Europos Sąjunga susiruošė minėti euro dešimtmetį. 1998 m. gegužės 5 d. buvo įvardintos 11 ES valstybių, įvykdžiusių reikalavimus (kriterijus narystei Ekonominėje ir pinigų sąjungoje (EPS; taip oficialiai vadinasi ta ekonominės integracijos pakopa, kuri prasidėjo pinigų sąjungos įkūrimu). 1998 m. gegužės 25 d. tos valstybės paskyrė Europos centrinio banko (ECB) prezidentą, jo pavaduotoją ir keturis valdančiosios tarybos narius; birželio 1 d. Bankas ėmė veikti.
Per pusmetį ECB sustygavo savo veiklą, 1999 m. sausio 1 d. pradėjo funkcionuoti ir Europos centrinių bankų sistema (ECBS) – struktūra, kurios pagalba ECB įgyvendina bendrą euro zonos valstybių pinigų politiką. Reformą vainikavo 2002 m. sausį-vasarį atliktas prieš trejus metus neatšaukiamais kursais su euru susietų nacionalinių valiutų pakeitimas eurų banknotais ir monetomis.
Šiandien 15 iš 27 ES valstybių naudoja vieną bendrą mokėjimo priemonę ir vertės matą, taigi – nebeturi nei rūpesčių, kylančių dėl valiutų įvairovės ekonomiškai integruotoje 15 valstybių teritorijoje, nei naudos ir patogumų, kylančių iš to paties fakto, kad ta integracija nevisiška.
Euro įvedimas ir bendra pinigų politika 15-oje ES valstybių yra, Europos komisijos nario, atsakingo už ekonominę ir pinigų politiką, Joaquino Almunijos žodžiais tariant, „... nenuginčijamas ekonominis ir politinis pasiekimas.“
Iš tiesų, euro zonoje per tą laikotarpį akivaizdžiai smuko infliacijos tempai, iki normalių ribų sumažėjo biudžeto deficitai, įsiviešpatavo žemos palūkanos. Pasiektas nemenkas ekonominis stabilumas. Nemažu mastu jo dėka tiek euro zonos, tiek, dėl netiesioginio poveikio, visos ES ekonomika laikosi stebėtinai tvirtai dabartinių pasaulio ekonominių audrų akivaizdoje.
Be to, euras tapo tikra antrąja tarptautine valiuta. Eurais denominuotos obligacijos tarptautinėse finansų rinkose sudaro jau 49 proc., o tarptautinėse užsienio valiutų atsargose jo dalis pasiekė 26 proc. Naftos kaina doleriais per penkerius metus pasaulyje pašoko penkiskart, bet dėl stiprėjančio euro mes už naftą ir jos produktus mokame kur kas mažiau išaugusias kainas.
Kita vertus, euras lieka pakankamai brandžių ar bent jau labai stipriai integruotų į brandžių ekonomikų sambūrį bendra valiuta. Kam ir kiek jis tinka – tebelieka problema.
Mes, neįšokę į riedantį EPS vežimą 2006 m., dabar apie eurą turime galvoti jau esant naujoms aplinkybėms. Pasaulio šalių ekonomika susidūrė su rimtais sunkumais energetinių išteklių pasiūloje, kurie neišvengiamai didins tiek tų išteklių, tiek ir visų kitų prekių kainas. Spartesnė infliacija lankysis visur, o tokiose šalyse, kur kainų lygis žemesnis, o ekonominė integracija vyksta nesustodama (Lietuva – tarp jų), ji gali užsibūti ilgėliau ir būti kažkiek įkyresnė. Jei taip, tai neišvengsime ir realaus lito kurso didėjimo, kas brangins mūsų eksporto produkciją. Iš čia ir grėsmė - fiksuotas lito kursas gali pasirodyti atgyvenęs dalykas, jei paspartėjusio kainų kilimo nekompensuos paspartėjęs darbo našumo didėjimas.
Darbo našumas mūsų ekonomikoje nebegalės augti taip sparčiai (2004-2007 m. jis didėjo vidutiniškai apie 7 proc. per metus), kaip ėmė kilti kainų lygis. Baigėsi intensyvaus mūsų pramonės didelio technologinio atsilikimo likvidavimas. Našumas žemės ūkyje, irgi labai atsiliekantis, taip greitai kilti negali, našumas paslaugų sferoje tradiciškai didėja lėtai. Toliau jis gali sparčiai didėti jau tik ryškiau keičiant ekonomikos struktūrą, pereinant prie sudėtingesnių gamybų. Kaip žinoma, mūsų versle mažai yra žmonių ir bendrovių, linkusių imtis naujų gamybų, dėl vis dar palankios konjunktūros čia teikiama pirmenybė ekstensyviam esamų gamybų plėtojimui.
Atrodytų, kad laikas nustot geisti euro. Bent iki kol aprims infliacija. Anaiptol: euras ar litas – abudu tokiu. Ir vienam, ir antram esant išeitis iš infliacijos ir jos keliamų padarinių viena – struktūrinės reformos.
Skirtumas tik tas, kad įstojimas į pinigų sąjungą padidintų investuotojų pasitikėjimą tokia ekonomika ir padėtų išvengti ženklesnio ekonomikos augimo lėtėjimo, o be euro investicijų būtų (ir yra) mažiau, ypač iš užsienio. Reali ūkio ir pajamų konvergencija su euru greitesnė nei be euro.
Todėl tikrąja mūsų problema yra Mastrichto (konvergencijos) kriterijuose įrašytas kainų lygio stabilumo kriterijus, kuris mažiau išsivysčiusioms ES šalims narėms faktiškai reiškia utopišką reikalavimą išsaugoti jose egzistuojantį žemesnį nei kitose ES vidaus rinkos šalyse kainų lygį.
Ilgainiui neabejotinai bus sutarta, kad Mastrichto infliacijos kriterijaus kiekybinis apskaičiavimas buvo rimta teorinė ir politinė klaida. Teorinė todėl, kad ekonomikos mokslas taip ir nespėjo iki galo išsiaiškint tokios ekonominės sistemos, kuri nusivystė smarkiai „į šoną“, reformavimo ypatybių. Politinė - todėl, kad kriterijaus apskaičiavimo nepagrįstumo pripažinimas trunka tiek ilgai.
Suprantama, pats kriterijus būtinas. Neprižiūrima infliacija eurą įsivedančiai šaliai grėstų ekonominio augimo lėtėjimu (nes labai sumažėtų eksportas) ir, taigi, nedarbo bei nepriteklių augimu. Tačiau taisytina jo kiekybinė išraiška.
Lygiai kaip pats euro projektas buvo žymia dalimi politinis (ne ekonominis) projektas (nes visų sąlygų bendrai valiutai ES nevykdė ir nevykdo), taip ir infliacijos kriterijus žemesnio ekonominio išsivystymo lygio naujokėms turi rodyti politinės valios elementus. Abiem atvejais politinis pinigų sąjungos veiksnys veikia kaip katalizatorius, varomoji jėga, paspartinanti, turint pradines sąlygas, ekonominę konvergenciją.
Gegužės 15-16 d. Briuselyje bus surengtas Ekonomikos forumas, skirtas EPS 10-mečiui. Jame viešės ir kalbės abu prancūzai, valdantys pasaulio finansus – ECB prezidentas Jean-Claude Trichet ir Tarptautinio valiutos fondo vykdomasis direktorius Dominique Strauss-Kahn, būrelis premjerų, būrys ministrų ir kitų pinigų politikos autoritetų. Forumui pasibaigus, bus toliau bandoma spręsti teorines ir politines euro problemas.
