VL žurnalistė Rūta Klišytė
Atrodytų, žemaičiui iš Plungės Česlovui Gabaliui gyvenime pasiutusiai sekasi. Pirma, jis baigė vidurinę mokyklą (tuo jo tėvas labai džiaugėsi, mat Česiukas buvo pašėlęs kaip reta). Antra, neprarėkė balso muštruodamas naujokus seržantų mokykloje Toljatyje, trečia, Romeo vaidmenį legendiniame lietuviškame miuzikle gavo nebaigęs jokių muzikos ar aktorystės studijų. O ir dabar, nors „Pelenų“ „Lopšinė“ seniai sudainuota, Česlovą persekioja pirmoji vieta: įvairiuose konkursuose jis skina laurus, regis, be jokių pastangų. Kur čia šuo pakastas? Ar tik ne todėl, kad pirmąją vietą šis žemaitis gyvenime be jokių išlygų skiria muzikai, o pinigai ir šlovė gali likti paskutinėje? „Talento nei pragersi, nei prarūkysi... Galiu šiurkščiau pasakyti: jei jo neturi, jokia televizija nepridės“, – neabejoja Č.Gabalis. Fotodiena.lt nuotr.
„Talento nei pragersi, nei prarūkysi... Galiu šiurkščiau pasakyti: jei jo neturi, jokia televizija nepridės“, – neabejoja Č.Gabalis. Fotodiena.lt nuotr.
Apie žemaitišką auklėjimą
Česlovai, net jei jūsų balsas netaps „auksiniu“ Lietuvos balsu, jis įstringa visiems jį išgirdusiesiems. Ilgainiui valdote jį vis geriau, bet, atleiskit, kada užkimote? Gal armijoje, kur muštravote seržantus?
Mano balsas visada toks buvo. Matyt, paveldėjau iš tėvo: jo balsas irgi prikimęs, labai panašus. Dainuoti niekur nesimokiau. Nenoriu nieko įžeisti, bet tada nebuvo vokalo mokytojų – žinoma, nekalbu apie operinį, klasikinį vokalą. Klaipėdos fakultetų Džiazo katedra buvo stipri, bet ten mokė ne dainuoti, groti. Kita vertus, diplomas srityje, kur aš sukuosi, nedaug padėtų. Operos solistams mūsų darže ką nors pasodinti retai išeina, o džiazo ar roko atstovui klasiką padainuoti lengviau. Manau, muzikos mokyti reikėtų tik tuos vaikus, kurie dėl jos išprotėję: jus tai – sunkūs vaikystę atimantys mokslai.
Kada gi ėmė ėmėte kaulyti tėvo gitaros?
Dėl gitaros pamečiau protą kokių penkerių, bet pirmąją pasidariau pats iš kartono, sugadinęs tėvo žvejybos valą, juk stygoms reikėjo jo įvairaus storio. Maniau, kad tėvas, užkietėjęs žvejys, dėl to pritrėkš mane prie sienos... Pažaliavęs vaikštinėjo, kol naujo valo nusipirko.
Ar tėvas buvo toks žiaurus?
Ne, bet žvejys užkietėjęs. O dėl tos gitaros paskui labai juokėsi. Jis pats akordeonu, septynstyge gitara puikiai grojo. Apskritai tėvas nėra manęs mušęs, bet kai dėbteldavo, viskas tapdavo aišku. Yra toks žemaitiškas auklėjimas, negirdėjot? Žemaičiui nėra tabu suduoti vaikui per užpakalį, tačiau iškart po to jis yra paglostomas, priglaudžiamas. Taigi prisidirbęs vaikas teisingai gauna, išmoksta pamoką, bet ir toliau jaučiasi mylimas, nes nėra atstumiamas ar ignoruojamas.
Vis tiek patarčiau neprasižioti apie tai vaikų teisių kontrolieriams. Manot, kad aukštaičiai auklėja kitaip? Kaip pats auklėjote savo dukrą?
Dukrai pakakdavo žvilgsnio. O mano mama yra tikra dzūkė, į mano auklėjimą ji nesikišdavo. Nors turėdavo dėl manęs bėdos... Tėvo prašydavau: „Ar nenorėtum nueiti į tėvų susirinkimą? Mokytoja labai kviečia.“ Bet tėvas man atrėždavo: „Prisidirbai, pats ir eik!“ Buvo labai patenkintas, kad baigiau mokyklą, matyt, baiminosi, kad būsiu išmestas dėl elgesio.
Romeo su skaudančiais keliais
Tačiau į J.Naujalio aukštesniąją muzikos mokyklą Kaune neįstojote...
Išlaikęs muzikos perklausą, susikirtau per lietuvių kalbos egzaminą. Taigi buvau paimtas į sovietų armiją ir Toljatyje baigiau seržantų mokyklą, paskui buvau ten instruktorius, mokiau naujokus pusantrų metų.
Kaipgi seržantų mokyklą baigęs vaikinas iš Plungės gavo Romeo vaidmenį legendiniame Eimunto Nekrošiaus ir Kęstučio Antanėlio miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje“?
Iš tikrųjų turėjau vaidinti Tebaldą. Jau repetavau šį vaidmenį, bet tuo metu uždarbiavau Olandijoje ir nespėjau laiku grįžti į premjerines repeticijas. Pagalvojau: ką padarysi, baigėsi mano karjera teatre... Bet man grįžus Rūta Vanagaitė, tada Jaunimo teatro direktorė, netikėtai pareiškė: „Mudu su Eimuntu nusprendėme, kad tu būsi Romeo!“ „Romeo? Na jau ne!“ – purčiausi. Ne todėl, kad šis vaidmuo man svetimas, tiesiog pasiruošti jam tebuvo likę pora mėnesių, o aktoriai nelabai geidė prasidėti su žaliu naujoku. Tačiau esu labai dėkingas ir Andriui Bialobžeskiui, ir Eimuntui, kurie su manim niurkėsi kaip su vaiku. Į repeticijas ėjau kasdien kaip į darbą, po to kelius geldavo naktimis...
Nejau jus žemaitis Nekrošius ant žirnių klupdydavo?
Spektaklyje buvo daug scenų, kai Romeo dainuodavo suklupęs prieš Džiuljetą ar publiką... Kas vaidino Džiuljetą ? Hm.... Nebeprisimenu, tai buvo taip seniai. Romeo partiją dainavome pasikeisdami su Povilu Meškėla. Su spektakliu „Meilė ir mirtis Veronoje“ buvome net Rytų Vokietijoje, visi 11 spektaklių ten buvo anšlaginiai.
Tai buvo nepaskutinis jūsų miuziklas. Vėliau sekė „Jėzus Kristus superžvaigždė“, „Žmogus iš Lamanšo“...
Taip, buvo ir „Peras Giuntas“, režisieriaus I.Jonyno ir kompozitoriaus K.Antanėlio darbas... Tačiau po keturių spektaklių miuziklą nustota rodyti. Net jo įrašo neturiu.
Politika?
Anaiptol, juk tai buvo jungtinis Šiaurės šalių projektas, pinigų jam skyrė Švedija, Norvegija, tačiau lietuviai jų nepasidalijo. Pats visąlaik stengiuosi, kad pinigai netaptų svarbiausi. Pirmoje vietoje man yra dainavimas: dėl šios paprastos priežasties man galbūt ir sekasi. Reikia mylėti savo darbą. Manau, be koks darbas turi būti atliekamas su meile.
Bet pragyventi iš mėgstamo darbo ar pavyksta?
Iš manojo pragyventi galima, jei tik netingėsi, bet turtuoliu tikrai netapsi. Juk nesu popdievaitis ar dainų autorius. Džiaugiuosi, kad mano dukra paklausė mano patarimo, mokosi Dizaino kolegijoje, o muziką paliko sielai. Jeigu myli ją, tai nepražus.
Turbūt yra dar vienas plungiškis, beprotiškai įsimylėjęs saksofoną...
Taip, Petras Vyšniauskas, kadaise net grojome kartu. Dabar jis – naujasis „Trimito“ vadovas.
Nestudentavote, dirbote nuo jaunystės. Kaip jus, dar tokį žalią, priėmė dainuoti į prestižinio „Lietuvos“ viešbučio restoraną?
Gavau ten darbą, nes mane palaimino Meno taryba, kurią sudarė tikri specialistai. Matyt, neblogai pasirodžiau. Taryba ir palaikė aukštą restoraninį atlikėjų lygį. Darbas ten buvo man neįkainojama mokykla. Ten bet kaip nepadainuosi, nes kitaip gali būti labai greitai išprašytas. Žemaičiai kuklesni, bet labiau pratę sunkiai dirbti, nesiekia pasilengvinti gyvenimo.
Vos atsivėrus sienoms išvykote uždarbiauti į užsienį, tik ne apelsinų skinti.
Dirbau Olandijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Emyratuose beveik metus dainavau klubuose, restoranuose – taip, vien tik vyrams. Pinigingi arabai tikrai išmano muziką, nusimano pasaulio kultūroje, visi jų vaikai harvardus baigę. O restoranai ten buvo įvairūs: viename restorane pasirodydavo arabų žvaigždės – jos ten neįsivaizduojamai garbinamos, kitame – muzikantai europiečiai, trečiame – indai, ketvirtame – filipiniečiai. Kaip man patiko muedzinų balsai iš minaretų? Iš pradžių buvo labai įdomu klausytis tą pratisą kvietimą maldai, bet paskui tik dantis sukąsdavau išgirdęs. Šiaip muzikuodamas pasaulio pamačiau nemažai, pusę Žemės rutulio išmaišiau.
„Pelenai“ ir naujos muzikos formos
1997 m. su „Pelenais“ padainavęs žymiąją „Lopšinę“, sužadinote tėviškus jausmus ir tiems, kurie tėvystę prarūkė ar pragėrė.
Pirmasis „Lopšinės“ variantas buvo visiškai kitoks – trankus rokas, kurį išgirdę net nutilome. Tuo metu mano vaikui buvo ketveri, tad supratau, kad tą lopšinę kitaip turiu padainuoti. Beje, jos videoklipe – mano dukra Goda. Dabar ji groja gitara, ir labai neblogai. O su „Pelenais“ dirbu ir šiandien, tik viešai pasirodome retai.
Kodėl toks niūrus grupės pavadinimas?
Kodėl niūrus? Optimistinis! Pelenai yra tam tikra gyvybės forma: kas nors iš tų pelenų išauga, kažkam jie tampa penu. Be to, juos nešioja tik vėjas... Niekas mano gyvenimo niekada nereguliavo, prodiuserio ir dabar neturiu. Užtat turiu gerų dragų, kurie padeda, turiu žmoną, ji rūpinasi mano 5vaizdžiu scenoje. Kartas užsispiriu jos neklausyti, bet netrukus suprantu, kad žmona buvo teisi.
Pastaruoju metu jums, Česlovai, stebėtinai sekasi. Pradedant nuo žvaigdžių duetų, kai su aktorė Inga Jankauskaite laimėjote pirmą vietą... BTV „Muzikinėje kaukėje“ neseniai nurungėte rimtus pretendentus, o LRT „Auksiniame balse“ jumis žavėjosi ir Modestas Pitrėnas, ir Radžis.
Populiarumas ateina su žmonėmis, kurie balsuoja už tave, bet ir išeina kartu su jais. Nežinau, su kokiu šautuvu „Pelenų“ muzikantų grupę reikėtų nuvaryti pagroti pigų popsą . Prisipažįstu, kad palyginti su jais, tiek daug jo neturiu.
Didesnė bėda, kad neturite, kaip Cicinas, merginų su plunksnomis, nemokate kelti sau kainos, kaip Edmundas Kučinskas. Ir scenoje atrodote it vienišas vilkas.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad man vienam scenoje smagu. Vienas čia jaučiuosi kaip medis dykumoje: visai kas kita, kai už nugaros yra muzikantai, orkestras. Bet blogiausia, kai pritarimas skamba fonograma, man kur kas lengviau dainuoti gyvai. Be to, nemėgstu dainų, kurių tekstai verstiniai, nors originalus variantas ne visiems priimtinas. Mūsų publikos skonį ugdo televizija, ji ir išpučia vieno ar kito populiarumą. Ne, pokalbių šou nedalyvauju. Labai juokinga, kai ten sėdi kokia nors žvaigždutė ir dėsto savo tiesas. Kas tu tokia, ar filosofiją esi studijavusi? Ką, tarkime, galėčiau suriesti laidoje apie politiką ar religiją, jei nesu nei politikas, nei teologas?
Nemokate piarintis, lietuviškai būtų šmėžuoti.
Neišmokau būti landus ir šiurkštus. Manau, kuklumas žmogų puošia. Kita vertus, talento nei pragersi, nei prarūkysi... Galiu šiurkščiau pasakyti: jei jo neturi, jokia televizija nepridės.
Ko, Česlovai, dar tikitės iš savęs? Kas dar išaugs iš praeities pelenų?
Be abejo, nesinori likti seržantu. Juk man ne už kalnų – 50. Įrašėme roko albumą su „Pelenais“, netrukus išeis. Stengiuosi neužmigti ant laurų. Štai konkursiniam operos vakarui pasirinkau ariją iš Mocarto „Sevilijos kirpėjo“, tačiau be Raimondos Tallat-Kelpšaitės, vokalo dėstytojos, pagalbos neišsiverčiau. Savame vandenyje, įprastame muzikos stiliuje plaukioti, maudytis gali kiekvienas, o į kitas jūras išplaukti ne taip ir lengva.
