Tačiau tokias ir kitas klaidas bendraudami su visuomene daro ne tik jie. Ir pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Bet viešųjų ryšių specialistai bei komunikacijos konsultantai pastebi kur kas didesnių apsižioplinimų, negu „komunikacijos higienos“ nepaisymas ar nemokėjimas išgirsti klausimo. O etiketo žinovas, parlamentaras Arminas Lydeka, kurį išmušti iš vėžių gana sunku, nes jis turi „tam tikrą imunitetą“ ir gali „bendrauti su bet kuo“, “, pabrėžia, kad egzistuoja tam tikros taisyklės, kurių privalu laikytis.
Pižamai Seimo salėje ne vieta
A. Lydekos teigimu, vienodai svarbu ir tai, kaip pasisveikiname, ir kaip prisistatome, pasikeičiame vizitinėmis kortelėmis ar teikiame gėles ir suvenyrus, ir tai, kaip esame apsirengę, ir kaip susėdame.
„Kiekvienoje iš tarnybinio etiketo sričių pasitaiko klaidų. Kartais netyčia taip atsitinka, o kartais dėl elementaraus nežinojimo, kad tai svarbu. Yra gana aiškios, apibrėžtos protokolo normos, kaip sėdama prie derybų stalo, kaip susėdame sutikdami užsienio delegacijas. Gana dažnai politikai į tai nekreipia dėmesio, o paskui svečiams neaišku, kas yra pagrindinis šeimininkų komandos asmuo, kas yra jo dešinioji ranka, o kas yra tik vertėjas ar padėjėjas, ar sekretorė, kuri konspektuos posėdžio eigą. „Centras-dešinė-kairė“ – formulė, kurios politikai pakankamai dažnai nesilaiko, ir įtariu, kad dėl nežinojimo “, – sakė A. Lydeka.
Jo teigimu, tam tikrų principų reikia laikytis ir eilinėje spaudos konferencijoje, „tačiau tai ne taip svarbu, kaip, pavyzdžiui, per oficialios Seimo delegacijos susitikimą su oficialia kitos valstybės delegacija, kai svarbu išlaikyti protokolo principus, kadangi pagal tai daromos išvados, kas kokį vaidmenį atlieka ar kas kiek svarbus toje delegacijoje, kieno pasakytos mintys yra svarbesnės, įtakingesnės“.
„Jeigu mes, vieni kitus pažinodami, žinome, kas yra kas, tai užsienio svečiai iš to, kas kurioje vietoje sėdi, daro apibendrinimus, kieno žodis yra svarbiausias, kas komandoje yra įtakingiausias, kas daugiau ar mažiau įtakingas, – aiškino Seimo narys. – dalyvaujanti pokalbyje patarėja, sėdinti vadovui iš dešinės pusės, dėl to gali sudaryti įspūdį, kad ji yra dešinioji ranka ir nulemia sprendimą, o kiti du šalia esantys politikai – tik pokalbyje dalyvaujanti masė ir visai nėra svarbūs, įtakingi pateikiant pasiūlymus ir priimant sprendimus“.
A. Lydeka pastebi, kad Seimo narė, atėjusi į posėdį su drabužiu, panašiu į pižamą, atrodys keistai. „Tai ne pižama, bet storo audinio kostiumėlis. Bet spalvos ir pasiuvimo modelis yra visai kaip pižamos. Per atstumą atrodo, kad moteris su pižama vaikšto plenarinių posėdžių salėje. Ir vyrų yra pasitaikę su džinsais ir megztiniu posėdžių salėje. Aprangos kodas yra geras, tačiau laisvalaikiui, o ne posėdžiams. Tai nenormalu – esi aukšto rango politikas, nacionalinio parlamento narys, ir turi išmanyti elementarius reikalavimus aprangai. Posėdžiams yra aprangos kodas – darbinė dalykinė apranga, ir kiekvienas turi būti apsirengęs pagal jo reikalavimus. „Man taip norisi, o man taip negražu“ protokole neegzistuoja“, – mintimis dalijosi A. Lydeka.
G. Drukteinis: trumpi yra tik du dalykai, o visa kita reikia trumpinti
„Mūsų politikai mėgsta kalbėti per daug. Holivude yra labai geras posakis, auksinė taisyklė, kad šiame pasaulyje tik du dalykai yra pakankamai trumpi – tai tavo gyvenimas ir tavo vyriškas instrumentas. Visa kita yra per ilga. Trumpink! Todėl kalbėkite kaip galima trumpiau“, – pataria politikams rašytojas, verslo ir komunikacijos konsultantas Giedrius Drukteinis.
Paklaustas, kokias pagrindines bendravimo su visuomene klaidas daro politikai, jis sakė, kad pastarieji nemoka kalbėti paprastai: „Mūsų politikai labai mėgsta atrodyti išsilavinusiais žmonėmis ir kalbėti įmantriais sakiniais, sudėtingom konstrukcijom, daug visokių kryžminių nuorodų, šalutinių, sudurtinių sakinių, bet retorikos dėsnis yra labai paprastas: kalbėk kuo paprasčiau, tada žmonės supras“.
„Politikai nemoka įsiklausyti į klausimą, kuris jiems užduodamas, ir kalba apie sau aktualius dalykus. O didžiausia bėda, dėl kurios juos labai lengva „durstyti“ – įvairiose pokalbių laidose jie labai mėgsta vartoti tariamąją nuosaką: „reikėtų, galėtų, turėtų, manytumėm“ ir taip toliau. Todėl labai lengva paklausti, tai kodėl nepadarei?“, – tęsia jis.
Dar vienas dalykas, pastebi G. Drukteinis, visa informacija, kuri buvo pateikta iki žodelio „bet“, neturi jokios prasmės. „Prasmę turi tik tai, kas sakoma po „bet“. Pavyzdžiui, „sunkiai dirbame, bet Eurovizijos nelaimėjome“, „vyrai kovojo, atsidavė 110 procentų, bet pralaimėjo finalinį krepšinio mačą“. Todėl politikams patarčiau kuo mažiau teikti informacijos prieš žodelį „bet“ ir kuo greičiau pereiti prie to, kas yra sakoma po jo“.
„Ir kaip gerai Algirdas Butkevičius atrodo be savo „lievų“ akinių“, – pridūrė G. Drukteinis.
„Šaršalas“ gali prasidėti ir dėl dviprasmiškų žodžių
Naujosios Vilniaus koalicijos lyderius socialiniuose tinkluose per dantį patraukęs viešųjų ryšių specialistas Liutauras Ulevičius teigia, kad pagrindinės politikų klaidos susijusios su tuo, jog pastarieji arba sąmoningai, arba iš nepatyrimo, nepataiko, ir tai, ką norėtų pasakyti vienai žmonių grupei, pasako kitai.
„Pavyzdžiui, jis nori ką nors pasakyti pensininkams, bet tai išgirsta jaunimas. Tai dažniausiai pasitaikanti klaida, kuri atsiranda gal būt dėl nepatyrimo, o gal būt dėl pernelyg didelio pasitikėjimo savimi. Bet ši maža bėda vėliau gali tapti didele. Svarbus yra kalbėjimo būdas, žodžiai mintys, nes vieni klausytojai juos gali suprasti vienaip, o kiti visai kitaip. Su jaunimu reikia kalbėti lanksčiai, juokaujant, o pensininkams reikėtų solidžios, ramios kalbos“, – aiškina jis. Pasak L. Ulevičiaus, jei politikai suklysta vertindami, kas klausosi jų sakomų žodžių, jie gali patekti į labai keblią situaciją: „Pavyzdžiui, politikas sako, kad labiau rūpinsis pensininkais, bet tai išgirdę kiti žmonės gali suprasti, kad jais mažiau rūpinsis – dirbančiaisiais, jaunimu“.
„Kai politikai ką nors parašo socialiniuose tinkluose, žmonės tai interpretuoja remdamiesi savo supratimu, savo vertybėmis. Pavyzdžiui, kai neseniai Rasa Juknevičienė, oro uoste pamačiusi besimeldžiantį musulmoną, padarė dviprasmišką įrašą, minčių kilo įvairių. Vieniems tai asocijavosi su agresija, religinių jausmų įžeidimu. Kiti tiesiog pastebėjo, kad žmogus religingas, bet jiems tas pats, jis krikščionis ar musulmonas. Tačiau šis pavyzdys rodo, kad dėl vieno sakinio galima prisivirti košės: dėl to prasidėjo „šaršalas“ ir R. Juknevičienė turėjo atsiprašinėti“, – neseną istoriją primena viešųjų ryšių specialistas.
L. Ulevičius pastebi, kad yra klaidų, kurios būdingos menkesnės patirties naudojantis viešąja komunikacija turintiems provincijos politikams. „Tradiciniams, labiau matomiems politikams tai nelabai būdinga, bet pavyzdžiui, mažesnių rajonų vadovai yra įpratę bendrauti su ribotu žiniasklaidos atstovų skaičiumi, ir kai jie patenka į nacionalinį lygmenį, dažnai prasideda klaidos. Pavyzdžiu galėtų būti Alytaus istorija, kai kilo buvusio miesto mero konfliktas su buvusia teatro vadove. Pats meras prisivirė sau košės, nes neadekvačiai reagavo į situaciją – bandė teisintis, kai to visai nereikėjo, o jo paaiškinimai kėlė dar daugiau klausimų, negu buvo prieš tai“, – pastebi pašnekovas.
Pabrėžęs, kad šiuo atveju buvo praleista proga patylėti, jis tęsia: „Noras pasipasakoti, noras, kad tave išgirstų, noras „išlaikyti savo veidą“ dažnai pakiša koją, nes tada žmogus dėl nepatyrimo šneka per daug, per atvirai, o kai situacija yra konfliktinė, aplinka kai kuriuos dalykai vertina atsargiau arba griežčiau. Tai dažnai žmonių, kurie neturi bendravimo su žiniasklaida įgūdžių ir kompetencijų, klaida. O jei dar pradeda aiškinti žiniasklaidai, ką jie turi rašyti, o ko nerašyti – atsiskleidžia suvokimo lygis ir veikimo būdas“.
Trečia klaidų grupė ir sisteminė bėda, būdinga daugeliui Lietuvos politikų, sako L. Ulevičius, – nenuoseklumas. „Kai mes galime internete patikrinti kiekvieną politiko teiginį – ką jis sakė prieš metus, 5 ar 10 metų – keičiantys poziciją ar mėgstantys daug žadėti politikai patenka į tam tikrus spąstus. Pavyzdžiu galėtų būti dabartinio premjero (Algirdo Butkevičiaus – red. past.) pomėgis kurti darbo grupes ir tai, kad iš ryto jo nuomonė buvo vienokia, po pietų kitokia, o rytojaus dieną – dar kitokia. Nenuoseklumas kyla dėl to, kad politikas bando kažką pakomentuoti, o paskui, matyt, pasitaręs su specialistais, supranta, kad yra kitaip, ir bando aiškinti, „išlyginti“ savo poziciją. Tos nuomonės kartais akivaizdžiai „kertasi“, jei tas pats asmuo vieną kartą sako „palaikau“, o kitą kartą „prieštarauju“.
Jam taip pat užkliūna kita su nuoseklumo stoka susijusi bėda: kai politikai neturi savo veiklos zonos arba jas labai dažnai kaitalioja, jie turi mažesnes galimybes ilguoju laikotarpiu susikurti gyventojų palaikymo grupę. „Jeigu politikai nuo karjeros pradžios dirbtų konkrečiomis kryptimis, tarkime, pensijos, automobiliai, atliekų tvarkymas, – per ilgą laiką įgytų žinių, kompetencijų, be to klausytojai jį geriau atpažintų – žinotų, kad šitas žmogus yra tos srities žinovas. Bet Lietuvoje įprasta „mėtytis“ – šokinėti nuo vienos populiarios temos prie kitos. Tačiau jei mes bandysime taip šokinėti, piliečių akyse atrodysime lyg banglentininkai, o ne nuoseklūs, konkrečia sritimi besidomintys žinovai. Bet kai esi visų galų meistras nesi nė vienos srities žinovas“, – pabrėžia viešųjų ryšių specialistas.
Tokias klaidas, apie kurias rašė socialiniuose tinkluose, L. Ulevičius vadina komunikacinės higienos stoka. „Tai komunikacinės higienos, įgūdžių dalykai. Politikams, kurie rečiau bendrauja su nacionaline žiniasklaida ar pasitelkia specialistus, kurie turi mažiau patirties sudėtingose situacijose, atsitinka daug mažų problemų. Mano paminėta stalo klaida spaudos konferencijoje rodo, kad jų patarėjai turi mažiau patirties ir kai bando ką nors daryti, gaunasi šleivai“, – sakė jis.
Viešųjų ryšių specialistas pastebi, kad politikai ne tik nemoka kalbėti, bet daro ir neverbalinės komunikacijos klaidų. „Dažnai galima kritiškai įvertinti tiek vaizdą, tiek kalbos manierą“, – sako jis.
„Kliurkų“, kaip nereikėtų daryti, L. Ulevičius sako pastebintis nemažai. „Ypač dabar, kai yra socialiniai tinklai, elektroninė komunikacija, tai labai greitai pamatoma. Jei kurio nors rajono meras ką nors padarė, bet užfiksavo tik vietinė žiniasklaida, gal tai plačiau ir nepasklis, bet interneto laikais kiekviena labiau matoma klaida iš karto tampa visuotinių diskusijų objektu“, – apibendrino jis.
