Tariamų tradicinių partijų marginalėjimas ir ilgus metus vykdyta stručio politika Vilniaus kraštui gali duoti vaisių, kuriuos raškys Valdemaras Tomaševskis ir jo lietuviški atitikmenys.
Politinės pažiūros: „sąžiningas“
Paskelbęs, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) Seimą šturmuos su iki šiol politiškai neorganizuota, nors Rusijos ambasados nuolat globojama rusų bendruomene, V. Tomaševskis pridėjo: „Manau, kad taikysime praktiką vienyti žmones – suburti sąžiningus veikėjus iš kitų politinių ir visuomeninių organizacijų.“
Nė kiek nekeista ir tikėtina, kad jam pavyks gauti geidžiamus mandatus. Jau teko matyti, kaip Latvijoje už atvirai prorusišką organizaciją balsavo nemažai latvių. Lietuvos politinės partijos, vadinančios save tradicinėmis, su LLRA flirtavo ir vis dar ne mažiau glėbesčiuojasi, negu šios organizacijos renginius nuolat šefuojanti Rusijos ambasada. Ilgą laiką sudarinėjus sandorius ir nemėginus griauti V. Tomaševksio įtakos monopolijos Rytų Lietuvoje, gaunamas logiškas rezultatas. Jei politinės pažiūros gali būti apibūdinamos kaip „lenkas“, tuomet gali būti ir „rusas“, ir „sąžiningas“. Dėl mero ar premjero posto „tradicinės“ partijos su tokiais vis tiek derėsis – tuo neabejojama.
Kąsnis apsilaižyti
Ši situacija įsipaišo į platesnį kontekstą. Ja apsidžiaugs ir iki apsilaižymo triumfuos visi, kas negali užmigti nepatikrinę lenkų tautybės Lietuvos piliečių pasų, kuriuose, neduok Dieve, bus parašyta raidė „w“.
Lietuvos lenkus sulenkėjusiais ir tautybės nebesuprantančiais lietuviais skelbiantys „istorikai“ ir „etnologai“, ypač su antilenkiška isterija balsus renkantys politikai, tikrai turi pagrindo džiaugtis. Abi tautinius apkasus kasančios stovyklos patenkintos. Kad būtų įdomiau, V. Tomaševskio gausėjanti gauja į savo renginius pasikvies Algirdo Paleckio „dorus ir sąžiningus“ lietuvius. Mūsiškiai tautininkai suvažiavimams papuošti ir tautinei siaurakaktystei paneigti pasamdys kokį romą ar asmeniškai (gal ir pagrįstai) LLRA neapkenčiamą ir neapkenčiantį lenką.
Kryžiaus dalybos
Gal kiek sunkiau bus pasidalyti krikščioniškosiomis vertybėmis, mat jomis žada vilioti ir V. Tomaševskis, ir lietuvių tautinio grynumo puoselėtojai. Bet čia slypi ir sutarimo tarp šių „naujų jėgų“ galimybė. Juk niekam nėra paslaptis, kad Lietuvos tautininkams ir jaunalietuviams knieti laikytis švento principo daryti viską atvirkščiai nei Amerika ir Izraelis, nes per JAV žydai neva valdo pasaulį. Į programas kol kas tokie dalykai neįrašyti, bet privačiuose pokalbiuose patriotu save laikantis veikėjas gali drąsiai pasibaisėti: „Kaipgi tu to nesupranti?“
Rusijos požiūris į Ameriką irgi nėra įslaptintas reikalas, ir šios šalies atstovų prižiūrima ir remiama politinė jėga, savo gretose turintį ir vieną kitą personą su nematomais KGB antpečiais, tikrai vargu ar dėl tokio požiūrio ginčysis. Tad kryželis, tegul ir perbrauktas, galiausiai gali tapti abiejų neva priešiškų jėgų santarvės simboliu. Veltui ginčijantis dėl nė kiek neįdomios „w“ temos, galima susitarti ir dėl kovos prieš pasaulinį globalistų sąmokslą, ir dėl šeimos sampratos. O ir „sąžinės“, kaip politinės etiketės, apibrėžimas gali pasirodyti sutartinis. Žinant prezidentės Dalios Grybauskaitės keistą nemeilę Amerikai ir NATO, galima numanyti, kad kliūčių „įdomiems“ procesams nedarytų ir ji.
