Traukiniai sustoja ir vėl pajuda, nelaukdami vėluojančių keleivių. Kas pasikeičia nesuspėjus? Kur pranyksta akimirka? Ar įmanomi keli gyvenimo variantai, ir kas juos lemia: likimas ar mes patys? Žiūrėdamas „Kino pavasario“ atidarymo filmą „Burtai“ prisiminiau šiuos klausimus, kilusius po K. Kieslowskio filmo „Atsitiktinumas“, kuriame režisierius nepamirštamai žaidė žmonių gyvenimo galimybėmis, peržiūros. Taip, legendinis lenkų režisierius mokėjo užburti filmą. Jo filmai sugebėjo vaizdais kalbėti apie tai, ką mąstome sunkiausių gyvenimo pasirinkimų metu. Tuo tarpu jauno lenkų režisieriaus, kino kritikų lyginamo su K. Kieslowskiu, filme viskas šiek tiek kitaip. Lengviau. Nors ir pastebimas Kieslowskio filmų siužetams būdingas varomasis elementas – atsitiktinumų žaismas, kurį užveda nieko bendro su pasakomąja istorija neturinčios detalės (elgeta gatvėje, praeivis), bet tai yra viskas, ką radau bendro tarp šių režisierių filmų. A. Jakimowskio filmas „Burtai“ labiau priminė optimistiškai realistinėmis nuotaikomis dvelkiančius Čekijos Naujosios bangos režisierių kūrinius, nestokojančius saviironijos ir šilto humoro.
Mažame Lenkijos miestelyje gyvenantis jaunasis Stefekas, kurio vaidmenį puikiai atlieka Damianas Ul, bando užburti likimą ir susigrąžinti prieš kelis metus šeimą palikusį tėvą. Nedidelė miestelio traukinių stotis, kurioje Stefekas kasdien stebi savo įsivaizduojamą tėvą, tampa simboliniu tiltu tarp miestelio realybės ir Stefeko svajonių. Tuo tarpu jo sesuo Elka draugauja su vaikinu ir siekia įsidarbinti. Ne bet kaip, bet pasitelkdama burtus (kurie, beje, ne visuomet suveikia). Su seserimi žaidžiamus magiškus žaidimus nusprendžia pasitelkti ir Stefekas... Filmo siužetas, pagrįstas žmonių santykiais (Stefeko ir Elkos, Elkos ir jos vaikino, Stefeko ir Elkos vaikino), atrodo paprastas ir nepretenzingas. Tačiau filme matoma istorija kuriama iš daugybės mažų detalių, kurios filmo eigoje dėliojasi į vieną nesustabdomą užburiančią įvykių mozaiką. Reikia turėti talentą norint begalę įvykių nenuobodžiai sujungti į vieną, iš pirmo žvilgsnio atsitiktinę (o iš tiesų kruopščiai apgalvotą) siužetinę visumą. A. Jakimowskis tikrai jį turi.
Ar Stefekui pavyksta, ar burtai veikia? Kuri tikrovė tikresnė: svajonių, sapnų ar kasdienė? Į šį klausimą paliekama atsakyti pačiam žiūrovui. Reziumuojant galima pasakyti, kad festivalis prasidėjo lengvai be didelių iššūkių, žaidžiant burtininkus.
Pakeliama filmo lengvybė
„Kodėl tu kasdien žiūri šį meksikietišką šlamštą?! Juk esi išsilavinusi moteris?“, – vyras klausia žmonos, o ši piktai į jį pažiūrėjusi suka žvilgsnį atgal į televizoriaus ekraną. Šeimyniniai barniai, dėl smulkmenų vykstantys remonto reikalaujančiame monolitiniame daugiabutyje, galimybių išsipildyti nebeturinčios pagyvenusio vyro svajos, jo žmonos nusivylimas beviltiška kasdienybe... Kur visa tai girdėta? Ar tik tai ne šių laikų lietuvių „prarastosios kartos“ – pensininkų kasdienybės etiudai? Ir taip, ir ne tik, nes šį kartą cituoju „Kino pavasaryje“ pristatytą čekų režisieriaus Jano Sverako filmą „Tuščia tara“.
Geros nuotaikos laimei, šiame filme istorija klostosi optimistiškiau nei eilinio lietuvių pensininko kasdienybėje. Nors po filmo nuotaika buvo puiki, bet neapleido jausmas, jog filmas jau kažkur buvo matytas. Gal dėl jo komedijinio žanro, gal dėl lietuviams nesvetimos istorijos.
Filmo siužetas prasideda stambiu piktai sunkiamos kempinės planu. Tai jau ketvirtas kartas, kuomet ji išsunkta ant moksleivio galvos. Toks elgesys lemia priverstinį pagrindinio personažo Josefo pasitraukimą iš literatūros mokytojo pareigų. Tačiau 65 metų vyriškis, kurio vaidmenį meistriškai atlieka filmo režisieriaus tėvas – Zdenekas Sverakas, nelinkęs susitaikyti su senatvės dalia ir stengiasi net ir sulaukęs tam tinkamo amžiaus „neišeiti į pensiją“. Pašto išvežiojimo avantiūra, pasibaigusi keliais kaulų lūžiais, tuščios taros supirkėjo darbas, linksmai beviltiški bandymai išvengti taros priėmimo proceso modernizacijos, noras įsidarbinti policijoje – visa tai Josefui padeda pabėgti nuo realybės, o jo žmonai kelia siaubą.
Tačiau jau nuo filmo pradžios tampa aišku, kad Josefui pabėgti nepavyks. Be jokio pesimizmo režisierius filme kartoja, jog laiko aplenkti neįmanoma. Net ir įgyvendinant nutrūktgalviškiausią svajonę – skrydį oro balionu kartu su savo žmona (šio skrydžio scena pasirodė šiek tiek per ilga). Tačiau laiko baimę įveikti galima. Taros supirktuvė visgi modernizuojama, ir Josefas vėl lieka be darbo. Ar tai jį nuramina, ar jis pagaliau pasirenka savo amžiui priderantį šeimyninį gyvenimą? Atsakymas – filmo pabaigoje (kaip ir reikalauja kino kultūra, nebandykite išeiti tik prasidėjus filmo pabaigoms titrams!), kuri verta čekų Naujosios bangos meistrų filmų finalų.
Linksma istorija, puiki vaidyba, gerai atskleidžianti personažų charakterio bruožus, smagus garso takelis – visa tai kuria šiltą ir lengvą filmo nuotaiką. Reikia pripažinti, kad tėvo (aktoriaus ir scenarijaus autoriaus) ir sūnaus (režisieriaus) tandemas jau antrame filme veikia puikiai. „Tuščia tara“, mano manymu, niekuo nenusileidžia Oskaru apdovanotajam kitam Jano Sverako filmui „Kolia“. Nors šio filmo nepriskirčiau kino šedevrų kategorijai, tačiau jį pažiūrėti rekomenduoju visiems, kuriuos kankina pavasariška depresija ar senatvės baimė.
Realybės atspindžiai vizualioje medžiagoje
Kaip rašė Susan Sontag, fotografuodami ir per fotografijas mes užmezgame vartotojišką ryšį su įvykiais – tiek esančiais mūsų patirties dalimi, tiek ne. Pasak jos, toks įpročiu tampantis fotografavimas nutrina ribas tarp šių patirčių. Plėtojant Sontag mintis, vizualinėje medžiagoje galime pamatyti save tokius, kokie nesame, žvelgdami į nuotrauką ar ekraną išgyventi jausmus, kurių niekada nebuvome patyrę ar kuriuos jau pamiršome.
Šios mintys yra režisierės Kristinos Buožytės filmo „Kolekcionierė“ variklis. Filmo pagrindinis personažas – jauna logopedė Gailė – negali susitaikyti su tėvo netektimi ir įsilieti į pilnavertį gyvenimą. Pamačiusi filmuotą medžiagą ji staiga supranta, jog po tėvo mirties pajausti jausmus gali tik stebėdama save ekrane. Skatinama paslaptingos savęs filmavimo aistros ji pradeda vykdyti žiaurų eksperimentą, pasirinkdama gyvenimą ant peilio ašmenų, kurio vienintelis džiaugsmas ir kartu skausmas yra galimybė pamatyti save tokią, kokios niekas niekada neįsivaizdavo. Jos drąsiems ir retkarčiais kraupiems filmavimo žaidimams reikalingas filmuojantis partneris, kuriuo tampa gyvenimu taip pat nusivylęs ir alkoholio padauginti neatsisakantis filmų montuotojas.
Palaipsniui kyla įtampa ir kažkam tenka stabdyti eksperimentą. Ar dar įmanoma tai padaryti, ar dar neištrintos ribos tarp tikros ir filmuotos realybės? Šis filmas, kaip ir kita “Kino pavasaryje“ rodoma ukrainiečių režisieriaus Alano Badujevo juosta „Oranžinė meilė“, reflektuoja šių laikų aktualijas: kasdienybės vizualumą ir jos kopijų gausą, kurią sąlygoja technologinės galimybės fotografuoti ir filmuoti bet kur ir bet ką. „Ieškau kadro, kuris būtų kitoks, būtų pritrenkiantis“, – savo mylimajai aiškina fotografas Romas filme „Oranžinė meilė“.
Tai aktualu, bet pripažinkime, kad, šiuolaikiniame kine ši tema jau pradeda atsibosti. Praėjusiame „Kino pavasaryje“ panašią temą gvildeno danų režisierius C. Boe savo filme „Už kadro“ – tiems, kam anas filmas patiko, rekomenduoju pažiūrėti ir „Kolekcionierę“. Ir ne tik dėl to. Dar ir dėl to, jog tai lietuviškas filmas, kurį nedarydami specialių išlygų galime drąsiai lyginti su kitais užsienio režisierių filmais. O tai gana retas atvejis lietuvių kino industrijoje. Kristinos Buožytės filmas nudžiugino įdomiais operatoriaus Felikso Abrukausko eksperimentais, bet labiausiai filmas sužavėjo puikia vaidyba. Jei kas paprašytų įvardinti geriausią kino aktorių duetą pastarųjų metų lietuvių kine, nedvejodamas įvardinčiau du pagrindinius filmo „Kolekcionierė“ aktorius: Gabiją Ryškuvienę ir Marių Jampolskį. Šaltas ir bejausmis moters tikslo siekimas priešpastatomas jausmingam po cinizmo kauke pasislėpusiam vyriškumui – puikiai suvaidinti vaidmenys. Žinodami lietuvių aktorių problemas galime drąsiai dėti papildomą pliusą, nes jų šiame filme neliko.
Deja, to negalima pasakyti apie „Oranžinę meilę“. Jame aktoriai vaidina tarsi pantomimos teatre. Jau nuo filmo vidurio jį žiūrėti man tapo nuobodu. Kodėl? Atsakymas paprastas: dėl vaidybinių sprendimų, banalios scenografijos ir, svarbiausia, jau filmo viduryje nuspėjamos filmo istorijos pabaigos. Pirmos dešimt filmo minučių suintrigavo netradiciniu pasakojimo stiliumi – istorija ekrane pradėta pasakoti nuo filmo istorijos kulminacijos, patraukliai šokinėjant filmo istorijos laike (ar prisimenate Christopherio Nolano filmą „Memento“?), tačiau netrukus pasakojimo stilių užgožė erzinančios pretenzijos sukurti poetišką filmo aplinką. Stebint ryškiomis detalėmis ir spalvomis prisotintus sodrius ir nenatūralius filmo kadrus, kilo mintis, jog filmuojant filmo scenas bute dirbo tuntas vizažistų, grimuotojų ir scenografų. Kadrai poetiški, bet jų naudojimą sunku pateisinti, vaizdinių metaforų prasmė lieka per daug aiški ir banali. Tai man buvo panašu į nepagrįstas vaizdo pretenzijas.
Besibaigiant filmui pradėjau gailėtis dviejų kino salėje praleistų valandų. Galėjau nueiti į kitą filmą. Filmą vertinu kritiškai, nors galbūt filmas nėra toks blogas – jis turėtų patikti melodramatiškų teatro spektaklių mėgėjams, bet aš geriau rinksiuos įtikinamesnį ir paveikesnį kiną. Ypač kuomet festivalyje yra iš ko rinktis.
Lukas Brašiškis
