„Manijos Moksleivių krepšinio lyga“ penkias savaites iš eilės pasakos apie penkių garsių Lietuvos krepšininkų kelią į didįjį krepšinį jų trenerių akimis.
Elgesys aikštėje ir už jos ribų, charakteris, bendravimas su komandos draugais, pirmos pagundos ir tolesni karjeros vingiai. Lietuvos nacionalinių vyrų ir moterų rinktinių žaidėjų treneriai pasiruošę prisiminti savo „mažųjų“ auklėtinių gyvenimą.
Praėjusiame savaitę iš arčiau pažinę Renaldą Seibutį ir jo trenerį Regimantą Jušką, šįkart žvilgtersime į vieną geriausių Lietuvos moterų krepšininkių Gintarę Petronytė ir jos trenerę Birutę Jankauskienę, teigiama pranešime spaudai.
Kauno krepšinio mokykloje „Aisčiai“ dirbanti B.Jankauskienė krepšiniui paskyrė daugiau nei 60 metų, o jos pažintis su Lietuvos krepšinio rinktinės lydere ir buvusia Moksleivių krepšinio lygos „žvaigžde“ prasidėjo prieš daugiau nei 15 metų.
„Gintarės mama buvo mano auklėtinė ir atvedė ją į krepšinio treniruotę. Tai buvo antroje klasėje, - prisiminimais dalinasi trenerė B.Jankauskienė. - G.Petronytė pradžioje sportavo su metais vyresnėmis mergaitėmis, todėl per daug niekuo neišsiskyrė. Tačiau jeigu lygintume su jos metais gimusiomis mergaitėmis, tai aišku, ji buvo aukštesnė už visas. Gintarės tikrai nereikėjo skatinti sportuoti. Ji pati to norėjo. Jos mama sportavo, o dabar jos sesė sportuoja. Visą giminę treniruoju“.
Patyrusi trenerė pripažįstą, kad iš visos moteriškos šeimos dalies Gintarė pasiekė daugiausiai. „Gintarės sesuo yra vėlyvesnio brendimo, tačiau jai dar viskas prieš akis. G.Petronytė galima teigti, jog mamą jau aplenkė, o mažoji sesutė dar ne“, - šypsosi Kauno krepšinio mokyklos trenerė. Trenerė krepšininkę puikiai pažino ne tik aikštėje, tačiau ir už jos ribų.
„Gintarė buvo žingeidi, norėjo žaisti krepšinį, - teigia B.Jankauskienė. - Nors ji pati sako, kad vaikystėje nenorėjo, tačiau viskas rodė, kad ji labai norėjo. Niekada nepraleisdavo treniruočių, viską stengdavosi atlikti gerai. Visada būdavo linksma, žvali mergaitė. Gintarė visada už aikštės ribų būdavo gera, draugiška mergina. Ją mylėjo visi, švelni buvo“.
Geriausia 2010 metų Moksleivių krepšinio lygos trenerė B.Jankauskienė tikina, kad nuo mažens jau matė Gintarės talentą. Trenerė pažymi, kad ji visas aplenkdavo savo išmintingumu.
„Nuo pat pradžių matėsi, jog iš G.Petronytės gali kažkas būti, - neabejoja B.Jankauskienė. - Matėsi, kad ji tinkama krepšiniui. Turėjo ūgį, greitai bėgo. Duomenys buvo tinkami šiai sporto šakai. Reikėjo apmokyti ir dirbti. Ji jau jaunystėje puikiai matė aikštę, kas vidurio puolėjoms yra sunkus dalykas. Ji visada labiau norėjo ne pati atakuoti į krepšį, o atlikti perdavimą komandos draugei. Ji atlikdavo sunkius perdavimus ir galėdavo žaisti toliau atsitraukus nuo krepšio.
Paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse G.Petronytė persikėlė į Vilnių, kur apsigyvenamo Lietuvos olimpiniame sporto centre. Čia vidurio puolėja pradėjo savo kelią profesionaliame krepšinyje Vilniaus „Lintel 118“ ir „Lietuvos telekomo“ komandose.
„Gintarė savo metuose (gim. 1989 metais, red. past.) buvo tikra lyderė, tačiau ji buvo lyderė ir dviem metais vyresnių merginų komandoje. Matėsi, kad ji tikrai gali būti aukšto lygio žaidėja, - kalba B.Jankauskienė. - Todėl ją ir prisikvietė Vilniaus profesionalios komandos. Nors gal kiek per anksti... Galėjo dar metus Kaune pabūti. Buvo gaila ją išleisti, bet aš nieko negalėjau padaryti. Negalėjau jos sulaikyti, ji veržėsi į Vilnių. Ji veržėsi būti tarp geriausių“.
Palikusi Vilnių Gintarė su visa komandą persikėlė į Kauną ir žaidė „VIČI-Aisčių“ komandoje, o vėliau pradėjo legionierės karjerą. Žaidė Graikijos (Atėnų „Athinaikos“), Turkijos (Stambulo Galatasaray) ir Lenkijos (Polkovico CCC) klubuose.
„Gal dėl to, kad per maža „savanaudė“, jai nepavyko įsitvirtinti komandose Turkijoje ar Lenkijoje, - svarstė jos pirmoji trenerė. - Meškos paslaugą padaro ir žaidėjų kontraktai. Mes su ja apie tai kalbėjomės. Amerikietės turi sutartis, kuriose nurodytas žaidimo laikas, tai Gintarei nieko ir nebelieka. Aišku, Gintarė gal neturi tokios fizinės jėgos, tai vienas jos minusas. Prieš metus Gintarė sugrįžo rungtyniauti į Lietuvą. Tai tikrai nebuvo žingsnis atgal. Buvo tikrai gerą vėl pajusti žaidimo skonį. Juk negi sėdėsi namie ant sofos. G. Petronytė tikra lietuvė. Ji norėtų visą laiką žaisti Lietuvoje ir niekur nevažiuoti“.
Šiuo metu G.Petronytė rungtyniauja aukščiausioje Italijos lygoje, kur vilki Tarando „GoldBet“ komandos aprangą.
„Jai ir pati esu sakiusi. Gintarė turi daugiau atakuoti į krepšį. Ji visada nori kamuolį kitoms atiduoti, nors gali ir pati jau užbaiginėti atakas. Ji turėtų daugiau pelnyti taškų, bet pas ją nėra tos savybės savanaudiškumo. Ji mėgsta žaisti labiau komandinį krepšinį, o man norėtųsi, jog pati dažniau užbaigtų atakas, - patarimus dalino B.Jankauskienė. Trenerė tikino, kad su garsiausia savo auklėtine palaiko šiltus santykius.
„Su G.Petronyte ir dabar palaikome santykius, pabendraujame. Kai tik turi laisvo laiko vasarą visada ateina su gėlėmis. Išlikęs gražus bendravimas“, - džiaugiasi patyrusi specialistė.
Tačiau šiuo metu „Manijos Moksleivių krepšinio lygos“ čempionatuose su šešiolikmetėmis ir keturiolikmetėmis dalyvaujanti B.Jankauskienė pripažįsta, kad tokios, kaip G.Petronytė dar reiks palaukti.
„Kol kas tokių jaunų merginų, kurios bent dalele primintų Gintarę tikrai nėra, - atsidūsta trenerė. - Nežinau ką reikia daryti, kad tokių būtų... Reikia, jog abu tėvai būtų krepšininkai (juokiasi, - red. past.). Tada galėtum dirbti. Medžiagos reikia. Dabar tos mergaitės išvis nieko nenori. Jos geriau sėdi prie kompiuterio, manekenės visos nori būti. Visada turi būti dalis talento ir dalis darbo. Neužtenka vien talento. Vaikai šiais laikais yra kitokie. Fiziškai silpnesni. Neturi tiek noro ir jėgų“.
Tačiau per daugiau nei 60 metų trunkančią karjerą B.Jankauskienė išaugino ne vieną krepšinio pasauliui puikiai pažįstamą žaidėją. Trenerė neabejoja, kad talentų ir toliau bus.
„Viena garsiausių mano auklėtinių be G.Petronytės yra Europos ir Pasaulio jaunių čempionė Ingrida Reinikova (pirma Šarūno Marčiulionio žmona – red. past.). Taip pat buvusi Lietuvos rinktinės žaidėja Rasa Žemantauskaitė-Matlašaitienė. Paskui dirbau su Aurime Rinkevičiūte, tačiau apie ją kalbėti man sunku. Buvo super talentas, jai taip viskas lengvai pavykdavo. Skauda širdį.
Toliau, dabar „Kibirkšties-VIČI-IKI“ komandoje rungtyniaujančios Kristina Alminaitė ir Mantė Kvederavičiūtė. Kauno rajono „Sirenų“ komandoje žaidžia Eglė Tarasevičiūtė ir Erika Liutkutė. Daug yra, galima vardinti ir vardinti. Išleidau septynias kartas, tai pagalvokite, kiek gausis žaidėjų, - vardino B.Jankauskienė. Tiesa, pati trenerė sutinka, kad su laiku ir pati keičiasi.
„Mano buvusios auklėtinis visą laiką sakydavo, kad aš griežta trenerė. Tačiau dėl to ir savo vaikus veda man. Bet su metais atsiranda daugiau gailesčio. Nebebūnu tokia griežta, nors pylos dar tikrai gauna, tačiau stengiuosi ir pagirti“, - kalba B.Jankauskienė.