Ar žinojote, jog pirmasis įspūdis susiformuoja apytiksliai per penkias sekundes, o prabėgus mažiau nei minutei jūsų vaizdinys stebinčiojo sąmonėje tampa toks tvirtas, kad sudarytos nuomonės pakeisti beveik nebeįmanoma?
Padaryti gerą įspūdį svarbu todėl, kad būtent jis lemia tolesnių santykių sėkmę ir požiūrį į mūsų galimybes, patikimumą ar perspektyvumą. Geras pirmasis įspūdis – tai pirmasis ir svarbiausiasis laiptelis, leidžiantis kurti su žmonėmis ryšius, kokių norėtume. Mūsų išvaizdos ir elgesio klaidos gali kainuoti naują darbą, karjerą ar narystę klube. Būtent pirmasis įspūdis gali pakišti koją norint įsigyti draugų įstojus į universitetą ar apskritai gyvenime.
Pirmasis įspūdis yra susijęs su psichologinėmis socialinio suvokimo ypatybėmis. Veikiami daugybės išorinių bei vidinių priežasčių, pavyzdžiui, viešosios nuomonės, stereotipų, nepatenkintų asmeninių poreikių, mes suvokiame aplinkinių žmonių elgesio motyvus, apibūdiname jų charakterio bruožus, tarpusavio santykius. Tad kaip palikti gerą įspūdį, kai to labai reikia ar norisi? Kokių klaidų vengti? Šiame straipsnyje pabandysiu atsakyti į šiuos klausimus remdamasi įvairiais socialinės psichologijos tyrimais ir eksperimentais.
Garsus psichologas Bodalevas atliko keletą eksperimentų aiškindamasis, kaip aplinka veikia mūsų socialinį suvokimą, kai mes vertiname nepažįstamą žmogų. Jis nustatė, kad didžiausią įtaką čia turi socialinis fonas ir socialinis kontekstas. Taip pat paaiškėjo, kad ypač svarbi yra apranga, žvilgsnis ir tai, ar mes iš anksto ką nors žinome apie vertinamąjį, ar ne.
Socialinis fonas arba kur aš esu
Kalbant apie pirmąjį įspūdį, socialinis fonas reiškia, jog, susitikę pirmą kartą, mes vieni kitus matome vienovėje su aplinka, kitaip tariant, nesąmoningai (o kartais ir atvirkščiai – labai tikslingai) kreipiame dėmesį į tai, kokie žmonės yra greta, kaip jie atrodo ir kaip elgiasi. Vėliau, jau mąstydami apie konkretų asmenį, jam perkeliame jį supusių žmonių bendrus bruožus, o aplinkinių pasirodymo sėkmė arba nesėkmė ryškiai nuspalvina mūsų dėmesio objekto personaliją.
Vieno eksperimento metu tą patį vyrą – naują dėstytoją – fakulteto dekanas vienodai pristatydavo skirtingose auditorijose. Tačiau vienais atvejais juos lydėdavo tvarkinga, paslaugi jauna moteris, o kitais – neskoningai apsirengusi, nevikri pusamžė moteris. Kai dekanas pasakydavo dėstytojo vardą bei pavardę, jaunesnioji moteris tai mikliai užrašydavo ant lentos, o vyresnioji suvaidindavo, kad netyčia pameta rašiklį ant grindų.
Tarsi to būtų maža, lenkiantis jo pakelti, jai iš glėbio „išsprūsdavo“ dokumentų šūsnis. Kaip jau tikriausiai numanote, studentai geriau atsiliepdavo apie dėstytoją tada, kai jį lydėdavo simpatiška ir sėkmingai asistuojanti moteris. Įdomiausia ir svarbiausia tai, kad, dėstytoją pristačius „atgrubnagės“ fone, studentai prasčiau vertindavo ne vyro asmenybę, jie suabejodavo jo kompetencija ir gebėjimu sudominti dėstomu dalyku!
Puikus socialinio fono įtakos ir pavojaus teigiamam asmenybės įvaizdžiui pavyzdys – Britanijos princo Hario įnoris bendrauti su netinkamais asmenimis. Žiniasklaidoje pasirodžius nuotraukai, kurioje princas užfiksuotas sėdįs ant gatvės grindinio drauge su narkomanais, imta abejoti jo morale, klijuoti neatsakingo, palaidūno ir panašias etiketes.
Taigi vertėtų įsiminti, jog, siekdami padaryti gerą pirmąjį įspūdį, turime pasirūpinti, kad mus pristatytų būryje panašių į mus arba tokių, į kuriuos norėtume būti panašūs.
Socialinis kontekstas: ką aš veikiu
Sutikę naują žmogų, kreipiame dėmesį ne tik į jį supančią socialinę aplinką, bet ir į tai, ką jis joje veikia ir kaip šį elgesį priima kiti. Kitaip tariant, apie tai, koks yra žmogus, kokios jo vertybės ir pažiūros, būdo bruožai, socialinė padėtis ir kiti rodikliai, sprendžiame remdamiesi ne analitiniu mąstymu, o aplinkinių žmonių reakcija į stebimąjį.
Eksperimentatoriai nedidelėms studentų grupėms rodė tokį filmuką: maždaug keturiasdešimtmetis vyras sėdi už darbo stalo ir šnekučiuojasi su paaugliais. Visi dažnai juokiasi. Kai pats nekalba, vyriškis dėmesingai ir su šypsena klausosi vaikinų. Filmuko žiūrovai vyrą apibūdindavo kaip empatišką, atvirą, stabilaus charakterio žmogų. Vėliau tiems patiems eksperimento dalyviams būdavo rodomas kitas filmukas. Jame jau pažįstamas keturiasdešimtmetis lietingą dieną stovi autobusų stotelėje.
Atvažiavus autobusui, jis nesiveržia drauge su minia, laikosi atokiau, be to, praleidžia įlipti greta stovinčią moterį ir ji už tai padėkoja. Dabar žiūrovai pamatė, kad šis žmogus, neskaitant visų anksčiau įvardintų savybių, dar ir išsiauklėjęs, tradicinių pažiūrų, gerbiąs moteris. Atkreipkite dėmesį, jog vertinančiųjų nuomonė nepasikeitė, teigiamas įspūdis tik sustiprėjo. Tačiau juk nemačius pirmojo epizodo būtų galima pamanyti, kad žmogus tiesiog niekur neskuba, o gal net yra kiek arogantiškas, bodisi grūsties ir nori išskirtinio patogumo. Negana to, juk antrajame filme akivaizdžiai mandagi ir išsiauklėjusi – vėliausiai į autobusą įlipusi moteris: ji kantriai laukė, kol sulips aktyvesni keleiviai, ir padėkojo ją praleidusiam vyriškiui.
Šis eksperimentas rodo, kad mūsų elgesys su kitais žmonėmis yra galingas veiksnys, formuojant teigiamą pirmąjį įspūdį ir apskritai aplinkinių nuomonę. Perfrazuojant galima pasakyti, kad tinkamoje aplinkoje elgdamiesi tinkamai turime daug galimybių užsitarnauti norimą požiūrį į mūsų asmenybę.
Žvilgsnio galia
Žvilgsnio iškalbingumą puikiai iliustruoja plačiai vartojami posakiai. Žvilgsnis apibūdinamas kaip glamonėjantis, žudantis, abejingas, tiriantis, palaikantis ir t. t. Vienaip patariama žiūrėti, norint jį ar ją suvilioti, kitaip – siekiant įtikinti, kad esame profesionalūs, arba norint parodyti, jog įdėmiai klausome pašnekovo. O kaipgi žvilgsnis ir apskritai žiūrėjimo maniera veikia aplinkinių požiūrį į mus?
Vesdamas pirmąją paskaitą jo nepažįstantiems studentams, eksperimentuotojas su dalyvių auditorija elgdavosi skirtingai: ieškodavo akių kontakto su daugeliu, buvo dėmesingas tik ribotai grupelei arba kategoriškai vengdavo žvilgsnių susidūrimo. Paaiškėjo, jog tais kartais, kai dėstytojas nuolat apžvelgdavo auditoriją ir siekė užmegzti akių kontaktą su kuo daugiau dalyvių, studentai manydavo, kad jis pasitiki savimi, išmano sritį, yra valdingas. Kai dėstytojas kalbėdavo palenkęs galvą į užrašus arba dairydavosi į sienas bei žvelgdavo į horizontą, studentai nuspręsdavo, kad šis žmogus neužtikrintas savimi, greičiausiai naujokas srityje, kuklus. Galiausiai, jei dėstytojas bendraudavo su grupele, o likusius ignoruodavo, studentų nuomonės visiškai išsiskirdavo: „išrinktieji“ dėstytoją vertino pozityviai, o likusiems jis tiesiog nepatiko.
Tyrimo rezultatus verta įsidėmėti ir žvilgsnį naudoti pagal paskirtį: jei norite parodyti, kad pasitikite savimi, esate savarankiškas, kalbėdamas žiūrėkite žmonėms į akis. Tik nespoksokite – būsite išvadintas įžūliu pasipūtėliu ir tuščiagarbiu! Na, o jei norite sudaryti kuklaus žmogaus įspūdį, verčiau žvilgsnį nuleiskite. Tik nesidairykite aplink tarsi pakliuvęs į negyvenamą salą, nes atrodysite lyg iš medžio iškritęs!
Prieš susipažindami su svarbiu asmeniu, pasistengiame sužinoti apie jį kuo daugiau. Apie sūnaus sužadėtinę tėvai, būna, klausia ne tik jo paties, jie ieško bendrų pažįstamų, kurie papasakotų apie tą šeimą. Laukdami naujo vadovo prisistatymo domimės, kur dirbo anksčiau ir ką apie jį mano buvę pavaldiniai bei kolegos. Smalsiai klausomės pasakojimų apie bendradarbių antrąsias puses ir draugus, nors niekada jų nematėme ir tikriausiai nesusitiksime. Mes turime nuomonę ir žinių apie įvairiausius nepažįstamus žmones. Ir kai juos netikėtai sutinkame, tiesiog jau „pažįstame“.
Išankstinės nuomonės poveikį atskleidė dar vienas psichologo Bodalevo eksperimentas. Vienoms studentų grupėms jis rodė portretinę nuotrauką ir sakė, jog tai gerbiamas profesorius, o kitoms tą patį nufotografuotąjį vyriškį pristatė kaip nusikaltėlį recidyvistą. Visų dalyvių buvo paprašyta įvardinti svarbiausius vertinamojo charakterio bruožus. Pirmoji grupė žmogų apibūdino teigiamai: valingas, drąsus ir, sprendžiant iš akių, atviras. Antroji grupė pastebėjo, kad vyriškis žiaurus ir bailus, o tai, esą, geriausiai matyti iš jo žvilgsnio.
Vadinasi, nors reikėtų pasisaugoti komplekso „ką žmonės pagalvos“, norint susikurti tinkamą įvaizdį ir ypač padaryti gerą pirmąjį įspūdį, labai svarbu jų teigiami atsiliepimai.
Išvaizda ir (ne)teisingi stereotipai
Ne naujiena, jog apranga ir apskritai išvaizda – taip pat labai svarbus pirminis pažinimo šaltinis. Tačiau būtent išvaizda dažniausiai klaidina, nes aprangai, šukuosenai, makiažui skiriame didžiausią dėmesį sąmoningai formuodami savo įvaizdį, apranga mums leidžia keistis lyg chameleonams.
Pasak patarlės, pagal aprangą sutinka, pagal protą palydi. Dėmesio! Tiesa ta, kad ne taip retai ir palydi pagal aprangą.
Klausytojams nepažįstamas lektorius į skirtingas auditorijas ateidavo apsivilkęs sportine apranga, karine uniforma arba darbininko kombinezonu. Dalyvių pirmoji reakcija ir vėlesnis elgesys visiškai skirdavosi. Pasirodžius „darbininkui“, žmonės į jį nekreipdavo jokio dėmesio. Reakcija nesikeisdavo, net kai šis prisistatydavo lektoriumi, prašydavo tylos ir imdavo kalbėti paskaitos tema. „Sportininkas“ turėdavo gerokai paplušėti, kol išsikovodavo šiek tiek dėmesio. Vis tik dalyviai būdavo triukšmingi, išsiblaškę, linkę palikti auditoriją. „Karininkui“ sekėsi geriausiai, tačiau klausytojai daugiau domėjosi lektoriaus asmenybe nei paskaita, o aprangą priėmė kaip humorą.
Eksperimentas rodo, kad savo galvose turime didžiules spintas su daugybe pakabų, ant kurių esame sukabinę atitinkamų profesijų ir asmenybės tipų uniformas. Vertindami naujai sutiktus žmones, pirmiausia patikriname, nuo kurios pakabos drabužius jie dėvi. Minutėlė – ir jau žinome viską apie to žmogaus statusą, išsilavinimą, pomėgius, net šeiminę padėtį ir vardą. Tai ir yra stereotipizavimas – žmonių grupavimas pagal panašias charakteristikas.
Ar stereotipai visada klaidina? Ne, ne visada. Kartais mūsų profesija, gyvenimo būdas suformuoja tam tikrą išvaizdą, o kartais mes patys tikslingai siekiame atitikti profesinius arba tam tikro socialinio statuso išvaizdos stereotipus. Stereotipai reikalingi tam, kad būtų lengviau nuspręsti, ko iš naujai sutikto žmogaus tikėtis ir ko nesitikėti.
Įsivaizduokite ministerijos tarnautoją, teisininką, spaudos fotografą, vaikų chirurgą, tolimųjų reisų vairuotoją, sporto sirgalių, plastikinių langų montuotoją... Profesijos įspaudžia žymę, reikalaudamos tam tikrų savybių, elgesio, taip pat išvaizdos. Vargu ar pasitikėsite vaikų chirurgu, sutikę jį, apsirėdžiusį turkišku megztiniu, ne pirmo švarumo bridžiais, juodomis kojinėmis ir sandalais. Tačiau neprofesionalumu tikriausiai neapkaltinsite spaudos fotografo, į apdovanojimų ceremoniją miesto rotušėje atvykusį apsmukusiais džinsais ir marškinėliais, papuoštais užrašu „Metalica“.
Apie išvaizdą reikėtų žinoti tai, kad net jei mes atsisakome kalbėti drabužių, šukuosenos, aksesuarų kalba, mūsų aprengtas ir plaukuotas kūnas kalba pats. Kiekvienam lieka nuspręsti, ar leisti kalbėti už mus, ar pasirūpinti, kad aplinkiniams siunčiama žinia būtų mums palanki.
Rekomendacijos tiems, kas siekia padaryti gerą įspūdį
Pasirūpinkite susitikimo vieta ir lydinčiais asmenimis. Įsitikinkite, kad jus supantys žmonės dera su jūsų įvaizdžiu. Atminkite: jums iš dalies bus priskirtos greta esančiųjų savybės.
Ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba, kasdieniu elgesiu rodykite savo vertybes bei nuostatas. Pavyzdžiui, kalbėdami telefonu miesto skvere arba parduotuvėje (o ir apskritai), nevadinkite bendradarbių pravardėmis, venkite nepagarbių epitetų, nesistumdykite eilėje prie kasos, o, užkliuvę netyčia, atsiprašykite ir jau ginkdiev nesikeikite ir nesispjaudykite – atminkite: langai mato, sienos girdi. Tai reiškia, kad niekada negalite būti tikras, jog viešoje vietoje nesate stebimas. Jums nepažįstami stebėtojai vėliau gali rasti progą perduoti tai, ką matė ir girdėjo, jūsų viršininkui, bendradarbiams, draugams ar šeimos nariams.
Dalyvaudami pokalbiuose, kelių sekundžių trukmės atidžiais žvilgsniais rodykite dėmesį pašnekovams – paliksite protingo ir kompetentingo įspūdį.
Pasidomėkite, ką žmonės kalba apie jus, ir pagalvokite, ko galėtumėte imtis, kad atsiliepimai būtų jums palankūs. Protingai juokaukite su nuotraukomis ir raštiškais prisistatymais socialiniuose tinklalapiuose: pravardės, mažybiniai žodeliai ir panašiai gali pakišti koją darbinantis, kylant karjeros laiptais, siekiant būti priimtam į klubą ir t. t. Norite to ar ne, žmonės domisi naujokais iš anksto.
Skirkite laiko išvaizdai. Apsispręskite, kokį įspūdį aplinkiniams norite sukelti, pagalvokite, ką apie jus sako jūsų aprangos bei šukuosenos stilius, mėgstamos spalvos, aksesuarai. Atminkite: neigiamą įspūdį pakeisti itin sunku, ir tai labiausiai priklauso nuo vertintojo noro permąstyti savo nuomonę apie jus, o ne nuo jūsų pastangų.
Dr. Agota Giedrė Raišienė
„Aš ir psichologija“ žurnale taip pat skaitykite Aušra Šūmakarienė „Paslaptingasis ebru“
