Tam, kad šaltą ir ilgą lietuvišką žiemą sušiltumėte iki pat „kaulų smegenų“, visai nebūtina keliauti į tolimus šiltuosius kraštus.
Puikia šilumos oaze, kurioje pasisemsite sveikatos, grožio, geros nuotaikos ir energijos, gali tapti pirtis. Juo labiau, kad populiarėjant kaimo turizmui ir randantis naujų sporto klubų, daugėja ir įvairaus tipo pirčių. Ko tikėtis kiekvienoje jų, kokios yra gerosios pirties ypatybės ir ko joje geriau vengti?
Pirties istorija: nuo mažos trobelės iki romėniškos prabangos
Nors prabėgo daugybė amžių nuo to laiko, kai žmogus pirmąsyk įvertino ir ėmė naudoti gerąsias karšto garo ypatybes, šiuolaikinė pirtis palyginti nedaug tenutolo nuo savo pirmtakės – svarbiausi čia tebėra karšti akmenys ir vanduo.
Kai kuriuose etnografiniuose muziejuose šiandien galime išvysti senų lietuviškų pirtelių, kurios mums dvelkia žila senove, tačiau archeologiniai radiniai liudija, kad dar senovės egiptiečiai prieš 6 tūkst. metų (!) naudojosi pirtimis ir itin rūpinosi kūno švara bei sveikata... Tą daryti buvo gana lengva, nes pirtys ten buvo prieinamos daugeliui, o gydytojai gerai žinojo gydomąsias pirties ypatybes. Ne mažiau mėgstamos ir vertinamos pirtys buvo ir senovės Indijoje, tačiau daugelis iš mūsų pirčių klestėjimą pirmiausia sieja su senovės Roma.
Senovės romėnai tiesiog neįsivaizdavo savo gyvenimo be pirties. Įdomu, kad susitiktą pažįstamą romėnas neretai pasveikindavo klausimu „Kaip prakaituoji?“. Ko gero, net prabangiausios šiuolaikinės pirtys neprilygsta senovės Romos viešosioms ir privačioms pirtims: praustuvai spindėjo auksu ir sidabru, o baseinai buvo daromi iš marmuro... Tokiose prabangiose pirtyse buvo ne tik prausiamasi, bet ir švenčiamos šventės, diskutuojama, skaitomos eilės, piešiama. Greta pirties dažnai buvo įrengiamos aikšteles fiziniams pratimams ir varžyboms, masažo salonai, bibliotekos, taigi pirtis Romoje priminė šiuolaikinį sporto kompleksą.
Pirčių klasifikacija
Ko gero, retas, paklaustas apie tai, kokius žino pirčių tipus, greičiausiai išvardytų tris – „suomiška“, „rusiška“, „turkiška“. Pasirodo, viskas nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Patyrę pirtininkai verčiau pataria skirstyti pirtis pagal pirties procedūros mikroklimato ypatumus – temperatūrą ir drėgmę. Ir net tokiu atveju apie konkrečios pirties tipą galime kalbėti tik bendrais bruožais.
Temperatūra ir oro drėgmė pirtyje yra atvirkščiai proporcingi vienas kitam. Kuo aukštesnė pirties oro temperatūra, tuo mažesnį drėgnumą gali iškęsti žmogus. Ir atvirkščiai – kuo didesnis drėgnumas, tuo žemesnė yra žmogaus pakenčiama temperatūra. Apibendrintai pirtis galima skirstyti į šiuos tris tipus:
Žinoma, pirčių skirstymas pagal šalis yra populiarus – kiekvienoje šalyje pirtis turi daug nacionalinių ypatumų. Pavyzdžiui, šaltoje ir drėgnoje Suomijoje žmonės mėgsta itin aukštos temperatūros ir sausas pirtis – saunas. O sausringoje ir karštoje Turkijoje, priešingai, pirtys palyginti vėsios, tačiau labai drėgnos. Lietuviška (taip pat ir rusiška, latviška, estiška) – tai tarsi aukso vidurys tarp šių kraštutinumų. Trumpai papasakosime apie kiekvieną iš jų.
Lietuviška (baltų) pirtis
Tradicinėje garinėje lietuviškoje pirtyje kūrenama krosnis su akmenimis. Ant įkaitusių akmenų liejamas karštas vanduo, kuris virsdamas garais įkaitina pirtį ir pripildo ją drėgmės. Senosios lietuviškos pirtys buvo dūminės – šilumą jose skleidė akmenų krosnis, kurios dūmai eidavo tiesiai į garinę ir išsisklaidydavo pro atviras duris ir langą. Vanduo šildytas metant į kubilą įkaitusius akmenis. Dūminė pirtis tikrų pirties mėgėjų labai vertinama ir šiandien, tik deja, šiais laikais rasti tokią pirtį tampa vis sunkiau. Šiandien beveik visur kūrenama „švariai“, kai dūmai išeina pro dūmtraukį. Lietuviškos pirties vanojimosi patalpoje temperatūra pasiekia 70–80 °C, didesnė esti ant viršutinių plautų, o drėgmė paprastai būna tarp 30 ir 70%. Garinėje pirtyje vanojamasi vantomis, kurių ypatybes mūsų protėviai gerai žinojo ir mokėjo jomis naudotis.
Rusiška pirtis
Rusiška pirtis, kurią teisingiau vadinti slaviška, žinoma jau nuo V–VI a. ir tebėra populiari iki šiol. Ir savo konstrukcija, ir mikroklimatu, taip pat maudymosi papročiais tradicinė rusiška pirtis nedaug skiriasi nuo lietuviškos ir tai rodo jų bendras šaknis.
Slaviška pirtis taip pat būna dviejų tipų: dūminė ir „šviesaus“ kūrenimo. Pirmojo tipo pirtys daug senesnės, bet šiuo metu ir daug retesnės (likusios kai kuriose Rusijos srityse, pavyzdžiui, Sibire). Antrojo tipo pirtys, kur dūmai iš krosnies keliauja per kaminą, Rusijoje populiaresnės – taip pat kaip ir pas mus, Lietuvoje: jos greičiau ir lengviau iškūrenamos, labiau patinka turistams.
Suomiška pirtis
Suomiška pirtis, arba sauna, labai artima tradicinei lietuviškai bei slaviškai pirčiai, nors jai dažnai priskiriamas itin sausas garas. Ir jos istorija gana panaši – senovinės rąstinės dūminės pirkelės ilgainiui tapo šiuolaikinėmis pirtimis su visais patogumais. Suomiai, taip pat kaip ir lietuviai bei slavai, naudojasi vantomis, maudosi sniege ir eketėse.
Neretai teigiama, kad suomiškoje pirtyje, saunoje, ant akmenų nepilamas vanduo. Tačiau iš tikro sauna neįsivaizduojama be „löyly“ – garo, kylančio nuo vandens, užpilto ant įkaitusių akmenų. Beje, suomiai mano, kad kaip tik „löyly“, pirties dvasia, ir nusako pirties kokybę.
Suomiškoje pirtyje prieš pirmą kartą užeinant į garinę kūnas sudrėkinamas duše. Paprastai įprasta kaitintis 2–3 kartus, kol gausiai išprakaituojama. Po to būtinai prausiamasi po dušu arba maudomasi šaltame vandens telkinyje, žiemą – eketėje. Oro temperatūra saunoje gali pakilti iki 90–120°C, nors gali būti tik 60–70°C – viskas priklauso nuo pirties šeimininko skonio.
Neatsiejama saunos ritualo dalis – poilsis. Kiekvienoje šiuolaikinėje saunoje galima rasti patogius krėslus arba gultus, skirtus atsipalaiduoti. Labai populiarūs atviri ugniakurai su rusenančiomis žarijomis, tinkantys dešrelėms kepti. Turi suomiška sauna ir trūkumą – joje gali pernelyg išdžiūti kvėpavimo takų gleivinė, gerklę ima perštėti.
Šiuolaikinėmis miesto sąlygomis sauna yra lengviausiai realizuojamas pirties tipas. Sauną galima įrengti praktiškai bet kurioje namo ar buto patalpoje.
Turkiška pirtis
Nors dažniausiai šis pirties tipas vadinamas „turkiška pirtimi“, vis dėlto teisingiau ją būtų vadinti „rytietiška pirtimi“: juk turkai pirties papročius perėmė iš arabų, o šie – iš romėnų, be to, šis pirties tipas paplitęs ne tik Turkijoje, bet ir Vidurinėje Azijoje, Gruzijoje, Tunise, Maroke, Egipte ir daugelyje kitų kraštų. Beje, tenka pripažinti, kad iš turtingo romėnų termų palikimo arabai išsaugojo tik maudymąsi ir masažą – pramogų protui ar kūnui ten nebeliko.
Rytietiška pirtis gerokai skiriasi nuo rusiškos ar suomiškos. Svarbiausia šios pirties paskirtis – sušilti tiek, kad kūnas pasiruoštų masažui, kuriuo itin garsėja rytietiškos pirtys. Tikroje rytietiškoje pirtyje įrengtos marmurinės šildomos sienos, grindys ir gultai. Tai leidžia esant beveik 100 proc. drėgnumui ir 40–50 °C temperatūrai išgauti lengvą garą. Norint palaikyti norimą mikroklimatą, sienos ir gultai šlakstomi vandeniu.
Kaip periamasi turkiškose (rytietiškose) pirtyse? Kadangi rytietiškos pirtys mums tebėra egzotiškos, trumpai papasakosime, kaip jose maudomasi. Apsilankymas pirtyje prasideda nuo persirengimo kambario, atitinkančio mūsų pirčių priepirtį. Čia temperatūra pakyla iki 28–30 °C, tad kūnas pamažu įšyla ir pasirengia aukštesnei pirties temperatūrai. Sušilus einama į erdvią patalpą su akmeniniais gultais, vadinamą „supa“ (plokščias akmuo). Čia svarbiausia – gerai išprakaituoti, gulint ant šilto „čabek-tašy“ (pilvo akmenys) – taip vadinami patys gultai. Išprakaitavus einama į garinimosi patalpą, kurių dažniausiai būna keletas (kiekvienoje iš jų – skirtinga temperatūra). Pasikaitinus grįžtama atgal ir gulama ant dar karštesnio gulto – vartantis ant jo įšildomi sąnariai ir kaulai.
Iškaitintas ir atsipalaidavęs kūnas patenka į profesionalaus masažuotojo rankas. Visų pirma jis nušveičia mauduolio kūną šiurkščia kupranugario vilnos pirštine, nuvalydamas senų negyvų epitelio ląstelių sluoksnį. Paskui masažuoja lankytojo kūną putomis, atlikdamas profesionalius manualinės terapijos pratimus, atstatydamas sąnarių lankstumą. Po to įprasta panirti į negilius baseinus su skirtingos temperatūros švaru vandeniu, apsiplauti duše arba apsilieti vandeniu iš kaušo. Galva laistoma šaltesniu, kūnas – šiltesniu vandeniu.
Po šios procedūros lankytojai ilsisi „kaifoje“ – poilsio patalpoje, kur yra vaišinami kava ir arbata. Vėliau jie dažnai kviečiami pamasažuoti kūną kvepiančiais aliejais. Po visų šių procedūrų jis tampa lankstus, oda stangri ir švelni, žmogus jaučiasi lyg naujai užgimęs.
Japoniška pirtis
Japoniška pirtis mums – pati neįprasčiausia. Tai savotiška pirties ir vonios kombinacija. Individuali naminė pirtis vadinama „ofuro“, o visuomeninė – „sento“, arba „furoja“.
„Ofuro“ yra paprasta, dažnai – geležimi apkaustyta medinė statinė, pastatyta virš ugnies (gali būti ir nedidelis baseinas su suoleliu). Prieš lipant į tokią statinę ar baseinėlį, įprasta gerai nusiprausti po dušu ir apsipilti švariu vandeniu. Kaitinamasi tokioje pirtyje sėdomis arba pusiaugula, atidžiai žiūrint, kad širdies plotas liktų virš vandens (vanduo įkaista iki 42–50 °C). Viena iš svarbiausių sąlygų – medinė statinė turi būti švarioje, vėsioje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Po 10 minučių kaitinimosi pulsas gali pakilti iki 120 tvinksnių per minutę, todėl neįpratusiems šiek tiek svaigsta galva. Po šios pirties būtinas ramus poilsis.
„Sento“ yra labai populiarios savo tėvynėje, po „sento“ stogu dažnai įrengiamos arbatinės, užkandinės, bibliotekos, susitikimų vietos. Kartais pirtis yra savotiškas klubas, čia aptariamos naujienos, verslo klausimai.
Įdomu, kad Lietuvoje jau plinta vadinamoji lauko arba kubilinė pirtis, kuri yra gana artima japoniškos pirties giminaitė. Maudantis joje būtų prasminga prisiminti ir pritaikyti japonų patirtį.
Pirties poveikis žmogaus organizmui – grožis ir sveikata
Ko gero, parašytas ne vienas traktatas apie tai, kokios naudingos sveikatai bei išvaizdai gali būti pirties procedūros. Štai jums tik keletas „priežasčių“, paskatinsiančių apsilankyti pirtyje.
Karštoje garinėje žmogaus kūno temperatūra pakyla iki 38–40 °C. Tokioje temperatūroje žūsta kai kurių ligų sukėlėjai – bakterijos ir virusai. Štai kodėl pirtis taip teigiamai veikia peršalimų atvejais ir yra puiki jų profilaktika.
Pirtis pašalina psichologinę įtampą ir stresą: šiluma, malonios procedūros, kvapai atpalaiduoja ir nuramina, kraujyje atsiranda vadinamųjų džiaugsmo hormonų – endorfinų.
Aukšta temperatūra aktyvina prakaitavimą, o su prakaitu iš organizmo pašalinami įvairūs šlakai. Teigiama, kad pirtyje žmogus išskiria nuo 500 iki 1 500 g prakaito.
Pirties procedūros stimuliuoja medžiagų apykaitą – ji padidėja maždaug 30%. Tokiu būdu, geriau įsisavinami baltymai, riebalai, angliavandeniai, mineraliniai elementai;
Pirtis mums suteikia tikrą energijos „užtaisą“. Ji gerina psichinę būseną, miegą, apetitą, lavina organizmo pakantumą, pratindama jį prie ekstremalių sąlygų, stiprina imunitetą.
Tas, kas dažnai lankosi pirtyje, žino, kaip teigiamai ji veikia mūsų odą – po pirties oda tampa elastingesnė, lygesnė, minkštesnė, švelni kaip šilkas. Pagerėja ne tik savijauta, bet ir išvaizda.
Tad pirmyn į pirtį! Jeigu tik jūs nepriklausote... rizikos grupei.
Nors sutiksite tokių pirties mėgėjų, kurie teigs, kad pirtis išgydo bet kokias ligas, vis dėlto turint sveikatos problemų verta būti atsargesniems. Atsargūs turėtų būti žmonės, sergantys širdies ligomis, epilepsija, šizofrenija. Į pirtį geriau visai neiti uždegiminių ligų paūmėjimo laikotarpiais, karščiuojant. Pirtimi negalima naudotis sergantiems infekcinėmis odos ligomis, atvira tuberkuliozės forma.
Svarbusis pirties atributas – vanta
Vienas iš svarbiausių dalykų pirtyje – vantos, kurių esti daug rūšių. Jos ruošiamos iš įvairiausių augalų ir gali būti naudojamos skirtingiems tikslams. Šios gamtos dovanos patyrusio pirtininko rankose gali daryti stebuklus: dovanoti jaunystę, jėgą ir sveikatą.
Labiausiai paplitusios yra šios:
beržinės – klasikinės ir pačios populiariausios. Jomis naudojasi visi – vyrai, moterys, senukai ir vaikai. Beržinė vanta ramina nervų sistemą, nuima skausmą, pagreitina žaizdų ir įdrėskimų gijimą, naudinga sergant plaučių ligomis;
ąžuolinę vantą mėgsta vyrai – ji galinga, masyvi, ja gera „vaikyti“ garą. Teigiama, jog ąžuolas duoda žmogui daugiausia jėgų, tačiau jis labiau tinka sveikiems, sportiškiems žmonėms. Įdomu tai, kad ąžuolo vanta pirtyje galima reguliuoti širdies darbą, todėl ja pertis patariama ir širdininkams;
liepų vantas itin mėgsta moterys – jos minkštos, malonios ir kvepiančios. Liepų vanta veikia raminamai, mažina galvos skausmą. Be to, tai puikios kosmetinės vantos, galinčios pakeisti muilą.
kadagio vanta – daugelio labai mėgstama, ypač žiemą. Ji skleidžia labai daug fitoncidų, užmušančių ligų sukėlėjus, ir savo intensyviu kvapu valo pirties aplinką. Kadagio vantą reikia mokėti užplikyti, kad ji mažiau badytų, ja ypač malonu perti padus, tai puikiai veikia nervų sistemą.
Patarimai susiruošusiems į pirtį
1. Rinkdamiesi dieną, kada keliausite į pirtį, stenkitės, kad ta diena nebūtų labai apkrauta – po pirties būtina 2–3 valandas pailsėti.
2. Koks naudingas ir malonus dalykas bebūtų pirtis, ir čia verta nepadauginti – kasdien kaitintis pirtyje tikrai nepatariama, nes tada labai apkraunama širdis, optimalus variantas – vienas kartas per savaitę.
3. Jei pirtyje tvyro itin sausas garas, prieš eidami į garinę nešlapinkite galvos – taip apsaugosite savo plaukus, dar geriau naudoti specialią kepuraitę.
4. Kaip karšta bebūtų pirtyje, vis dėlto verta „nepamesti“ galvos – pūkštelėti į šaltą vandenį tikrai verta, tačiau tai daryti galima tik labai gerai išsikaitinus ir ne pirmą kartą išeinant iš garinės.
5. Saugokite savo sveikatą – vos tik pajutę pirmuosius silpnumo požymius, būtinai išeikite iš garinės, jei kaitinatės ant viršutinių plautų, geriau gulėkite.
Neikite į pirtį nei tuščiu, nei pilnu pilvu, geriausiai – praslinkus porai valandų po valgio.
Užkandžiauti galima ir pirtyje, tik reikia vengti sunkaus ir kaloringo maisto. Be to, būnant pirtyje patartina gerti pakankamai skysčių – geriausiai tinka įvairios žolelių arbatos.
Alkoholis ir pirtis yra nesuderinami dalykai. Suomijoje kasmet persikaitinę saunoje miršta 30–40 girtuoklių! Tačiau lengvo alaus bokalas po pirties dar niekam nepakenkė.
Tekstas – Rasos Ščeponienės
