Kare, kuris daugelį metų vyksta tarp prekiautojų ir vartotojų, įvyko lūžis. Lietuvai įstojus į ES, pardavėjų atžvilgiu įstatymai tapo griežtesni, pirkėjų - švelnesni. Lietuvos gyventojai turi teisę būti ginami nuo brokdarių taip pat, kaip ir Vakarų šalių piliečiai.
Tačiau dauguma mūsų žmonių vis dar menkai nutuokia apie savo teises, o tuo dažnai naudojasi nesąžiningi prekybininkai. Maža to, Lietuvos gyventojai susidūrė su paradoksalia situacija - iš esmės teisingi vartotojų teisių gynimo įstatymai ne visada vykdomi.
Lieka nenubausti
„Vieni pirkėjai pernelyg patiklūs ir naivūs, kiti nežino savo teisių, treti - kam skųstis, - sakė Vakarų Lietuvos vartotojų federacijos direktorė Audronė Rickuvienė. - Be įprastų situacijų, kai nusiperka aiškiai brokuotą prekę, pirkėjas gali atsidurti absurdiškoje padėtyje. Žmogus užsisakė plastikinius langus, sumokėjo rankpinigius, tačiau nei langų, nei rankpinigių nesulaukė.
Paaiškėjo, kad firma buvo bankrutuojanti, visos jos sąskaitos areštuotos. Padėtį apsunkino tai, kad pagal įstatymą pirkėjas tampa trečios eilės kreditoriumi - jis gali tikėtis, kad jo nuostoliai bus atlyginti tik po to, kai bus atsiskaityta su valstybe ir kitais kreditoriais.“
„Klaipėda“ ne kartą rašė apie tarpininkavimo įdarbinant firmas, kurios nebaudžiamos apgaudinėjo klientus, parduodamos jiems informaciją apie laisvas vietas, paimtą ir iš dienraščio skelbimų skyrelio.
A.Rickuvienė mano, kad tokie atvejai puikiai iliustruoja, kad, priėmus įstatymą, dar nereiškia, jog jis bus vykdomas. Ypač sudėtinga padėtis paslaugų teikimo sistemoje. A.Rickuvienė sakė, jog nenubausti lieka butų ir automobilių remontininkai, įdarbinimo tarpininkai, rečiau - butų nuomotojai, kirpėjai ir siuvėjai. Problema - dar nesukurtas piktnaudžiavimų šioje srityje tyrimų mechanizmas, skirtingai nei maisto produktų, buitinės technikos, baldų prekybos, restoranų verslo srityse, kur pažeidimų nuolat mažėja.
„Padėtį apsunkina tai, kad klientai iš paslaugų teikėjų dažnai nereikalauja dokumentų, įrodančių, jog į įmonės kasą buvo sumokėti grynieji pinigai“, - tvirtino A.Rickuvienė. Būdingas pavyzdys - individualioje įmonėje klientas užsisakė dvigubas duris, sumokėjo užstatą. Sutartį sudarė, bet čekio nepaprašė. Kai kilo konfliktas, gamintojas prisipažino esąs kaltas, laiku nepagamino durų, todėl atsisakė užsakymo, o užstato grąžinti neketina, kadangi jo negavo. Klientas negalėjo įrodyti sumokėjęs užstatą, nes neturėjo čekio.
Prekybos garbė
Dabartinis įstatymas, ginantis vartotojus, - jau trečiasis. Pirkėjams ir paslaugų gavėjams jis suteikia daugiau teisių, nes sukurtas atsižvelgiant į ES šalių įstatymus. „Aptikus broką, pirkėjui nebūtina reikalauti nemokamo garantinio remonto, - teigė A.Rickuvienė. - Pirkėjas turi teisę iškart reikalauti grąžinti pinigus, pakeisti prekę ar sumažinti jos kainą. Kai kurie mūsų prekybininkai dar nežino sąvokos „prekybos garbė“. A.Rickuvienė pripažįsta, kad daugelis firmų, ypač stambios, jau ima suprasti, kad rimtame versle antireklama nereikalinga, geriau grąžinti pinigus už brokuotą avalynę, negu laukti straipsnio spaudoje. Turgaus prekeiviai apskritai neišrašo jokių čekių, o garantiją suteikia tik žodžiu. Daugelis turgaus prekiautojų turi savo įmones, todėl irgi privalo pirkėjams pateikti įstatyme numatytus dokumentus.
Terminas - dveji metai
Pirkėjas turi teisę nepatikusią prekę grąžinti pardavėjui. Šią teisę patvirtina Vartotojų teisių gynimo įstatymas bei Lietuvos ūkio ministerijos patvirtintos prekybos taisyklės. Tačiau daugelis klaipėdiečių paviršutiniškai žino savo teises. Žmonės tiki prekiautojų teiginiu, jog, pavyzdžiui, avalynės garantinis terminas - tik dvi savaitės. Prekiautojai tyčia arba nesąmoningai nemato skirtumo tarp grąžinimo termino ir garantinio termino.
Lietuvos valstybinės ne maisto produktų inspekcijos teisininkas Petras Macijauskas teigė, kad „dviejų savaičių terminas“ - neteisėta sąvoka. „Tai - grąžinimo terminas. Per tą laiką vartotojas gali grąžinti prekę prekybininkui, jeigu nepatiko spalva ar modelis. Tik pirkėjas privalo išsaugoti čekį. Pretenzijas kokybei vartotojai prekybininkams gali teikti dvejus metus“, - sakė P.Macijauskas.
Tačiau įstatyme yra ir tokių smulkmenų, kurias žino net ne visi prekybininkai. Pavyzdžiui, jeigu šaldytuvas sugedo nepasibaigus dvejų metų laikotarpiui, pardavėjas turi savo sąskaita įrodyti, jog prekė buvo kokybiška, o sugedo dėl vartotojo kaltės. Pasibaigus šiam terminui, jau vartotojas turi iš savo kišenės sumokėti už ekspertizę, įrodinėdamas pardavėjo ar gamintojo kaltę.
Svarbi ypatybė, kurią pardavėjai dažnai „pamiršta“, - remonto trukmė garantinio termino metu. Pasak P.Macijausko, garantiniam terminui remonto trukmė įtakos neturi, todėl pardavėjui ar gamintojui nėra prasmės „tempti gumą“.
Kaip apsisaugoti
P.Macijauskas patarė broko atveju savo pretenzijas raštu pateikti parduotuvės vedėjui, pridedant čekio kopiją. Jeigu parduotuvės vadovas pradeda elgtis pagal principą „ateikite rytoj“, pareiškimo ir čekio kopijas reikia įregistruoti Ne maisto produktų inspekcijoje. Šios inspekcijos Klaipėdos filialas įsikūręs buvusiame „Vėtrungės“ viešbutyje.
Ne maisto produktų inspekcijos darbuotojai dažnai tvirtina, kad jie negina nei prekybininkų, nei vartotojų, o tik atlieka įstatymo vykdymo priežiūrą. Todėl apgautas pirkėjas turėtų kreiptis ir į visuomenines organizacijas, nesusijusias nei su valstybe, nei su prekybininkais. „Mes giname vartotojų teises, konsultuojame juos kebliose situacijose. Mums galima paskambinti nemokamais telefonais: 8 800 55511 (ne maisto produktai), 8 800 40403 (maisto produktai), - sakė A.Rickuvienė.
Informacija apie vartotojų teisių gynimą teikiama ir Klaipėdos savivaldybėje. Čia žmonės skundžiasi ne tik blogos kokybės prekėmis ar produktais. Licencijų skyriaus vedėjos pavaduotojas Rimantas Armonas sakė, kad per savaitę gaunama ne mažiau kaip 10 skundų šilumos, vandens tiekėjais, viešojo transporto, komunalinių paslaugų teikėjais, viešojo maitinimo, turizmo, poilsio, turgaviečių, ritualinių paslaugų sferos darbuotojais.
Į balių - su etikete
Įstatymo griežtumas prekybininkų atžvilgiu lėmė naujus piktnaudžiavimus. Pastaruoju metu apgaudinėjami jau ne vartotojai, bet patys prekiautojai. Naudodamiesi tuo, kad įstatymas leidžia nepatikusią prekę grąžinti per dvi savaites, sukčiai perka brangias vakarines sukneles, kailinius, kostiumus, o po poros dienų grąžina drabužius į parduotuvę. „Kai kurios damos, paslėpusios parduotuvės etiketes, su tokiomis suknelėmis eina į kviestinius vakarus ir priėmimus, - „Klaipėdai“ sakė vienos prestižinės parduotuvės Herkaus Manto gatvėje vedėja. - Tačiau mes išaiškiname tokius nemokamos nuomos mėgėjus. Žmogaus prakaito kvapo nepanaikins net brangiausi dezodorantai.“ Vedėja žino atvejį, kai ir pačios pardavėjos pasiėmė drabužių vakarui. Vėliau jas nubaudė administracija.
Vedėja sakė, kad prekybininkai gerai išmano įstatymo reikalavimus, leidžiančius grąžinti nepatikusias prekes. Kai kurias apskritai draudžiama grąžinti į parduotuvę. Tai - kosmetika, laikrodžiai, knygos, audiniai, kojinės, apatinis trikotažas, tauriųjų metalų dirbiniai (išskyrus dirbtinę bižuteriją), šviestuvai, žaislai.
“Klaipėda” (http://www.klaipeda.daily.lt)
