Sudrausmintas Pentagonas pirmenybę teikia „minkštajai“ galiai bei partneriams, o ne karinei jėgai.
Auga Kinijos galybė ir vis labiau neramina Rusijos pastangos įtvirtinti savo statusą. Tačiau JAV Gynybos departamentas teigia, jog netolimoje ateityje didžiausią rūpestį Amerikai kels maži nešvarūs karai, kariaujami neaiškių aljansų ir sąlygojantys bjaurias pasekmes; daugiau Irakų, Afganistanų ir kampanijų prieš al-Qaeda primenančius darinius.
Dabar Pentagonas tai vadina „ilgu karu prieš smurtinius ekstremistinius judėjimus“ (atsisakyta senojo pavadinimo „pasaulinis karas prieš terorizmą“). Karinė jėga nebėra vienintelė ar netgi pagrindinė šio karo priemonė. Pirmenybė teikiama „minkštajai“ galiai (angl. soft power), o ne „kietajai“ (karinei jėgai): mažiau svarbus tampa poreikis gaudyti ir žudyti teroristus ir daugiau dėmesio tam, kaip užtikrinti vietos gyventojų paramą jų vyriausybėms. Anot rugpjūčio 1 d. Pentagono paskelbtos naujosios Valstybinės gynybos strategijos, svarbiausia karinė užduotis „yra ne kovos, kurias vykdome patys, bet pagalba mūsų partneriams gerai pasirengti gintis ir patiems save valdyti.“
Tai apibendrina pastaruosius gynybos sekretoriaus Robert Gates pasisakymus. Tačiau ši strategija neįprasta tuo, kad buvo paskelbta iki George Bush administracijos kadencijos pabaigos telikus keliems mėnesiems. Naujasis prezidentas juk neabejotinai vėl lieps ją peržiūrėti. Tiesiog R. Gates nori perduoti Amerikos skausmingai išmoktas pamokas ir palikti karinę mašiną tvirtai (nors nenoromis) nukreiptą sukilimų malšinimo, o ne didelių įprastinių karų kryptimi. Išties kai kas klausia, ar tik R. Gates pats neliks eiti pareigų ir pasikeitus prezidentui. Juolab kad jis savo pavaldiniams pasakė neišeiti, jei jų bus paprašyta pagelbėti vykstant pirmajam Amerikoje valdžios pasikeitimui „karo metu“ nuo Vietnamo karo laikų.
Nuo 2005 m., vadovaujant Donaldui Rumsfeldui, išleistos ankstesnės R. Gates strategija nutolusi šviesmečius. Nebeliko arogantiškų šnekų apie tai, kaip nugalėti priešininkus „mūsų pasirinktoje vietoje, mūsų pasirinktu laiku ir būdu“, nebėra nei įspėjimo, kad valstybinis suverenitetas nesuteikia apsaugos „klastingoms valstybėms“ (angl. rogue states), nei vienašališkos nuostatos dirbti su sąjungininkais tik „tuomet, kai galime“.
R. Gates požiūris daug nuolankesnis; jis mato sudėtingą pasaulį – tokį, kuriame Amerikos galia ribota, o prieš imantis karinių veiksmų turi būti išnaudota diplomatija, ekonominės ir kitos taikios priemonės. Tarptautinių taisyklių sistema Amerikai yra ne tiek suvaržymas, kiek esminis jos saugumo elementas; sąjungininkai yra turtas, nes jie „dažnai turi sugebėjimų, įgūdžių ir žinių, kurių neturime mes“.
Veikti nevaldomose erdvėse, kur nebaudžiami gali klestėti teroristai, reiškia ne vien sugebėti jose „patalpinti“ karines pajėgas, bet ir, siekiant sustiprinti tiesioginį jų buvimo poveikį, „kai tik įmanoma, dirbti su ir per vietos veikėjus“. Dokumente „pergalės“ samprata nėra vienprasmė; pergalė reikš „ekstremistinės ideologijos diskreditavimą, ekstremistų grupių suskaldymą bei atkirtimą nuo kitų ir jų pavertimą visiems įgrisusia mažuma“.
Tai nereiškia, kad Amerika ignoruoja kitas geostrategines problemas. Pentagonas teigia, jog ji turi išlaikyti pajėgumą įveikti „klastingas valstybes“ – tokias kaip Iranas ir Šiaurės Korėja. JAV taip pat turi „apsidrausti“ nuo didžiųjų galybių, ypač augančios ekonominės ir karinės Kinijos galios.
Strategijoje reiškiamas rimtas susirūpinimas dėl Rusijos „nusigręžimo nuo atvirumo ir demokratijos“ ir jos kategoriškesnės pozicijos – pavyzdžiui, kalbant apie jos pretenzijas į dalį Arkties, apie kaimynų bauginimą ir ilgųjų nuotolių bombonešių skrydžių atnaujinimą. „Mes nemanome, kad Rusija pasuks tiesioginės karinės konfrontacijos pasaulyje link, bet rizika, jog veiksmai nebus apskaičiuoti arba kils konfliktas dėl ekonominės prievartos, yra padidėjusi“, – rašoma strategijoje.
JAV karinė galia vis dar didžiausia pasaulyje; šalis gynybai išleidžia beveik tiek pat, kiek visos kitos šalys kartu sudėjus. Tačiau būtent dėl šio karinio pasirengimo jos priešai jai įveikti ieškos „asimetriškų“ priemonių. Tai reiškia, kad Amerika turi „rodyti meistriškumą nereguliaraus karo formose“, o ne tikėtis, kad viskas susitvarkys savaime.
Dokumente mažai rašoma apie JAV ginkluotųjų pajėgų struktūrą ar jų finansavimo prioritetus. Tačiau nurodoma, kad kariuomenė turėtų būti remiama laivyno ir oro pajėgų sąskaita, nors pastarųjų atstovai tvirtina, jog, norint įveikti Kinijos grėsmę, reikia daugiau pinigų skirti naujiems lėktuvams, laivams ir kosmoso įrangai. R. Gates tokį mąstymą laiko pavojinga liga. Jo strategija – skirti „didelius, bet ne begalinius išteklius“ išlaikyti pranašumą Kinijos atžvilgiu. Bet pirmiausia reikia stengtis laimėti šiandienos karus.
Parengta pagal The Economist
