Ši krizė susiusi su naujais milžiniškais kūdikio laimėjimais – gebėjimu vaikščioti ir kalbėti. Nesvarbu, kad tas gebėjimas – tai neretai tik pirmieji nedrąsūs žingsneliai ir aplinkiniams dar nesuprantamos frazės, tariamos marsiečių dialektu. Svarbiausia yra tai, kad mažylis pats ima suvokti: AŠ GALIU!
Ką jis tikrai suvokia galįs?
• Savarankiškai pajudėti nuo taško A iki taško B. Vieni – drąsiai pėstute, kiti – dar drąsiau ropomis. Mažyliui prieš akis atsiveria naujas pasaulis. Iki šiol ramiai gulėjęs lovytėje ar knapsojęs vežimėlyje jis ūmai suvokia, kad galima pačiam išlandžioti atokiausias kambario kerteles. O kiekvienoje jų – tiek įdomybių! Taigi svarbiausiu jo tikslu tampa ieškoti ir atrasti. Šį jausmą būtų galima palyginti su mamos džiaugsmu, jeigu ją ilgam paliktų didžiuliame prekybos centre, kur nereikia už nieką mokėti pinigų – tiesiog galima imti, matuotis, bandyti pritaikyti, naudotis. Na tai kas, kad retkarčiais prisistato griežta pardavėja ir nugena nuo kokios nors lentynos. Juk tai pikčiurnai nusisukus galima bandyti paimti šį bei tą ir vėl!
• Sąmoningai reikšti savo jausmus ir poreikius. Neskani košė? Mažylis jau moka ne tik nusisukti nuo šaukšto – jis žino, kad į šaukštą galima trinktelėti rankute. Nepatinka kepurytė? Juk ją galima nusitraukti nuo galvos! O jei ko nors labai labai norisi, galima išsireikalauti bandant tai mamai... pasakyti. Be abejo, apmaudžiausia, jei šių norų, poreikių, ketinimų suaugusieji neupranta – tada pasipila nusivylimo ašaros.
• Manipuliuoti žmonėmis. Taip, šio meno kūdikiai išmoksta dažnai dar iki pirmojo gimtadienio. Tiesa, jų manipuliavimas dar neturi nieko bendro su piktais ketinimais – tiesiog ūmai suvokiama, jog ašaros, rėkimas ir zirzimas padeda ne tik išreikšti užplūdusias emocijas, bet ir pasiekti savo tikslą: patekti pas mamą ant rankų, gauti norimą kąsnelį iš tėčio lėkštės ar susigrąžinti vyresniojo brolio atimtą žaisliuką.
Sunkus tarpsnis tėvams
Visi šie mažylio gebėjimai – ne problema. Ir jie savaime krizės nesukelia. Didžiausia bėda – faktas, jog tėvai paprastai būna dar nepasirengę tokiam staigiam vaiko raidos šuoliui. Dar vakar jų kūdikis mielai leido laiką savo lovytėje, gugavimu kalbindamas pakabintą žaisliuką, o dabar staiga it sąvaržėlė prie magnetuko kur buvęs, kur nebuvęs lenda prie šiukšliadėžės, kėsinasi į mamos rankinę, močiutės vaistinėlę, išėjęs į kiemą būtinai strimagalviais puola į pačią purviniausią balą.
Net ir tai, kad vaikas atsisako klusniai valgyti mamos maitinamas ir čiumpa košę savo žaisliniu šaukšteliu, kad nusiauna ką tik apautus batukus ar išsitraukia iš plaukučių dailius kaspinėlius – ne jo kaprizai ir blogas elgesys, o natūrali jo tapimo savarankiškesniu apraiška.
Kas slypi už kaprizų?
Už kiekvieno „netinkamo“ poelgio slypi kai kas labai svarbaus pačiam mažyliui. Pamėginus į konkrečias situacijas pažvelgti jo akimis, tampa akivaizdu, jog pykti ir kovoti – beprasmiška, o geriausia išeitis – padėti savo vaikui tapti savarankišku žmogučiu.
Ar jūsų mažylis tikrai turi...
... griauti? Taip. Nesvarbu, kad jūs labai stengėtės pastatyti kaladėlių bokštą – mažasis jį tikrai sugriaus. Ir ne todėl, kad nevertina jūsų pastangų, o tiesiog todėl, kad jam smagu žiūrėti, kaip išlaksto į šalis įvairiausi daiktai. Statyti jis dar nemoka, o štai išardyti ar sugriauti – nauja patirtis, savitas aplinkos perorganizavimas, teikiantis daug džiaugsmo. Tad užuot mokiusi tausoti visas kompozicijas (nebūtinai tik kaladėles, bet ir, pavyzdžiui, svečiams paserviruotą stalą ar vyresnėlio kanceliarinius reikmenis) verčiau pasirūpinkite, kad tos, kurios nesaugios jūsų mažyliui, būtų jam tiesiog nepasiekiamos ar neprieinamos.
... šniukštinėti? Taip. Tikriausiai sunku būtų rasti geresnį užsimetusių daiktų ieškotoją, nei 1-1,5 m. mažylis. Jis būtinai suras viską, kas metų metus pamirštas guylėjo kokioje pakampėje. Pasirodo, šis gebėjimas – tai ne nemandagus landumas, o besivystantis sensomotorinis aktyvumas.
... priešintis? Taip. Kad ir kaip tėvams būtų nemalonu, gebėjimas pasipriešinti kai kuriems kasdieniams ritualams – itin reikšmingas žingsnis suvokiant save kaip savarankišką asmenybę. Tad užuot atkakliai ir per pykčius darius tai, kas vaikui nepatinka, gal verčiau pagalvoti, ar nebūtų įmanoma į šį procesą pažvelgti kūrybiškiau? Dabar nenori košės? Tai gal vietoje jos duokite pakramsnoti duonos? Plėšiasi nuo galvos kepuraitę? Pamėginkite pasiūlyti pačiam išsirinkti, kurią iš dviejų kepuraičių dėtis – gal suveiks? Na, o jei jūsų kūdikis ėmė vengti sauskelnių keitimo ritualo – gal tai ženklas, kad metas pratintis gyventi be jų?
Drausti, negalima pasigailėti
Nors suvokus, kad dauguma mažylio kaprizų turi kuo rimčiausią pagrindą, vis dėlto psichologai nerekomenduoja pulti prie kito kraštutinumo ir liautis vaikui apskritai ką nors drausti. Kaip tik šiame amžiaus etape draudimai yra labai svarbūs. Tik... jų turėtų būti nedaug. Kad vaikas sugebėtų įsiminti pačius draudimus, o ne faktą, kad jam draudžiama VISKAS.
Drausti reikia nuosekliai, trumpai ir be šypsenos bei pajuokavimų – kad mažylis suprastų, jog tai ne dar vienas žaidimas.
Puiku, jei draudimą pakartosite kaskart iškilus panašiai situacijai. Taip vaikui įsiminti lengviau. O jei mažylis ir toliau atkakliai siekia uždrausto vaisiaus – pasistenkite nukreipti jo dėmesį kita linkme. Dar geriau, jei į kiekvieną nemalonią situaciją gebate pažvelgti kūrybingai ir su jumoru – tai padeda išvengti daugybės ašarų jūsų mažyliui ir sutaupo nervų ląstelių jums.