LPS Utenos rajono iniciatyvinė grupė nutarė 1988 09 25 stadione surengti mitingą ir kreipėsi į rajono vadovybę. Rajono vadovybė, matyt, mitingo nenorėjo ir ieškojo būdų jį sutrukdyti. Sporto komiteto pirmininkas Misiūnas pareiškė, kad į „Utenio“stadioną neįsileis. Girdi, žmonės ištryps, iškapstys stadiono veją. Mitingą siūlė rengti hipodrome. Po ilgų aiškinimų leidimą pavyko gauti. Atrodo, kad nurodymą trukdyti Sąjūdžio veiklą jis buvo gavęs iš LKP rajono komiteto.
Stadione susirinko didžiulė minia žmonių. Virš estrados plazdėjo trispalvė, akį traukė jau primirštas Vytis. Žmonės dainavo „Lietuva brangi“ir kitas patriotines dainas. Mitingą pradėjo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys poetas Petras Panavas, sakydamas, kad atėjo laikas naujai pažvegti į istoriją ir dabartį. Tai mūsų pačių rūpestis, ir niekas kitas to nepadarys.
Mitinge kalbėjo svečiai iš Vilniaus – filosofas B. Kuzmickas, architektas A. Nasvytis, ekonomistė K. Prunskienė, dailininkas A. Šaltenis. Svečiai supažindino su vis labiau įsisiūbuojančia Sąjūdžio veikla, kalbėjo apie atsivėrusius kelius tautinei kultūrai, ekonominiam savarankiškumui, teisinės valstybės kūrimui.
Mintimis apie vietos problemas dalijosi dailininkas Jonas Šimonėlis, pedagogas V. Eismantas, kunigas P. Baniulis, darbininkai S. Laskauskas ir V. Dičiuvienė, gydytojas K. Preikša, mokytoja R. Jonuškienė ir kiti. Kalbėtojai reiškė nerimą dėl rajono ekologinės būklės, dėl oro ir vandens taršos, dėl Ignalinos atominės elektrinės keliamo pavojaus, dėl kultūros vertybių naikinimo, dėl gimtosios kalbos užteršimo, dėl nepakankamo dėmesio sveikatos apsaugai ir kita. Mitinge dalyvavę atsakingi rajono darbuotojai (Kunca, Simonavičius, Mekienė, Laurinavičius...) atsakė į kai kuriuos iškeltus klausimus. Mitingas užbaigtas Himnu –„Tautine giesme“, kurio spausdinti tekstai buvo įteikti visiems mitingo dalyviams.
Kunigo vikaro Petro Baniulio kalba LPS mitinge
Niekieno neverčiami, nevaromi ir įkyriai neraginami, gal tik į sąžinės balsą įsiklausydami ir pabudusį savo tautiškumo jausmą užčiuopę, susirinkome šiandien į šį mitingą, kad galėtume išklausyti ir tarti Tiesos žodį, kad galėtume pajusti vienybės jėgą – mylime tą pačią Tėvynę Lietuvą ir sielojamės dėl jos šiandienos ir rytdienos, kalbame ta pačia kalba – lietuviškai ir branginame tas pačias dvasines vertybes, tarp kurių ne paskutinę vietą užima ir tikėjimas, ir artimo meilė, ir dora.
Skaityti Lietuvos istorijos puslapius ir nesijaudinti – neįmanoma. Kiek daug juose kančios, skausmo, ašarų, kraujo. Kiek daug sunkiausių išbandymų teko patirti mūsų tautai!
Kelis dešimtmečius tikintis žmogus buvo išstumtas iš viešojo gyvenimo, nors buvo deklaruojama – „pas mus visi lygūs.“ Ateizacijos procesas sužalojo ne vieno mūsų tautiečio sąžinę, kai žmogus turėjo kalbėti ne tai, ką jautė ir galvojo, ir daryti ne tai, ką sakė; kai turėjo atsižadėti ir niekinti tai, kas jo tėvams, o gal ir jam pačiam, buvo šventa.
Nežiūrint visų nepakeliamų išbandymų, mūsų tauta atsigaudavo, išgydydavo skaudžias praeities žaizdas ir vėl tvirtai žengdavo į ateitį. Taip buvo šio amžiaus pradžioje, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, panašią situaciją išgyvename ir šiandien. Lietuva vėl kyla ir ruošiasi žengti naują tvirtą žingsnį į ateitį.
Ar šis žingsnis bus žengtas, priklauso nuo mūsų visų – nuo mūsų tautinio susipratimo bei ryžto gyventi dorai, laisvai ir pilnaverčiai. Šiandien iš naujo prisimename esą lietuviai, vaikai savo protėvius, kurie savo krauju iškovojo mums teisę gyventi šiame žemės lopinėlyje, kurie savo prakaitu, pūslėtomis rankomis ir dvasia ne tik mus maitino ir augino, bet ir sukūrė tą kultūrinį bei dvasinį palikimą, kurio tiek daug jau spėjom prarasti, tačiau kurio dar šiek tiek ir liko. Privalom ne tik jį išsaugoti, bet puoselėti ir kurti. Dievas, sutvėręs pasaulį, tolesnį jo kūrimą pavedė žmogui, t.y. ir mums visiems, čia susirinkusiems. O kūrėju gali būti tik dvasiškai subrendęs, tvirtai suaugęs su savo tautos šaknimis. Kad Lietuva turėtų tokių asmenybių, būtina jų augimui sudaryti palankias sąlygas. Pagrindinė jų – tai demokratinės tautos gyvenimo garantijos. Kai kas šiuo atžvilgiu jau padaryta – atsikratėme baimės jausmo, drąsiau pradėjome kalbėti, ką galvojame, veidu atsigręžėme į tautos istoriją.
Sakydami, kad šiandien laisviau ir geriau gyvename, visus anuos reiškinius priskiriame Stalino asmens kulto ir stagnacijos laikotarpiams. Gal ir pasidžiaugti bei pasididžiuoti reikėtų, kad Bažnyčia išliko vienintele institucija šalyje, negarbinusia Stalino ir nedėkojusia „lično Leonidu Iljičiu“. Nors negarbino ir nedėkojo, bet kančios neišvengė. Tremtį kentė kas trečias Lietuvos kunigas ir keturi iš penkių vyskupų (vyskupas Borisevičius sušaudytas, vysk. Reinys mirė kalėjime). Įkalinta ir ištremta daugybė katalikiškų organizacijų veikėjų, daug uolių tikinčiųjų; uždaryta visa katalikiška spauda, mokyklos, organizacijos, uždaryta nemaža bažnyčių, trys kunigų seminarijos, išvaikyti vienuolynai. Metai kiti skiria mus nuo to laiko, kai kunigai už vaikų katekizaciją buvo baudžiami administracine tvarka. Už kunigų pakvietimą į atlaidus taip pat buvo baudžiama. Man pačiam teko susidurti su ta biurokratine tvarka. 1986 metais liepos 27 d. per atlaidus Pakalnių bažnyčioje dalyvavo dar du kunigai. Už tai pagal administracinės bylos Nr.111 nutarimą man paskirta 25 rub. bauda. Nemaniau ir dabar nemanau, kad buvo už ką bausti. Spalio 15 d. teismo vykdytojas, atėjęs į namus, areštavo man priklausiusį suvenyrą – kūrybinį darbą „Lėkštė“, įkainotą 76 rubliais. Ar užteko tos sumos atlyginti rajono vykdomajam komitetui už jų pažeistas teises, dalyvaujant atlaiduose, nežinau – niekas neinformavo.
Sudegė Tauragnų bažnyčia. Žinoma, buvo apdrausta. O kur draudimo pinigai? Tikintieji negavo draudimo kompensacijos, nors mokesčius mokėdavo kasmet.
Bėga laikas. Visuomenė tvarkosi ir persitvarko, bet Bažnyčios atžvilgiu žymesnių poslinkių nematyti. Tiesa, žadama daug... Treji metai žadama, ir vis atidedami nauji įstatyminiai aktai religijos ir Bažnyčios klausimu. O tų įstatymų projektų iki šiol niekas nematė. Nuspręsta ir žadama sugrąžinti Klaipėdos bažnyčią. Nesugrąžinta tikintiesiems Lietuvos krikščionijos lopšys – Vilniaus Katedra, šv. Kazimiero bažnyčia taip pat tebeprofanuojama. Tiesa, žada grąžinti Vilniaus miesto tikintiesiems, kurie kreipėsi dėl naujos bažnyčios statymo naujuose mikrorajonuose, atsakyta, kad „Vykdomojo komiteto nuomone įregistruoti naują religinę bendruomenę naujuose gyvenamuose rajonuose ir statyti naujus maldos namus netikslinga.“
Panevėžio miesto tikintiesiems, besirūpinantiems šv. Trejybės bažnyčios grąžinimu, buvo atsakyta, jog grąžinus bažnyčią tikintiesiems, nukentėsiąs miesto kultūrinis gyvenimas. Situacija kaip šv. Rašte. Šv. Mato evangelijoje parašyta apie rašto aiškintojus ir fariziejus: „Visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.“ Viešumas, demokratija...
Šias vertybes brangina ir propaguoja LPS, suteikdamas tribūną ir žodį, paremdamas bent morališkai kiekvieną gerą pastangą ir veiksmą, padedančius tas vertybes įtvirtinti. Tepadeda Dievas visiems mums žengiant nauju keliu, ir žingsnius mūsų telydi Šviesa ir Tiesa.
Tai konkurso „Atgimimo istorija“ straipsnis, laimėjęs prizą.
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
