Nelabai didelė keliautoja buvau... Tiesa pasakius, ir lėktuvu skridusi nebuvau... Jei ne gera savęs rekomendaciją per anglų kalbos paskaitas – turbūt taip ir nebūčiau pajautusi keliavimo malonumo... Ir štai aš, dėstytojos nusiųsta pas kolegijos projektų vadovę, kadangi šiai vienam projektui įgyvendinti trūko merginos, sėdžiu ir drebančiom rankom laikau lapą, kuriame parašyta, kad kelionės, į kurią turiu galimybę išvykti, tikslas – Jungtinės Amerikos Valstijos, Niujorkas, Manhetenas. Ir po pietų jau bėgu į banką susimokėti už vizą, o dar po kelių dienų – sėdžiu ambasadoje pokalbiui dėl jos. Gavau. Ir po mažiau nei poros savaičių – didysis skrydis ir didžioji patirtis...
Pats skrydis paliko neišdildomą įspūdį – taip gera „kaboti“ kažkur aukštai aukštai, apačioje matyti Atlanto vandenyną, pagaliau – naktinio Niujorko šviesas. Ir tas nerealus galvos svaigimas, kuomet lėktuvas papuola į oro duobę. Na bet ką, skrydis tebuvo visko pradžia... Štai jau stovime milžiniškame JFK oro uoste, ne ką mažesnėje pasų ir vizų tikrinimo eilėje...Pavargę...Viską perėjome sėkmingai, pasiėmėme lagaminus ir štai – mūsų pirmoji pažintis su garsiuoju geltonuoju Niujorko taksi verslu – derėjomės kaip turguje, lagaminus mažas piktas taksistas grūdo į mašiną kaip ką tik nusipirktus bulvių maišus ir po geros valandos ekstremalaus pasivažinėjimo mes jau viešbutyje (tiesa, iš jo po vienos nakties išsikėlėme – mat išsigandome šiek tiek baugokos kitos Niujorko veido pusės, su kuriuo teko susidurti susižavėjus itin žemomis viešbučių kainomis).
Iš pradžių, prisipažinsiu, net klausinėjau komandos draugų: „Ar mes jau tikrai Amerikoj?“, bet išaušus naujam rytui su dienos šviesa ir poilsiu atėjo ir Amerikos spalvos.
Kelias valandas lauke, pučiant atšiauriam vėjui, stovėjome eilėje į keltą, į Laisvės statulos salą. Tiesa, ji – per televiziją atrodo kiek įspūdingesnė ir didesnė. Pakeliui „namo“ – užsukome į Elis salą, kuri kažkada emigrantams buvo vartai į Jungtines Valstijas (čia ir Titanikas plaukė savu laiku...). Vaizdas iš Empire State Building pastato naktį – nepakartojamas. Turbūt ne be reikalo sakoma, kad jei nematei Niujorko iš šio pastato viršaus – nematei jo iš viso. Na, aš galiu iškelta galva sakyti, kad šis galingas miestas buvo man po kojomis.
Tiesa, čia irgi teko atstovėti nemažoje eilėje (po 2001 metų amerikiečiai tapo šiek tiek paranojiški – tiek norėdami patekti į Laisvės statulą, tiek į Empire State Building, gavome rengtis, mautis lauk batus ir buvome aptikrinti su metalo ieškikliais). Centrinis parkas turbūt labiausiai buvo pažįstamas iš TV ekranų, juk čia lakstė mažasis Culkin‘as filmuojant „Vienas namuose 2. Pasiklydęs Niujorke“. Deja, buvome ankstyvo pavasario laikotarpiu, tad ir medžiai spalvomis nedžiugino, galėjome tik įsivaizduoti KAIP čia nuostabu būna vasaros metu, kai viskas aplink žalia... Viena įspūdingiausių akimirkų buvo, kuomet susiruošėme į Brodvėjų, miuziklą. Išlipus iš metro ir išėjus iš pakankamai apšepusios požeminės stoties, kur nuo traukinių gausmo ir keliamo vėjo gali apsisukti galva ir egzistuoja šiek tiek kitoks pasaulis nei „ant žemės“, buvome nutvieksti įvairiausių spalvų nuo reklaminių stendų, parduotuvių vitrinų ir papuošimų, 22 val. pamatėm mieste kamštį, reguliuojamą policijos pareigūnų ir būriais einančius žmones kartu su visa mase – atsidūrėme Niujorko širdyje ir veide – Times aikštėje.
Beje, kaip jau minėjau – vykome ten su projektu, tad gavome progą aplankyti ir daug įspūdingesnes ir ne taip paprastai visiems prieinamas vietas: Bloomberg (naujienų ir žiniasklaidos agentūrą), Merill Lynch (investicinį banką, deja, - jau bankrutavusį) ir Niujorko finansų centrą. Taip pat galiu drąsiai pareikšti, kad mes prisidėjome prie teigiamo Lietuvos vardo garsinimo – ji buvo paminėta tarp 130 šalių ir gavome padėkos raštą už sugebėjimą prekiauti!
Ir bene įspūdingiausia šios kelionės dalis buvo tai, kad Amerikoje susipažinau su lietuvaite – Gintare.
Buvo nuostabios 2 savaitės, po kurių ir vėl JFK ir būsimo skrydžio euforija...
Ši kelionė mane užkrėtė nenumaldomu noru keliauti ir pamatyti kiek įmanoma daugiau pasaulio ir jo grožio...
Istoriją atsiuntė Gintarė Zabielaitė.
