Jo sesuo, Monika Žilinskaitė, norėdama įprasminti vyresniojo brolio atminimą, parašė knygą, į kurią sudėjo gražiausius pokalbius, citatas bei interviu su žurnalistu Roku Žilinsku.
Skausmo, netekus sūnaus, neslepia ir R. Žilinsko mama Jūratė Žilinskienė.
Ji pirmą kartą po sūnaus mirties, praėjus šešeriems metams, su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais sutiko pasidalinti, koks buvo jos sūnus ir koks jis liko jos atmintyje.
Jūrate, kokį Roką prisimenate, koks jis išlikęs jūsų atmintyje?
Kai Rokas gimė, aš Dievo teprašiau tik vieno – kad mano sūnus užaugtų geru žmogumi. Toks jis ir buvo – geras, gal net per daug geras kitiems.
Pamenu, pradėjo Rokas lankyti mokyklą, pirmąją klasę. Jo klasėje buvo mergaitė iš skurdžios šeimos, kuri niekada neatsinešdavo į mokyklą nieko užkąsti.
Tai Rokas, eidamas į mokyklą, man sakydavo – jei man dedi į kuprinę obuolį, tai įdėk du, man ir tai mergaitei. Jei darysi sumuštinį, padaryk du, kad ir tą mergaitę galėčiau pavaišinti.
Jis visuomet pastebėdavo kenčiančius ir skubėdavo jiems padėti. Būdamas 16-os įsidarbino paštininku, dirbdavo šeštadieniais. Kai nebūdavo pamokų, uždirbtus pinigėlius visus man atiduodavo. Gaila, kad jam gimus neprašiau Dievo, kad mano sūnus būtų laimingu žmogumi.
Kai dar buvau jaunesnė ir turėjau sveikatos, važiuodavome kartu atostogauti. Dažnai vasarodavome Nidoje, kartu aplankėme Slovakijos Tatrus, kartu vykom atostogauti į Egiptą.
Rokas ir svečiuose kraštuose lengvai megzdavo pažintis, žmones prie jo tiesiog traukė.
Bet labiausiai džiaugiausi, kad abu mano vaikai turėjo tokį šiltą tarpusavio ryšį ir vienas kitu labai rūpinosi.
Jūsų dukra Monika, Roko sesuo, yra pasakojusi, kad brolis buvo smagus išdaigininkas vaikystėje ir jaunystėje - koks nuotykis iki šiol šildo jūsų širdį?
Rokas buvo labai smalsus vaikas. Prisimenu kartą, kai dėl jo išdaigų labai išsigandau – gyvenome šalia stačiatikių Šventosios dvasios vienuolyno.
Rokas, dar būdamas vaikas, dažnai ten leisdavo laiką, žaisdavo su popo vaikais, bendraudavo su vienuolėmis. Kartą atbėgo pas mane kaimynų vaikai ir pasakė, kad Rokas nusivedė Moniką į vienuolyno varpinę ir jie ten užsilipę į patį varpinės bokšto viršų.
Labai išsigandau, varpinės viršuje buvo tik siauras balkonėlis su žemais atitvarais ir vaikai, jei nuo jo nukristų, užsimuštų.
Kai nubėgau iki varpinės, popas mano vaikus jau buvo nukėlęs nuo bokšto, Rokas jau buvo gavęs nuo jo pylos.
Paaiškėjo, kad Rokas su sese buvo sumąstę varpais paskambinti.
Rokas buvo labai mylimas žiūrovų, daugelis apie jį atsiliepė labai gražiai, vertino jo balsą, talentą bei nuoširdumą. Ar jūs, kaip mama, džiaugiatės jo pasiekimais? Ar kai Rokas būdavo namie, atrodė, kad su jumis – žvaigždė?
Jo pasiekimais labai džiaugiausi, aš pati studijavau žurnalistiką Vilniaus universitete, tad gerai žinojau, kokia didelė konkurencija būdavo tarp žurnalistų, norinčių dirbti televizijoje.
Tuo metu į televiziją patekdavo tik patys geriausi. Juo labiau, kad Rokas savo karjerą padarė vien tik savo jėgomis – vien tik savo talentu ir darbu.
Ne, namuose jis buvo tiesiog mano sūnelis Rokas.
Jis, kai tapo žinomu žurnalistu, net sudrausmino kartą mane, kad nešokinėčiau aplink jį, nes, kaip pabrėžė, jis tebėra tas pats mano sūnus.
Roko Žilinsko šeima – mama Jūratė ir sesuo Monika visus neabejingus mirusio žurnalisto talento gerbėjus kviečia į susitikimą Panevėžyje, kurioje bus pristatyta šeimos išleista knyga „Aš – Rokas Žilinskas.“ Susitikime dalyvaus ir žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė.
Artimiausias susitikimas su skaitytojais vyks vasario 1-ąją Panevėžio Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje, 17 val. 30 minučių.
