Bankinis verslas ir tikėjimas visiškai suderinami, rodo visų tradicinių religijų atstovų tūkstantmetė patirtis. Ir šiuolaikiniame pasaulyje kai kurie tradiciniai institutai, įsteigti griežtai laikantis religinių etinių principų, yra visiškai gyvybingi. Nors neretai jų visiškai neatskirsi nuo absoliučiai pasaulietiškų organizacijų,rašo žurnalas „Dengi“.
Archajiškas draudimas
Dauguma tradicinių religijų nepalankiai ar net labai neigiamai žiūri į visa, kas susiję su nepelnytu praturtėjimu. Todėl nenuostabu, kad ypač pavojinga pagunda atrodo ir kreditavimo pasiūlymai. Biblija liepia neskolinti ,,broliui tavo už palūkanas nei sidabro, nei duonos, nei ko nors kito, ką galima skolinti už palūkanas“. Šis paliepimas, beje, keliomis variacijomis pakartotas įvairiose Senojo Testamento knygose, kurios yra šventos tiek judėjams, tiek krikščionims. Islame pranašo Muchamedo žodžiais palūkininkai yra Alacho prakeikti.
Nieko nuostabaus: pasaulio religijų postulatai susiformavo prieš tūkstančius metų, gerokai prieš atsirandant tokioms sąvokoms, kaip „infliacija“ ir „pinigų vertė“, nekalbant jau apie tokius šiuolaikiniam žmogui įprastus dalykus, kaip bankai ir vertybinių popierių rinka. Tiesą sakant, dabar labiausiai paplitusios religinės etikos traktuotės esmė yra ta, kad grėsmę kelia vis dėlto ne patys finansiniai mechanizmai, o su jais susijęs asmenybės laisvės apribojimas – nuskurdimo, pavergimo už skolas grėsmė, o taip pat nedorybių, visų pirma godumo, skatinimas.
Tačiau nors per paskutiniuosius šimtmečius apie draudimą imti palūkanas užmiršo netgi dauguma religingų žmonių, kai kurie iš jų ir dabar mėgina suderinti archajiškas dogmas su šiuolaikiniu gyvenimu. Ir nors tai dažniausiai egzotika, daugumos religijų atstovai ieško ir neretai randa kompromisų, neatsisakydami patogumų, prieinamų ateistams.
Žydų gudrybės
Krikščionys prisimena dešimt Dievo įsakymų. Toroje jų – 613. Didelis religinių draudimų skaičius negalėjo nestabdyti žydų ekonomikos, todėl per ilgus finansinės praktikos metus žydai išmoko juos apeiti. Kaip mano rabinas Leonidas Bimbatas, vienu iš panašaus prisitaikymo pavyzdžių gali būti problemos, susijusios su privalomu skolų anuliavimu septintaisiais metais (taip reikalauja Tora), sprendimas. ,,Logiška manyti, kad šio laikotarpio pabaigoje, tarkime, penktaisiais ir, aišku, šeštaisiais metais žmonės skolindavo pinigus nenoriai, baimindamiesi, kad pasiskolinta suma nebus grąžinta. Tai, žinoma, turėdavo neigiamų padarinių: jokia ekonomika negalės vystytis, jeigu tarp žmonių nėra pasitikėjimo, o svarbiausia – nėra pinigų gavimo skolon mechanizmo.
Žydų išminčius Hilelis (I amžius iki Kristaus) įvedė „prosbolį“ – dokumentą, per kurį paskolintus pinigus buvo galima pervesti teismui, kad skola niekur nedingtų ir septintaisiais metais“.
Izraelyje draudimą sudaryti kreditinius sandėrius tarp žydų išmokta apeiti sudarant „heiter ieškinį“ – specialų partnerių sutartį. Vienas žydas gali paskolinti pinigų kitam žydui tam tikram verslui plėtoti, laikantis susitarime numatytų sąlygų (pavyzdžiui, išmokėti procentą nuo planuojamo gauti pelno). Be to, žydų bendruomenėse veikia savitarpio pagalbos kasų – „gmach“ (hebrajiškai „gailestingumas“) – mechanizmas, kuris paprastai skirtas siauram parapijiečių ratui. Gmach formuojama iš pinigų, paaukotų sinagogai, kad paskui būtų galima teikti beprocentines paskolas privatiems asmenims.
Panašūs mechanizmai praktikuojami ir Rusijoje: tarkime, gmach įtrauktas į Maskvos labdaros centro „Šaarej Cedek“ programą. Vasario pabaigoje Žydų naujienų agentūra su nuoroda į Chajos Muškos Lazar vardo Centrinio labdaringojo fondo ataskaitą pranešė, kad per praėjusius metus Nepriklausomų Valstybių Sąjungoje pagal gmach programą buvo paskirstyta 1,35 mln. JAV dolerių. Reikia pasakyti, kad gmach būna ne tik piniginis: religinguose Izraelio rajonuose yra labai daug specializuotų įstaigų, siūlančių vaikams skirtų daiktų, vaistų, namų apyvokos, vestuvinių reikmenų, ir kt. Laukiama, kad žmogus, paėmęs ką nors iš gmach, kuo greičiau grąžintų daiktą arba pakeistų jį analogišku.
Kaip žurnalui ,,Dengi“ papasakojo L.Bimbatas, šiuo metu nėra ypatingo žydų finansų instituto, ir žydai naudojasi tuo, ką jiems siūlo šalys, kuriose gyvena. ,,Žinoma, kaip bet kuriam normaliam žmogui norisi, kad būtų kokia nors kreditinė organizacija ,,saviems“, kur iš ,,savų“ būtų galima pasiskolinti pinigų už normalias palūkanas. Tokių bendruomeninių institutų dabar mes neturime. Jeigu šiandien mes dar tik svajojame apie hipoteką su mažesnėmis kaip 10 proc. metinėmis palūkanomis, tai jau apie legendinę beprocentinę savitarpio pagalbą mums ir prisisapnuoti negali. O tarp atskirų žmonių, aišku, kokiu nors pavidalu savitarpio pagalba egzistuoja (tai priklauso nuo kiekvienos konkrečios žydų bendruomenės ir nuo to, kiek joje žmonės pasitiki vieni kitais)“.
