Problema kyla, kai tarpusavyje susiję asmenys konkursuose teikia savarankiškus pasiūlymus. LAT siekė atsakyti į klausimą, ar perkančiosios organizacijos gali eliminuoti tokius tiekėjus iš konkursų dėl to, kad jie bendrai dalyvauja juose, ir kaip apskritai turi elgtis perkančiosios organizacijos tokiose situacijose. Taip pat buvo siekiama atsakyti į klausimą, kaip jose turi elgtis patys tiekėjai, t. y. ar yra pareigų ir jų atžvilgiu.
Pažymėtina, jog ginčas kilo tuo metu, kai tiekėjai turėjo perkančiosioms organizacijoms pateikti tiekėjo sąžiningumo deklaracijas, kurių pagal dabartinį teisinį reguliavimą teikti neprivaloma. Atsakydamas į esminį klausimą dėl tarpusavyje susijusių Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo požiūriu asmenų dalyvavimo LAT teigė, kad pagal viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą iš principo nedraudžiama dalyvauti ūkio subjektams, kurie susieti tam tikrais ekonominiais, pavaldumo ar kitais ryšiais. Taigi perkančiųjų organizacijų absoliutus draudimas ar sąlygose numatytas ribojimas keliems susijusiems tiekėjams savarankiškai dalyvauti pirkimuose ir teikti atskirus pasiūlymus yra negalimas ir būtų laikomas neproporcingu.
Toliau LAT išaiškino, kad analizuojant tarpusavio sąsajumą reikia vadovautis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymu ir kad jame nurodyti susijusių asmenų požymiai (per kontrolę, giminystės ar santuokos ryšius ir t. t.) taikytini ne tik įmonių koncentracijos (susijungimų ar įsigijimų) atvejais, bet ir viešuosiuose pirkimuose. Tada LAT pasakė, kad jeigu pagal objektyvias ir konkrečiu atveju nustatytas aplinkybes pirkimo dalyviai laikytini susijusiais Konkurencijos įstatymo požiūriu, analizuotinos dvi galimos savarankiškos situacijos: a) ar perkančiosios organizacijos paprašytas ūkio subjektas išviešino susijusių ūkio subjektų sąrašą; b) ar visi atitinkamame pirkime dalyvavę tarpusavyje susiję ūkio subjektai iš tiesų veikė kaip konkurentai.
Iš to, kas pasakyta, aiškiai matyti, kad pagal formuojamą Lietuvos teismų praktiką net ir tarpusavyje susiję bei tame pačiame pirkime dalyvaujantys subjektai privalo faktiškai ir realiai konkuruoti. Be to, perkančiosios organizacijos privalo išsiaiškinti, t. y. imtis priemonių siekiant nustatyti, ar dėl dalyvių tarpusavio sąsajų, jeigu tokių yra, nėra iškreipiama konkurencija dėl tarpusavio veiksmų derinimo teikiant pasiūlymą.
Svarbu paminėti, kad, esant sąžiningumo deklaracijoms, šį klausimą spręsti buvo paprasčiau, nes, kaip ir buvo LAT nagrinėjamoje situacijoje, pirkimo dalyviai privalėjo nurodyti tarpusavio sąsają. Kaip spręsti šį klausimą dabar, lieka neaišku, nes sąžiningumo deklaracijos viešuosiuose pirkimuose yra neprivalomos, tačiau LAT suformuota koncepcija niekur neišnyksta: perkančiosios organizacijos turi imtis priemonių, kad tiekėjai neteiktų tarpusavyje suderintų pasiūlymų, ir siekti, kad tokie pasiūlymai būtų atmesti. Vykdant LAT išaiškinimus perkančiosios organizacijos galimai turėtų grįžti prie sąžiningumo deklaracijų, kurios sudarytų sąlygas išsiaiškinti, ar, pirma, yra tarp dalyvių susijusių asmenų ir, antra, jeigu tokių yra, ar jie faktiškai konkuruoja. Jeigu, esant tarpusavio sąsajai, kas nėra draudžiama, būtų nustatyta, jog dalyviai faktiškai nekonkuruoja arba nurodo, jog konkuruoja, tačiau tai nėra tiesa, perkančioji organizacija privalėtų tokį pasiūlymą atmesti. Reikalavimas pateikti tokias deklaracijas turėtų būti priskirtas kitų reikalavimų (t. y. ne kvalifikacijos) kategorijai, o jo netinkamas vykdymas laikytinas pasiūlymo neatitiktimi pirkimo dokumentų sąlygoms, kas lemia pasiūlymo atmetimą.
Advokatas dr. Deividas Soloveičik
