Nesiliaujančios kalbos apie lietuvių tautos tarpusavio atšalimą, vis didėjančią emigraciją, kandūs juokeliai valdžios atžvilgiu – tik keli šiuolaikinių stereotipų pavyzdžiai. Ypač dažnai galima susidurti su nuomone, kad Lietuvoje nebeliko nieko gero, o naujoji karta neįvertina šalies, kurioje auga, praeities ar net nežino, kas yra pilietiškumas. Tačiau ar galima vienareikšmiškai apibrėžti pilietiškumo sąvoką?
Žinoma, prisiminus kovas už Nepriklausomybę ir kitus svarbius Lietuvos istorijos momentus, būtų galima ironiškai teigti, jog šiais laikais mus sutelkia tik krepšinis ir jam skirtos dainos, pakeitusios Maironio ir liaudies kūrybą. Kita vertus, keičiantis šalies situacijai, keičiasi ir pilietiškumo suvokimas. Nebelikus prasmės sekti Romo Kalantos pavyzdžiu, pilietiškumo atspindžiais tampa paprasčiausi žmogiški dalykai: pakantumas kitiems, elementarus mandagumas bei pagarba ne tik žmonėms, bet ir aplinkai, kurioje gyveni. Kiekvienais metais galima išvysti vis daugiau jaunų žmonių valstybinių švenčių metu rengiamuose renginiuose, pasipuošusių Lietuvos atributika, skanduojančių valstybės vardą ir rodančių pasauliui vidinį pasididžiavimą savo kilme. Vis populiaresnis projektas „Misija Sibiras“ sutelkia jaunimą, ir ne tik, įsigilinti į skaudžius šalies praeities momentus, bandyti suprasti, ką teko išgyventi tremtiniams bei jų šeimoms, ugdo dvasinę žmonių pasaulėjautą. Taigi, pilietiškumo pavyzdžių šiomis dienomis galima rasti ne vieną ir ne du.
Tikriausiai galima daryti išvadą, kad pilietiškumas neateina iš niekur, pagrindus pastato šeima, mokykla prisideda prie jo ugdymo, na, o vėliau žmogus pats turi suprasti, ką jam reiškia pilietiškumo sąvoka, ir besistengiant gyventi pagal savo moralės principus perduoti pagarbos jausmą gimtajai šaliai ateities kartoms.
Visuomenės nuomonė ir mintys apie pilietiškumo svarbą šiuolaikinėje Lietuvoje - video reportaže.
Birutė Rutkauskaitė
