Klausimo, nuo ko priklauso žmogaus intelektas, sprendimui naujų vėjų įpūtė norvegų mokslininkai.
Šiuo metu egzistuoja aibė skirtingų teorijų, ir kiekviena iš jų šiuo atžvilgiu turi savą versiją: kuo turi maitintis būsimojo kūdikio mama, kad vaikutis gimtų genijumi, kodėl vieni vaikai išauga sumaniais, o kiti – ne, kaip auklėti savo atžalėlę, kad kuo geriau būtų išvystyti jo unikalūs gabumai ir pan. Kitaip tariant, intelekto koeficientas – iki šiol dar pakankamai neištirta mįslė, kurioje veikiausiai slypi daugybė atradimų. Vieną iš jų kaip tik ir įžvelgė norvegų mokslininkai, palyginę vaikų intelekto koeficiento (IK) statistiką.
Eksperimente dalyvavo šeimos, auginančios po 2 ir daugiau vaikų. Mokslininkai pasišovė išsiaiškinti, ar yra kokių nors dėsningumų bei priklausomybės tarp kraujo ryšiais susijusių vaikų intelekto. Paaiškėjo, kad tokios priklausomybės vis dėlto išties esama. Pasak statistikos, pirmagimių intelektas didesnis, nei kitų tos pačios šeimos atžalų.
Tyrimo bazė išties įspūdinga: norvegai šios studijos metu ištyrė 250 tūkst. berniukų. Po to teliko atsakyti į svarbiausią klausimą: kaip būtent gimimo eiliškumas paveikia vaiko IK. Čia specialistų nuomonės išsiskyrė. Vieni tvirtina, kad jaunesnieji vaikai sulaukia daugiau tėvų dėmesio, jie yra labiau lepinami ir saugomi nuo "gyvenimo skersvėjų" – nuo to susilpnėja jaunėlių motyvacija savarankiškai spręsti problemas ir ieškoti išeičių, o tuo pačiu slopinamas ir intelekto vystymasis.
Pasak kitų ekspertų, šio fenomeno ištakų reikėtų ieškoti motinos organizme. Su kiekvienu nėštumu mamos organizme pasigamina vis daugiau antikūnų, o šie gali destruktyviai paveikti besivystančias vaisiaus smegenis ankstyvuoju jų formavimosi periodu. Paprastai toks reiškinys nėra intensyvus ir nevirsta patologija, tačiau būsimojo kūdikio intelektą šiek tiek susilpnina.
Yra ir dar viena versija. Kai kurie mokslininkai linkę manyti, jog tokia didesnio pirmagimių IK teorija – tik iliuzija, pačių mokslininkų pritempta iki "teorijos".
Šeimose, kur vieno ar abiejų partnerių intelekto lygis žemas, didelė tikimybė susilaukti dar žemesnio intelekto atžalos. Ir atvirkščiai, tėvai, išsiskiriantys aukštu intelektu, dažniausiai susilaukia protingesnių ir gabesnių nei vidutiniai vaikų. Taigi mokslas jau seniai neabejoja, jog IK dydžiui nemažai įtakos turi paveldimumas.
Tyrimui vadovavęs profesorius Peteris Kristensenas įsitikinęs, kad pirmagimių ir jaunėlių IK skirtumai atsiranda dėl skirtingos vaikų socializacijos šeimoje. Pirmasis vaikas dažniausiai gimsta šeimoje, kai tėvai dar pakankamai jauni, taigi negali vaikui skirti itin daug dėmesio ir laiko – jie pernelyg užsiėmę savo karjera, buities kūrimu arba tiesiog vienas kitu. Pirmagimis yra priverstas būti savarankiškesnis, jam tenka pačiam priimti daugelį sprendimų, prisiimti atsakomybę – o tai itin palankiai veikia jo protinį vystymąsi.
