Galimybė įsigyti viską, ko širdis geidžia, vieniems suteikia pasirinkimo laisvę, o iš kitų atima duonos kąsnį. Spartėjantis gyvenimo tempas ne tik gimdo naujas profesijas, kurių mūsų protėviai greičiausiai net sapnuose neregėjo, bet ir nugramzdina į užmarštį įvairius amatus.
Dėl to, kad anksčiau deficitu vadintos prekės šiandien kainuoja dešimtis litų, darbo netenka įvairių profesijų atstovai. Pavyzdžiui, Klaipėdoje nė su žiburiu neįmanoma rasti skėčių taisyklos, nes meistrams tiesiog neapsimoka jų taisyti.
Ironiškai skamba ir kita išnykusi profesija - pėdkelnių adytoja. O sovietmečiu prie šią paslaugą uostamiesčio Buities rūmuose teikusių dviejų moterų rikiavosi gyvos eilės. Už 20 kapeikų per trumpą laiką adytojos taip mikliai „sukabindavo“ nubėgusias akis, kad kaproninės kojinės vėl atrodydavo lyg naujos.
Nesuspėdamos su laikmečiu, kai kurios profesijos šiomis dienomis prašosi įrašomos į „raudonąją knygą“. Greičiausiai jos liks vien žmonių atmintyje, nes Lietuvoje dėmesys rodomas tik tradiciniams liaudies amatams.
Sutaisytas brangesnis už naują
Dar prieš trejetą metų uostamiestyje veikė kelios skėčių taisyklos. Šiandien neliko nė vienos, nes ši veikla meistrams tapo nuostolinga.
Paslaugą Taikos prospekte teikusi viena įmonė dabar užsiima tik batų taisymu. Įmonės buhalterė Lidija pasakojo, kad meistrai spjovė į šį darbą sulig ta diena, kai parduotuves užplūdo pigūs kiniški lietsargiai.
„Lietsargio taisymas kainavo apie 9-10 litų, dabar už tokią sumą galima nusipirkti naują. Kam tuomet taisyti? Nebėra ir meistrų, o be jų nežinome kur įsigyti naujų detalių“, - kalbėjo buhalterė.
Išnykusi paslauga tapo problema ir skėčių pardavėjams. Šie net ir brangiems lietsargiams nebesuteikia garantijų, nes anksčiau juos taisyti pristatydavo tiems patiems meistrams.Dabar vietoj garantijos pardavėjai nemokamai dalija tik patarimus kaip kuo ilgiau išlaikyti skėtį sveiką. Pavyzdžiui, net ir brangius, patvariais vadinamus skėčius siūloma skleisti tik ramiu oru, kai nesiaučia vėjai, laužantys stipinus.
Adytojos uždirbdavo padoriai
Gali būti, kad greitu laiku nykstančią kaminkrėčio profesiją primins tik skulptūros ir senelių pasakojimai.
Buities rūmuose dirbusi Lidija atsimena, kad moteriškas kojines ir pėdkelnes adė dvi moterys. Šį darbą atlikdavo rankomis ir specialia mašinėle. Paslauga kainavo nuo 20 kapeikų iki kelių rublių, jei skylių būdavo daugiau.
Pėdkelnių adymo meistrės uždirbdavo padoriai - iki 100 rublių per mėnesį. Darbas reikalavo kruopštumo ir kantrybės. Anot Lidijos, moterys visuomet būdavo užsiėmusios. Sovietmečiu nailono arba kaprono pėdkelnės kainuodavo tiek, jog kreiptis į adytojas buvo kur kas taupiau.
„Buities rūmai anuomet klaipėdiečiams buvo lyg dabartinis „Akropolis“. Po vienu stogu glaudėsi galybė paslaugų - nuo apatinio trikotažo gamintojų iki kailinių siuvyklos. Buvo ir bufetas ir net medicinos kabinetas, jei prireiktų skubios pagalbos. Rūmai turėjo ir nemokamą masažo kabinetą. Kol adydavo pėdkelnes, moterys gerdavo kavą arba pasilepindavo masažu. Geri laikai buvo“, - su nostalgija prisiminė ponia Lidija.
Jos teigimu, neaiški ateitis laukia ir batsiuvių, mat visi uostamiestyje dirbantys batų taisytojai savo privačią veiklą pradėjo kai Klaipėdoje nebeliko didžiulio batų fabriko „Briedis“. Naujokų šiame versle nebėra. Per keletą pastarųjų metų, batsiuvių rinka nepasipildė nė vienu meistru. Dažniausiai jie tik atlieka praktiką ir išvyksta į užsienį. Likusius dirbti Lietuvoje gelbėja darganotas oras ir šlapdribos. Prasidėjus rudens sezonui, žmonės puola taisyti batus, neša pakalti apavo kulnus arba suklijuoti, kad nepraleistų drėgmės.
Išnyko poreikis
Klaipėdos darbo biržos direktoriaus pavaduotojo Virginijaus Andriušio teigimu, pasikeitus laikmečiui ir įmonėms nutraukus veiklą, uostamiestyje išnyko kai kurių profesijų atstovų poreikis. Klaipėdoje nebėra rankinio ir mašininio mezgimo bei audimo specialistų, verpalų dažymo bei plovimo mašinų operatorių, siūlų bei verpalų vyniotojų, verpėjų paklausos.
Prieš penkiolika metų Valstybinei elementų ir baterijų gamyklai nutraukus veiklą, uostamiestyje išnyko galvaninių elementų bei baterijų surinkėjų poreikis. Panaikinus Klaipėdos valstybinį kojinių fabriką, darbo rinkoje išnyko kojinių mezgimo mašinų operatorių bei siuvėjų - motoristų paklausa.
Į šiandienos pasaulį įžengus naujoms technologijoms, atsisakyta telefono stočių operatorių, telefono stočių įrangos elektromonterių bei telefono įrangos montuotojų, telegrafo operatorių.
Gerėjant gyvenimo sąlygoms vis mažiau liko namų, kuriuose kūrenama malkomis, tad ir kaminkrėčiams darbo sumažėjo. Šią profesiją taip pat galima vadinti nykstančia.
Sovietmečiu Klaipėdoje buvo teikiama dar viena, labai neįprasta paslauga. Brandesnio amžiaus klaipėdiečiai turėtų prisiminti, kad Kristijono Donelaičio (dabar - Vytauto Didžiojo) gimnazijos kieme buvo patalpa, kurioje tuščias šratinukų širdeles pripildydavo tušu. Paslauga buvo nebrangi - kainavo keliolika kapeikų.
„Darbo rinkoje kartais reikalingi ir „netradicinių“ profesijų atstovai. Prieš keletą mėnesių viena Klaipėdos įmonė ieškojo pramoninio nardymo naro, mechatronikos specialisto. Taip pat iki šiol uostamiestyje ieškomi jūrų žinduolių gydytojai, prižiūrėtojai, dresuotojai, kalviai“, - vardijo V. Andriušis.
2007 metais Klaipėdoje buvo paklausios ir tokios profesijos, kaip lenktyninių žirgų treneris, ūkininkas žirgų augintojas, žvejybos tinklų mezgėjas.
Gyvenimas vertė mokytis
Etnologai sako, kad šiuo metu nyksta pasakų rinkėjo, tautosakininko profesija.
„Grupės žmonių važiuodavo į kaimus, rengdavo ekspedicijas ir rinkdavo, užrašinėdavo tautosaką. Dirbdavo pirmiausia ne dėl atlyginimo, o iš pašaukimo. Tuo, gal ne taip intensyviai, kaip anksčiau ir šiandien užsiima „Ramovės“, „Ratilio“ klubai“, - pasakojo Klaipėdos etnokultūros centro etnologė Valerija Jankūnaitė.
Anot pokalbininkės, kiekvienas laikmetis gimdo naujus amatus - tai natūralu. Mūsų protėviai neturėjo jokių galimybių mėgautis prabanga, todėl absoliučiai viską darė savo rankomis.
„Žoliavo patyrusios moterys, rinko augalus gydymui, maisto gaminimui. Audėjomis dirbo visos jaunos merginos - reikėjo pačiomis susikrauti kraitį ir visą šeimą aprengti. Jeigu kaime matydavo šeimą, kurią tokia mergaitė nuo galvos iki kojų aprengdavo, vertindavo ją už darbštumą. Pirmieji mezgėjai Lietuvoje buvo vyrai - mezgė tinklus, pynė vyžas, vėliau siuvo batus. Iš kaimų šios profesijos kėlėsi į miestus, plito per mainus, muges, jomarkus. Dabar visas pasaulis ir vėl krypsta prie amatų. Žmonių tikėjime išliko nuomonė, jog rankų darbo gaminiuose įdėta daug širdies ir meilės. Pastebėjote, kad apnertą, išsiuvinėtą staltiesę vis traukia paglostyti, paliesti ranka, o štai prabangi, šilkinė arba blizganti kiniška tokio noro neišprovokuoja?“ - sakė V. Jankūnaitė.
Ji įsitikinusi, kad pigios, greitai lūžtančios prekės yra gerai apgalvotos verslo pinklės, skatinančios nuolatinį pirkimą. Būtent todėl, sako V. Jankūnaitė, prekyboje apstu vienkartinių skėčių ir batų, sudylančių per vieną sezoną.
Vienos nyksta, kitos gimsta
Dar prieš kelioliką metų lietuviai būtų nustebę, išgirdę apie dovanų pakavimo paslaugą - šiandien prieš didžiąsias metų šventes, dovanų pakuotojos pluša išsijuosusios.
Vis skubantiems ir nesuspėjantiems pasirūpinti savo kūnu bei dvasine ramybe, rinka siūlo profesiją, kuri išspręs problemą - gyvenimo būdo vadybininkus. Jų darbas - sudaryti kliento darbotvarkę, parinkti teisingą meniu ir nustatyti treniruočių programą, duosiančią klientui daugiausiai naudos.
Neįprastos mūsų protėviams greičiausiai pasirodytų ir stilisto arba visažisto profesijos. Anksčiau moterys dažydavosi pačios, o asmeninį stilių joms kurdavo siuvėjai arba pačių fantazija. Pasisekdavo tai, kuri susiveikdavo „blatą“ - užsieninį madų žurnalą arba sulaukdavo siuntos iš emigravusių į užsienį giminaičių.
Peržvelgus paklausiausias šių dienų profesijas, matyti, jog dabartinėje darbo rinkoje romantikos nedaug. Naujausi Klaipėdos darbo biržos duomenys rodo, kad darbdaviai labiausiai ieškojo draudimo agentų, inžinierių, mechanikų, pardavimo vadybininkų ir vertėjų. Pageidauta ir kvalifikuotų darbininkų - laivo metalinių konstrukcijų montuotojų, suvirintojų, jūreivių, virėjų, laivo vamzdynininkų.
Susirūpino valstybė
Lietuvos valdžia susigriebė, jog užsieninė produkcija ir verslas iš šalies baigia išstumti tradicinius amatus. Šiemet Žemės ūkio ministerijos Tautinio paveldo produktų skyrius į valstybės saugomų, remiamų ir skatinamų amatų sąrašą įtraukė 65 tradicinius amatus ir amatininkų gaminamą produkciją.
Skyriaus vedėja Rasita Kraujalytė-Noreikienė sakė, jog tradicinių produktų ir amatų sąvado tikslas - užtikrinti valstybės apsaugą nykstantiems amatams. Skyrius Europos Komisijai pateikė prašymą, kad ši institucija rastų galimybę padengti iki 75 proc. projektų, teikiamų paramai, vertės. Šiuo metu pripažintų tradiciniais amatų meistrai galėjo pretenduoti tik į 50 proc. projektų vertės finansavimą.
Į tradicinių amatų klasifikacijos sąrašą įrašyti tokie amatai, kaip akmenskaldystė, alaus darymas, drožyba, popieriniai karpiniai, dailidystė, batsiuvystė.
Skyrius ir dabar sulaukia prašymų sąrašą papildyti dar neįtrauktais į jį amatais.
Vaida JUTKONĖ
