Gimdyti šiandien ne visada gali būti lengva, tačiau laikais iki azoto oksido, sanitarinių sąlygų ir anestetikų, tai buvo žymiai sudėtingesnis procesas.
Pirmasis rašytinis įrašas apie sėkmingą cezario pjūvį yra iš Šveicarijos 1500 m., kurį profesionalus karvių kastruotojas atliko savo žmonai.
Pasak pasakojimo, parašyto po 82 metų ir kai kurių istorikų vertinamo skeptiškai, motina ir vaikas liko gyvi, o kūdikis gyveno 77 metus.
Tuo tarpu pirmoji paskelbta ataskaita apie cezario pjūvį JAV yra kur kas siaubingesnė. 1830 m. „Western Journal of Medical and Physical Sciences“ žurnale dr. Johnas L. Richmondas aprašė sunkaus atvejį. Po daugelio valandų, kai gimdymas nebuvo pažengęs į priekį, gydytojas manė, kad moters gyvybei gresia rimtas pavojus ir „tą naktį, jausdamas gilų ir iškilmingą mano atsakomybės jausmą, turėdamas tik įprastus kišeninius instrumentus aš pradėjau Cezario pjūvį“, – rašė gydytojas.
Naudodamas kreivus žirklių ašmenis, jis įpjovė motiną ir bandė pašalinti vaisių. Tačiau „kadangi jis buvo neįprastai didelis, o motina buvo labai stambi ir neturėjau jokios pagalbos, man ši operacijos dalis buvo sunkesnė, nei tikėjausi“, – rašė jis. Kai motina patyrė per dideles kančas, jis nusprendė, kad „bevaikė motina yra geriau“, ėmėsi gelbėti motiną ir pašalinti vaisių.
Visa tai iliustruoja, kad prieš antiseptikus ir anestetikus, cezario pjūvis medicinoje buvo ypač pavojingas ir todėl retai taikomas.
Kur kas dažniau, nuo 1597 m. iki tol, kol cezario pjūviai tapo saugūs, buvo taikoma chirurginė procedūra, žinoma kaip simfiziotomija, kurios metu gaktos simfizė – kremzlinis sąnarys, esantis virš klitorio – yra įpjaunamas, kad išsiplėstų dubuo ir gimdymas vyktų sklandžiau.
Kaip ir visos to meto chirurginės procedūros, tai kėlė didelę riziką, o procedūros greitis buvo svarbiausias dalykas. Kuo mažiau laiko praleidžiama operuojant, tuo mažesnė tikimybė, kad pacientas pateks į šoką ar susirgs mirtina infekcija.
XVIII amžiaus pabaigoje du škotų gydytojai Johnas Aitkenas ir Jamesas Jeffray'as pateikė sprendimą, kaip darbą atlikti žymiai greičiau ir efektyviau – tikrą grandininį pjūklą. Pirmasis pasaulyje grandininis pjūklas buvo lankstus pjūklas su laikrodžio grandine ir su dantimis, kurie buvo judinami rankiniu švaistikliu.
Nors skamba siaubingai, tai iš tikrųjų buvo didžiulis patobulinimas. Įrenginys, galiausiai pagamintas 1806 m., buvo naudojamas ligotiems sąnariams pašalinti ir galiausiai buvo mechanizuotas.
Apie 1830 metus, prietaisą patobulino vokiečių ortopedas Bernhardas Heine'as. Šis instrumentas, osteotomas, turėjo grandinę su mažais pjovimo dantimis, o kraštai buvo nustatyti kampu; grandinė buvo judinama pasukus žvaigždės rato rankeną. Kaip matyti iš pavadinimo, prietaisas buvo naudojamas kaului pjauti.
Tik 1905 m. kažkas sugalvojo šį siaubo įrenginį pritaikyti medžiams pjauti.
