Portalo tv3.lt skaitytoja vilnietė Ingrida, apsilankiusi Vilniaus Kalvarijų turguje, pasakojo, kad čia pardavėjai siūlo daugiausia lenkiškas prekes.
„Lietuviškų tik morkų, bulvių burokėlių ir gal kopūstų galima nusipirkti, visa kita atvežta iš Lenkijos. Be to, pardavėjai sako, ką noriu girdėti. Kai klausiu, ar salotos, įvairūs kiti žalumynai, pomidorai yra lietuviški, jie tvirtina, kad taip. Tačiau jau kiti pardavėjai tikina, kad man meluojama, nes lietuviškų pomidorų dar nėra.
Be to, tie atseit, lietuviški pomidorai nepigūs, kainuoja apie 5 eurus kilogramas. Todėl kaip žinoti, iš ko pirkti ir neapsigauti. Paklausus, kiekvienas savo tiesą sakys. Buvo ir tokių pardavėjų, kurie patys nežino, iš kur jų prekės. Paklausus, vartė dėžes ir ieškojo kilmės šalies“, – piktinosi moteris.
Ji tikino, kad už kokybiškus ir lietuviškus produktus sutiktų mokėti ir brangiau.
„Suprantama, kad švieži, vietiniai produktai gali būti ir brangesni, tačiau nežinia, iš kur jų gauti, juk seniau ūkininkus buvo galima sutikti turguose, o dabar jau nebežinia kur“, – sakė moteris.
Lietuviškos produkcijos visur sumažėjo
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius pastebėjo, kad Lietuvoje apskritai mažėja vietinės ūkininkų užaugintos produkcijos.
„Tai lemia keletas priežasčių. Lietuvoje daržovių užauginama mažiau, nes smulkesni ūkiai traukiasi, jų žemes nuperka stambesni ūkiai, kurių specializacija būna susijusi su augalininkyste.
Smulkesni ūkiai dažnai augindavo didesnę įvairovę daržovių. O jeigu prisimintume Lietuvos kaimus nepriklausomybės pradžioje, tada kiekvienoje sodyboje buvo galima rasti karvių, kiaulių, daržų. O tai, ko ūkininkas su šeima nesuvalgydavo, stengdavosi parduoti“, – pasakojo ūkininkų atstovas.
Pasak jo, norint išgyventi iš ūkio, ūkininkai turėjo specializuotis – užsiimti vienos krypties gamyba ir ją modernizuojant pasiekti ekonominio rezultato.
„Dėl dabartinės Lietuvos žemės ūkio politikos, tokios žemdirbystės šakos, kaip gyvūlininkystė, pieno sektorius, daržininkystė, tapo nebepatrauklios.
Pavyzdžiui, Lenkija ne tik iš Europos Sąjungos (ES), bet ir iš nacionalinio biudžeto stengiasi remti savo žemės ūkį. ES skirdama paramą tuo pačiu ir įpareigoja, kokia apimtimi turi būti remiami žemdirbiai, kad nebūtų iškraipytas visos Europos žemės ūkio konkurencingumas. Lietuva žemės ūkį remia mažiausiai, kiek ES leidžia remti, o kaimyninė Lenkija remia maksimaliai“, – komentavo ūkininkų atstovas.
Pardavėjai piktnaudžiauja ir meluoja?
Todėl anot R. Juknevičiaus, gali atsirasti ir piktnaudžiaujančių.
„Ūkininkai gali imti prekiauti ne tik savo užauginta produkcija. Pavyzdžiui, ūkininkas augina braškes. Tačiau jos dar neprinokusios, todėl jis parduoda pirktas, o ne užaugintas braškes.
Dažnesnis variantas gali būti, kai turguje prekiauja ne pats ūkininkas, bet prekeivis, kuris siekdamas naudos rodo ūkininko dokumentus. O ūkininkas davęs tuos dokumentus gali nejausti atsakomybės, kad meluojama ir prekiaujama jo vardu“, – įspėjo R. Juknevičius.
Jis atkreipė dėmesį, kad trūksta ir institucijų kontrolės.
„Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba turi kontroliuoti, kokie produktai yra pardavinėjami turguose. Turi būti kontroliuojama, ar saugu vartoti parduodamą produkciją.
Turi būti atsekamumas, iš kur tas maistas atkeliavo ir pasiekė vartotoją. Jeigu pakeliui yra klastojimo faktas, prekybininkas teigia, kad prekiauja lietuviškais produktais, bet yra priešingai, nusižengiama teisės aktams“, – komentavo ūkininkų atstovas.
Kokybiškos ir skanios bus tik sezoninės daržovės?
Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos pirmininkas Martynas Laukaitis pastebėjo, kad didžiausios problemos dėl daržovių kokybės būna pavasarį, balandžio antroje pusėje ir gegužę.
„Ne visi ūkininkai turi pakankamai kokybiškų saugyklų, kad išlaikytų gerą produkciją. O vasarą prasideda šviežių daržovių sezonas.
Norėdami šviežių ir kokybiškų daržovių, pirkėjai turėtų jas rinktis sezonines. Lietuva niekada nebus Ispanija. Pavyzdžiui, dabar mes neužauginsime kalafiorų, todėl tokiu laikotarpiu visada turėsime importuojamų daržovių“, – sakė daržovių augintojų atstovas.
Anot jo, visose prekybos vietose galima nusipirkti kokybiškų daržovių.
„Nesvarbu, kur žmogus pirks – turguje ar parduotuvėje. Šiuo klausimu svarbiausias yra pardavėjų sąžiningumas. Pipirkėjai turi atkreipti dėmesį į ženklinimą. Kur nurodyta, kas yra augintojas ir kokia šalis yra tiekėja“, – teigė M. Laukaitis.
Pirkėjai turi būti įkyrūs, reikalauti produkcijos dokumentų
R. Juknevičiaus teigimu, ūkininkai jungiasi į kooperatyvus, kurie organizuoja tiekimą.
„Sukuriamos trumposios maisto grandinės. Maisto produktai parduodami specializuotuose turgeliuose ar prekybvietėse. Tokiuose turgeliuose ūkininkai nenori įsileisti konkurentų iš Lenkijos ir jų produkcijos. Tokiose vietose pirkėjams apsigauti beveik neįmanoma.
Dar lietuviškų maisto produktų galima įsigyti ir internetinėse parduotuvėse. Ten pirkėjai irgi turėtų atkreipti dėmesį į informaciją, kur buvo užaugintas ir parduodamas maistas. Pirkėjai turėtų būti įkyresni ir reikalauti produkcijos įsigyjimo dokumentų. Pirkėjas turi teisę gauti tokią informaciją“, – patarė ūkininkų atstovas.
Jo teigimu lietuviškų produktų kaina ne visada bus didesnė nei atvežtinių.
„Tačiau kai kuriai atvejais, taip gali būti. Pavyzdžiui, dabar visi laukia šviežių braškių ir jų parduotuvėse jau yra. Vis tik akivaizdu, kad Lietuvoje šiuo metu braškes būtų galima užauginti tik šildomuose šiltnamiuose ir jų kaina negalėtų būti maža.
Tuo metu atvežtinės braškės yra pigesnės, nes jos vežamos iš šiltų kraštų, kur pačios prinoko. Tačiau tam, kad vaisiai ir daržovės būtų transportuojami, reikia atitinkamų atsparių veislių. O universalių dalykų nebūna, todėl dažnai pasigendame atvežtinių pomidorų ir kvapo, ir skonio. Todėl ir sakome, kad perkame gražius plasmasinius pomidorus be skonio“, – komentavo R. Juknevičius.
Privalo nurodyti ir kilmės šalį, sudėtį ir t.t.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) komentavo, kad turguje parduodamų šviežių vaisių ir daržovių etiketėse būtina nurodyti produkto pavadinimą, kilmės šalį, tiekėją (įmonės pavadinimą ar asmens vardą, pavardę, adresą, telefoną), kainą.
„Taip pat vartotojams pastebimoje vietoje, tam tikrai produkcijai privaloma nurodyti ir kokybės klasę, veislę arba prekinį tipą, jei rūšiuojama pagal dydį – turi būti nurodomas ir jis. Jei taikytina, taip pat nurodoma konservuojanti medžiaga ar kitos cheminės medžiagos, naudotos nuėmus derlių.
Turguje prekiaujant nefasuota mėsa ir jos gaminiais, pavyzdžiui, rūkytais lašiniais, dešromis, kumpiais, jų etiketėse nurodoma: pavadinimas, tinkamumo vartoti terminas, pardavėjo arba gamintojo pavadinimas, adresas, jei mėsa šviežia – kilmės šalis arba vieta“, – vardijo VMVT.
Anot tarnybos, jei prekiaujama tik tos pačios kilmės mėsa, informacija apie tai nurodoma ir kitaip, pavyzdžiui, kortelėje, pakabintoje pirkėjui matomoje pardavimo vietoje, arba užrašyta ant lentos.
„Informacija apie mėsos gaminių sudėtį, alergenus dažniausiai turgavietėse nurodoma ne kainų etiketėse, o bukletuose, kita rašytine forma. Prie šaldymo vitrinų turi būti nuoroda, kur galima sužinoti apie mėsos gaminių sudėtį. Arba to klaustina pardavėjo. Jis privalo pirkėjui pateikti tokią informaciją.
Visa minima vartotojams svarbi informacija turi būti įskaitoma, pateikta valstybine – lietuvių – kalba. Informacija apie maistą neturi klaidinti vartotojų“, – įspėjo VMVT.
