R. S. Meyers dirbo su moterimis, tapusiomis smurto namuose aukomis, susidūrė su mušamomis, gyvenimo išvargintomis ir nelaimingomis moterimis, be to, pati išgyveno smurtą namuose. Ši patirtis paskatino parašyti knygą „Žudiko dukterys“, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Alma littera“. Autorė pripažįsta, kad rašyti buvo nelengva, nes ji siekė kiek galima tiksliau atskleisti emocinius išgyvenimus. Teigia, kad jos gyvenime knygos, prie kurių grįžtama, yra ne lengvo turinio istorijos, o kūriniai, kuriuose pasakojama apie stiprius išgyvenimus, ne tik teigiamas, bet ir šiurkščias emocijas ir rimtas dilemas.
„Žudiko dukterys“ – pasakojimas apie dvi seseris, tam tikra prasme tapusias žmogžudystės aukomis: jų tėtis nužudo mamą. „Mirus motinai, o tėvui sėdus į kalėjimą, Lulu su Mere liko visiškos našlaitės. Jiedvi suprato, kad niekur ir niekada nebegalės jaustis savos ir kad teturi tiktai viena kitą.“ Žmogžudystė, pakeitusi mažų mergaičių gyvenimus ir charakterius, našlaitystė, aplinkinių pasmerkimas ir požiūris į „žudiko dukteris“ – tik dalis romano problematikos. Kita dalis – kaip pačios mergaitės, vėliau jau suaugusios moterys, geba vertinti ir susitaikyti su faktu, kad jų tėtis – žudikas. Kad ir koks būtų tėtis, jis vis dėlto tėtis, kad ir kur būtų tėtis, jį galima mylėti, galima smerkti, galima atleisti jam, galima kaltinti, mintyse jį numarinti ir gyventi teigiant, kad jo nėra. Daug galimybių, daug emocijų... Lulu stengiasi neigti, kad tėtis kalėjime, ji visiems sako, kad jis miręs, ir pati stengiasi tuo patikėti. Tačiau ne taip lengva realią patirtį pakeisti įsivaizduojama.
„Kad ir kaip atkakliai aš stengiausi nuduoti, jog tėvo nebėra, kartkartėmis jo ranka vis tiek išlįsdavo ir netikėtai mane nutverdavo. O taip apsižioplinti, kaip šiandien, kad atplėščiau jo laišką, aš tegalėjau turbūt tik dėl to, kad esu mirtinai persidirbusi.“ (p. 154)
Mažoji Merė myli tėtį, nori su juo bendrauti ir net suaugusi pareigingai lanko kalėjime, rūpinasi juo. Nors Merė neapsimetinėja, tačiau ar tai tikrai meilė, ar ji sugebėjo atleisti tėčiui, ar toks elgesys – būdas išgyventi tragediją ir gyventi su žmogžudžio (motinos žudiko) dukters našta romane iki galo taip ir neatskleidžiama... Emocijų skalė labai plati ir paliekama vietos skaitytojo interpretacijoms.
„Mano tėvas buvo ribotas žmogus. Jis niekada taip ir nesuaugo. Man beliko viltis, kad kaip nors išmoksiu pernelyg ant jo nepykti ir per daug nemylėti. Turėjau priimti savo tėvą tokį, koks jis yra.“ (p. 366)
O koks yra žmogus, nužudęs savo vaikų motiną? Tikrai ne šaltakraujis sadistas, bet visgi žudikas... Jaunas siaubingai suklydęs žmogus, mylintis ir besirūpinantis tėtis, sėdintis kalėjime ir trokštantis dukterų meilės, ar tėtis šantažistas?
„Mere, nepaliauk jiems [globėjams] kartojusi, kad nori pas mane. Prašyk ir prašyk jų! Man taaaaip tavęs reikia!
<...>
Šiaip ar taip, nepamiršk, kaip labai tave myliu. Bet tavęs jaučiuosi kaip mašina be ratų.“ (p. 118)
Be sudėtingų Lulu ir Merės dilemų romane „užkabinama“ ir kita opi problema – aplinkinių vertinimas ir gebėjimas smerkti. Rodos, kad kai kurie veikėjai neįgalūs atleisti nieko nepadariusioms mergaitėms. Jos kaltos jau vien dėl to, kad jų tėtis – žudikas. Visiems mums ne pro šalį būtų prisiminti vieną dalyką: vaikai už tėvų elgesį neatsakingi (tai tėvai atsako už save ir vaikus).
„Per močiutės laidotuves pasijutau [Lulu] tarsi atsidūrusi Adamsų šeimynėlėje, tiktai vietoj pusbrolio Pūlinio ir Daikto aplinkui šmirinėjo šiurpą keliančios močiutės draugės. Žudiko dukterys. Džojaus mergiotės, – visuose kampuose šnabždėjosi tos kriošenos. Prisimeni jos sūnų? Tą žmogžudį? Tai va, čia – jo dukterys! – aiškino jos viena kitai, paslapčiom dėbčiodamos į mus ir vis pritylindamos balsą, tarsi ir taip nebūčiau supratusi, ką jos sako. Gailėjausi, kad man neužtenka įžūlumo žengti pirmyn ir paplekšnoti kuriai nors iš jų per petį. Atleiskit, ar kartais ne apie mane kalbate? Taip, aš – Džojaus duktė. Bet žinote, tai neužkrečiama. Beje, paskutinius metus mokykloje aš užbaigiau vienais A įvertinimais, ačiū, kad paklausėte. Tiesa, tokio dalyko, kaip žudiko genai, nėra. Aš išsiaiškinau. Matot, mokiausi biologijos.“ (p. 96)
„Žudiko dukterys“ atskleidžia dviejų moterų išgyventos tragedijos emocijas, formuojančias jų charakterius ir lemiančias sprendimus. Knyga balansuoja tarp populiariosios ir rimtosios literatūros. Tai ne meilės istorija ir ne detektyvas, o knyga, kuriai nereikia jokių epitetų. Romanas. Be optimistinės meilės romanų pabaigos, bet ir be niūrios amžinos tamsumos. Patiks kiekvienam, ieškančiam nevarginančio, prasmingo ir rimto turinio.
Emilija Merkytė
R. S. Meyers "Žudiko dukterys" (nuotr. leidėjų)
