Dar prezidento rinkimams neprasidėjus aišku, kad labiausiai savo rinkėjus nuskriaudė konservatorių ir krikščionių demokratų politikai.
Mesti iššūkį ne visiems pavyko
Paaiškėjo kandidatai į prezidento postą. Jais tapo asmenys, surinkę ne mažiau kaip 20 tūkstančių Lietuvos piliečių parašų. Ne visi kandidatai perėjo šį išbandymą.
Reikiamų parašų nesurinko ne tik tie, kurie laikomi keistuoliais, norinčiais sulaukti daugiau dėmesio, bet ir tie, kurie jau yra buvę politikoje, tačiau pervertino savo jėgas ir galimybes, nebuvo sukūrę tvirtos organizacinės struktūros piliečių parašams surinkti.
Surinkti 20 tūkstančių parašų nesunku partijoms, kurios gauna milijoninį finansavimą iš valstybės, tačiau nelengva nepriklausomiems kandidatams, kad būtų pajėgūs mesti iššūkį.
Save vadinančių nepriklausomais kandidatais liko trys, jeigu prie jų priskirsime eurokomisarę Dalią Grybauskaitę. Jai šiuose rinkimuose paramą pareiškė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, abi liberalų dalys ir netgi Tautos prisikėlimo partija, neturinti jokios politinės orientacijos. Ją bando pavilioti visi, kas netingi, pradedant liberalcentristais, baigiant euroskeptiška partija „Libertas“.
Generolo fenomenas
Kazimirą Prunskienę būtų rėmę valstiečiai liaudininkai, tačiau kai prarado šios partijos vadovės poziciją, liko nepriklausoma. Nors kažin ar galima teigti, kad ji neturi šios partijos struktūrų, bent jau atskiruose rajonuose, paramos.
Įdomus yra generolo Česlovo Jezersko fenomenas. Seimo rinkimuose jis dalyvavo kaip partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatas ir patyrė nesėkmę. Prezidento rinkimuose tapo nepriklausomas ir surinko 27 tūkstančius piliečių parašų.
Tai rodo, kad užnugaryje veikia ir organizacinės struktūros, ir finansai. Tik neaišku, ar palaikomas ryšys su buvusiu krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi, pagrindiniu neramumų kurstytoju socialinių ir ekonominių problemų bei korupcijos kamuojamoje Lietuvoje.
Kad tauta išrinktų generolą, jis turi būti laimėjęs labai svarbų karą su išorės priešu, kaip, pavyzdžiui, JAV generolas Dwightas Eisenhoweris ar Prancūzijos generolas Charlesas de Gaulle, arba valstybėje turi būti keliama sumaištis.
Partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatas Valentinas Mazuronis pirmas surinko būtiną parašų skaičių šiuose rinkimuose, daugiau nei 25 tūkstančius, bet, matyt, pergudravo pats save.
Kaip teigiama, norėdamas būti tikras, kad Vyriausioji rinkimų komisija jų neišbrokuos, surinko dar 9,5 tūkstančio parašų ir įteikė juos paskutinėmis dienomis. Paaiškėjo, kad Vyriausioji rinkimų komisija tik gavusi paskutinius parašų lapus ėmė skaičiuoti visus parašus, o varžovai jau buvo įregistruoti kaip oficialūs kandidatai.
V. Mazuronis davė pradžią nepaskelbtoms parašų rinkimo lenktynėms. Kandidatai į prezidentus ne tik rinko būtiną parašų skaičių su atsarga, kad dalis gali būti išbrokuota, bet ir lenktyniavo, kuris surinks daugiau ir bus pajėgesnis kandidatas rinkimų kampanijai dar neprasidėjus. Nuo tų lenktynių pirmiausia nukentėjo pats V. Mazuronis.
Pergalei reikia organizacijos
Šiuose rinkimuose save pergudravo ir Tautos prisikėlimo partijos lyderis Arūnas Valinskas. Vieną dieną jis pareiškė, kad nuo gimimo svajojo tapti prezidentu, o paskui paskelbė, kad to nebenori ir remia D. Grybauskaitę, nors, paties teigimu, surinko reikiamą parašų skaičių.
Nebūtų keista, jeigu A. Valinskas tų parašų ir nebūtų surinkęs. Niekas nesužinos, kaip buvo iš tikrųjų, nes dabar Vyriausioji rinkimų komisija A. Valinsko surinktų parašų neskaičiuoja. Nors „Kelio į žvaigždes“ ir „Auksinių svogūnų“ organizatoriaus yra populiarus, ypač rajonuose, jo partija neturi tvirtos parašų rinkimo struktūros, kaip „Tvarkos ir teisingumo“, Darbo partijos atstovai ar socialdemokratai.
Šių partijų jų iškelti kandidatai laikomi pagrindiniais kandidatais, galinčiais patekti į antrą turą, jeigu jo prireiks. Vos alsuojančios Pilietinės demokratijos partijos lyderis Algimantas Matulevičius neįveikė nė pirmojo kliūčių ruožo.
Prezidento rinkimams dar nė neprasidėjus, aišku, kad labiausiai savo rinkėjus nuskriaudė Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų politikai. Pavyzdžiui, liberalai įžvelgia panašumų tarp savo ir D. Grybauskaitės požiūrio, be to, neturėjo pajėgaus kandidato. Nemaža dalis Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partijos rėmėjų tokio panašumo gali ir nerasti, nors tikėjosi turėti tvirtą savo kandidatą šiuose rinkimuose.
Tai Vytautas Landsbergis. Kad ir kaip paradoksaliai kam nors tai skamba, pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šis politikas turėjo realių galimybių kovoti dėl prezidento posto. Šiandien dar sunku pasakyti, kam atiteks potencialių jo rėmėjų balsai. Ar jie palaikys savo remiamų partijų pasiūlytą kandidatę ir ar iš viso dalyvaus rinkimuose?
Rinkėjams reikia įvairovės
Parašų rinkimas baigėsi. Dabar turės žodį tarti pretendentai į prezidento postą.
Tik būtų gerai, kad visoje viešojoje erdvėje, o ne tik Vyriausiosios rinkimų komisijos užsakytose televizijos ir radijo laidose, bent iš pagarbos demokratijai matytume visus kandidatus, o ne kurį nors vieną.
