maskvą. „Kuomet jis sužinojo, kad jo parašas yra ant dokumentų, kurių dėka iš viso pasaulio buvo pervedinėjami milijonai, jis buvo priblokštas“, – rašoma leidinyje.
Trečioji dalis – „džiovinimas centrifugoje“: iš „skalbyklos“ pinigai pasiekdavo trečiuosius bankus – analogiški atvejai, kaip ir „Credit Agricole“ fiksuoti sandoriai Ženevoje.
„Ši trijų etapų sistema veikė kaip per sviestą, – pažymi žurnalistai. – Pavyzdžiui, Šveicarijos bankas „Credit Agricole“ į savo klientų sąskaitas gavo ne tik minėtus 12 mln. dolerių. 2005-2012 metais iš „skalbyklos“ (jau minėto Ūkio banko sąskaitų) buvo pervesta apie 150 mln. dolerių, atlikta 500 pavedimų: už drabužius, kompiuterius, „įrangą“. Sąskaitos priklausė penkioms skirtingoms fiktyvioms bendrovėms, kurias valdė du tie patys rusai.
„Duomenys rodo, kad pinigus iš „skalbyklos“ jų savininkai traukė įsigyti jachtas, privačius lėktuvus, brangenybes, laikrodžius ir prašmatniam poilsiui“, – teigiama šveicarų leidinyje.
Smūgis Šveicarijos įvaizdžiui
Žurnalistai yra įsitikinę, kad Šveicarijos finansų sektoriui „Troika laundromat“ aptikta informacija tolygi katastrofai. Juk įrodyti kriminalinę pinigų, kurie yra plaunami Šveicarijos bankuose, kilmę, tokiose schemose yra faktiškai neįmanoma.
Naudojant panašias schemas nusikalstamų ar korumpuotų valdžios struktūrų grupuočių atstovams faktiškai nelieka kliūčių. „Duomenų nutekinimas suteikia pagrindo teigti, kad Rusijoje jie užima gana aukštas pareigas. Vadovaujantys „skalbyklai“ tokiu pat būtu siuntė milijonus ir į Ciuricho „Gazprombank“, į Sergejaus Roldugino, tikėtina, paties geriausio prezidento Putino draugo, sąskaitą. (…) Nauji duomenys rodo, kad į jo sąskaitą Ciuriche buvo pervesta daugiau nei 37 mln. dolerių. (…) Kai kurių pavedimų pagrindas buvo pagrindo neturinčios sutartys“, – rašoma „Tages anzeiger“.
