Lietuva pradeda pirmininkauti Europos Sąjungos (ES) Tarybai. Politiškai tai svarbu, bet kas ko tikisi iš pirmininkavimo, išskyrus tiesioginius politinius dalyvius? Naudos kam nors tikrai bus.
Fasadai ir vamzdžiai
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai jau pirmininkauta, bet tai nebuvo suvokta kaip reikšmingas kam nors, išskyrus tiesioginius procedūrų bei renginių dalyvius, įvykis. Būta ryškesnių eurorealijų.
Europos kultūros sostine Vilnius jau buvo. Pusę milijono litų Dublino kalėdinei eglutei, surūdijęs vamzdis Neries krantinėje, niekuo niekada nesibaigsiantys (taip nuo pat pradžių sumanyta) prokurorų tyrimai – svarbūs prisiminimai.
Europos krepšinio čempionatą irgi surengėme. Arenų pasistatėme daug. Iškilūs viešbutininkai nusprendė galį staigiai praturtėti ir ilgai inkštė esą nusivylę nesąmoningais svečiais, kurie neskubėjo miniomis brautis į be prasmės perbrangintus apartamentus bei kempingus.
Pirminkavimo ES išvakarėse suskubta lopyti sostinės gatves ir šaligatvius net ten, kur padėtis nėra pati blogiausia. Nesakykime, kad tai blogai – proginis fasadų dažymas ir uždarbis iš įvaizdžio kūrimo – sena ir didi tradicija. Vis geriau negu beviltiškas džiūvėsio graužimas užsiklojus galvą, nieko neveikiant ir taip „taupant“. Kad verslas turės naudos – sveikintina.
Europietiškumas – fondai ir gėjų teisės?
Palikime ramybėje pinigus. Įdomiau, kuo per narystės ES laikotarpį Lietuvos piliečiai ėmė laikyti šią sąjungą ir kuo jaučiasi esą patys? Neseniai viena europinėse struktūrose dirbanti Kipro pilietė ironiškai pastebėjo, jog toje šalyje ES yra kažkas, duodantis pinigų, ir kažkas, ką galima apkaltinti dėl visų problemų. Pasak jos, per naktį, kai šalies bankus ištiko krizė, Kipre atsirado daug euroskeptikų.
Lietuvoje viskas panašiai. Egzistuoja iš projektų rašymo ir fondų melžimo gyvenantis specialistų sluoksniukas, savo „drožlę“ pasiima tie, kas prieina. Dar ES galima prisiminti arba priminti, kai prabylama apie gėjų teises privalomai visus informuoti apie savo seksualines patirtis ir šventą jų teisę turėti vaikų, atsisakant jų susilaukti natūraliu būdu.
Eurofobams tai galimybė paporinti, kad „prie ruso buvo geriau“, o liberalų, socialdemokratų ar visokių vadinamųjų genderistų grupėms falcetu pacypauti dėl to, kad kažkas įregistravo jiems netinkantį įstatymo projektą. Paskutinis atvejis, kai parlamento veikėjai apeliavo į ES institucijas, skųsdami politinius oponentus dėl projekto baudomis apmėtyti gėjų savireklamą, yra ne tik provincialiai infantilus. Jis dar ir žalingas, nes vėl siekia visą atsakomybę už sprendimus permesti kažkam tolimam ir dideliam – mistinei Europai.
Ar Europa taps valstybe?
Europoje iki šiol neatsakyta į klausimą, koks nuošimtis šalių narių gyventojų turi laikyti save ES piliečiais, kad organizmas būtų gyvybingas?
Nacionalistai rūsčiai perspėja dėl grėsmės, kad ES virs valstybe. Tačiau tuomet labai įdomus klausimas, koks procentas šio darinio piliečių būtų linkęs giedoti tos valstybės himną ir kiekgi rastųsi patriotiškai nusiteikusių savanorių karių, pasirengusių mirti po žvaigždėta ES vėliava?
Nesvarbu – už fonduose likusius eurus ar už gėjų teises auginti svetimus vaikus – ką geriausiai atsimintų vidutinis Lietuvos biurgeris.
Tomas Čyvas
