Prieš kelerius metus pasaulyje įsiplieskė diskusijos apie maisto produktų trūkumą ir gresiantį badą. Jas sukėlė maisto produktų žaliavos brangimas 2007 metų pabaigoje ir 2008 m. pradžioje. Krizė pristabdė maisto produktų kainų kilimą ir kai kurias jų net sumažino, tačiau 2010 m. maisto produktų kainos vėl kilo, kyla jos ir dabar. Kas vyksta? Ar iš tiesų maisto mažėja? Pasaulis susiduria su maisto produktų trūkumu ir dėl to kyla kainos?
Sunku susivokti
Gyvenant Lietuvoje realiai suvokti, kas vyksta su maisto produktais, nėra lengva. Sakykim, mus pasiekia informacija, kad pakilo pasaulinės kavos kainos. Tuoj pat į eterį įšoka prekiautojai ir aiškina, kad kavos kaina Lietuvoje kils, ir labai nemažai, nes iki šiol jie kavą pardavinėjo labai pigiai, senomis kainomis, nenorėdami liūdinti Lietuvos žmonių (kokie rūpestingi!), beveik atsisakydami pelno (kokie nesavanaudiški!), bet dabar neturi kur trauktis, reikia didinti kainas, nes jas smarkiai padidino tiekėjai. Mes galbūt tikime (vieni tiki aklai, kiti netiki, treti neturi nuomonės ir t. t.), bet nuvažiavę į kokią nors Vakarų Europos šalį (kurią vadiname „brangia“) ir užsukę į paprastą maisto prekių parduotuvę pamatome, kad ten kavos pupelės kainuoja pusantro ar net du kartus pigiau. Kaip taip gali būti? Labai paprasta: rūpestingumas yra tik kaukė, kurią nuėmus matosi didelis troškimas dar labiau padidinti gaunamo pelno procentus.
Informacija, kad maisto produktų kainos kyla visoje Europoje, paprastai byloja apie tai, kad jos kils ir Lietuvoje, tačiau pas mus labai dažnai tas kilimas tampa spartesnis.
Gyvenant Lietuvoje sunku suvokti, kad maisto produktų kainos pasaulyje kyla todėl, kad trūksta žemės ūkiui skirtos žemės, kad 5 proc. grūdų derliaus perdirbama į biodegalus, o 40 proc. grūdų derliaus tampa pašarais – važinėdami po savo šalį matome dirvonuojančius laukus (vaizdų nėra net ko lyginti su kaimynine Lenkija, jau nekalbant apie Vakarų Europos šalis), o vyresni žmonės juokauja, kad anksčiau laukuose vien karvių bandos matydavosi, o dabar, norėdamas anūkui karvę parodyti, turi nemažai kilometrų nuvažiuoti.
Javų laukas(Fotodiena.lt/Juliaus Kielaičio nutor.)
Nafta ir stichija
Viena svarbiausių maisto produktų kainų kilimo priežasčių – naftos kainų kilimas. Degalai ir maistas – du neatsiejami dalykai: degalus degina žemdirbiai, daug jo sunaudoja maisto žaliavos perdirbėjai, jis sudega ir transportuojant maisto produktus. Bet degalų kainų kilimas yra ir nebloga priežastis kilstelėti maisto produktų kainas daugiau, nei jos turėtų pakilti dėl pabrangusių degalų. Kadangi, grubiai tariant, pastaruoju metu degalų kainos kyla nuolat, jos nuolat didina maisto produktų kainas.
Kita labai svarbi priežastis – maisto produktų deficitas. Badaujančiųjų daugėja, maisto produktų ne daugėja, o net mažėja. Didelę įtaką tam turi klimato kaita. Nors nesutariama, ar klimatas šiltėja, ar, atvirkščiai, šaltėja, nors buvo kilęs skandalas, kad klimato šiltėjimo problemos yra dirbtinai pučiamos, tačiau faktas tas, kad dabar kur kas dažniau nei anksčiau žemės ūkio derlių sunaikina stichijos, blogiausia, kad jos žemdirbius užklumpa tuose regionuose, kuriuose anksčiau įvairūs gamtos kataklizmai buvo retenybė. Aišku, girdint maisto produktų gamintojų pasisakymus, galima daryti išvadą, kad gero oro jiems niekada nėra: vienais metais saulės per daug – viskas išdžiuvo, kitais metais lietaus per daug – viskas supuvo, trečiais metais ir saulės, ir lietaus per daug – viskas perdžiūvo, bet galiausiai vis tiek supuvo, todėl kainos kyla, o jei vis tik oras buvo tokas geras, kad niekaip neišeina jo kaltinti, tada ypač blogai, nes kainos krito ir nėra tikslo to derliaus pardavinėti, kol kainos nepakils.
Tačiau mes nepaneigsime fakto, kad kai viena pasaulio pusė kenčia nuo sausrų, kitą tuo metu siaubia potvyniai. Tokie kataklizmai naikina derlių ir sukelia naują kainų kilimą, kaip buvo 2010 metais. Krizė maisto produktų kainų judėjimą pakoregavo, bet iš esmės tik laikinai sustabdė, o ne sugrąžino į ankstesnį lygį.
Mėsos valgytojų daugės
Specialistai teigia, kad per artimiausius du dešimtmečius mėsos suvartojimas gali išaugti 50 proc. Vadinasi, duona ir kiti žemės ūkio produktai dar labiau brangs, nes, norint išauginti papildomai gyvulių, reikia daugiau pašarų, o laisvos žemės labai trūksta. Kartais teigiama, kad dėl turtingųjų (atseit gerai gyvenančių Vakarų Europos ir JAV gyventojų) poreikių valgyti mėsą, badauja skurdžiai gyvenantys (Afrikos ir Azijos) žmonės. Tačiau specialistai teigia, kad mėsos suvartojimas padidės ne Vakarų Europoje ir JAV, o Indijoje ir Kinijoje, nes jau seniai pastebima tendencija, kad regionuose, kurių gyventojai pradeda gyventi geriau, prakunta, mėsos suvartojimas labai sparčiai padidėja.
Ekonomikos dėsnis labai paprastas: norint gauti kilogramą mėsos, reikia 6–7 kilogramų grūdų. Taigi augaliniais produktais maitintis ekonomiškiau, kur kas daugiau žmonių galima išmaitinti, tačiau pasaulis nėra viena didelė šeima, kurioje dalinamasi duonos riekele.
Gyvulininkystė smogia ir iš kito kampo – gyvulių auginimas yra gamtą teršianti ūkio šaką, dėl ko į atmosferą patenka daug metano ir kitų dujų, mažėja naudingos žemės plotas, užteršiami geriamo vandens, kurio taip pat trūksta, resursai. JTO specialistų teigimu, gyvulininkystė turi nemažos įtakos klimato kaitai, vadinasi, netiesiogiai prisideda prie kainų kilimo.
Avys (nuotr. SCANPIX)
Programos
Visa ta situacija paskatina atsirasti įvairioms programoms, kurias apibūdinti galima paprastai: taip gyventi negalima, nes neišsimaitinsime, turime ką nors keisti iš esmės, turime pradėti agrarinę revoliuciją. Šimtai ar net tūkstančiai ekspertų dirba prie tų programų, gauna algas, gerai maitinasi ir nieko doro kol kas nesukuria. Ekonomikoje dažnai būna, kad 10 specialistų išsako 10 skirtingų nuomonių, ir visi jie neva teisūs, bet kuris iš jų bus „teisiausias“, kartais priklauso ir nuo politikų.
Vienas siūlomas būdas – padaryti žemės ūkį nepriklausomą nuo naftos ir kitų iškasamų energijos šaltinių. Tiesiog idealiai fantastiškas būdas dar labiau branginti žemės ūkio produktus, nes kol kas biodegalai yra brangesni už naftą, o didinant jiems reikalingos žaliavos plotus, mažės plotai, kuriuose galima auginti grūdus maisto produktams, vadinasi, maistas ir vėl brangs.
Kitas siūlomas būdas – grįžti prie ankstesnio XVIII–XIX a. žemės ūkio modelio, t. y. žemės ūkyje turi dominuoti maži ūkeliai, tenkinantys vietinius poreikius: kas nors augina kiaulę ir ją parduoda, kas nors kopūstų, bulvių lauką, o ne milžinišką rapsų lauką, kuris virsta biodegalais, nes taip labiausiai apsimoka dėl valstybės mokamų dotacijų. Tačiau tokio būdo siūlytojai pamiršo vieną dalyką: kaimas jau nebėra toks, koks anksčiau. Lyginant su XVIII a. kaimu galima sakyti, kad dabartinio kaimo nėra, jis seniai išsivažinėjo po miestus, todėl visi siūlymai grįžti prie mažų žemės ūkelių modelių yra utopija.
Siūlymai mažinti mėsos vartojimą yra taip pat populistiniai ir utopiniai. Jų klaida teiginyje, kad „kol turtingieji vakariečiai valgo mėsą, skurstantys afrikiečiai ar azijiečiai neturi ko valgyti“. „Turtingieji“ gali sumažinti mėsos poreikius, tačiau jie didėja ne Europoje ir ne JAV, o Kinijoje, Indijoje ir kitose sparčiai besivystančiose šalyse, kur žmonės pradeda geriau gyventi, vis mažiau suvalgo vegetariško maisto, nors anksčiau jis sudarė liūto dalį, ir suvartoja daugiau mėsos. Jiems nepasakysi: „Padėk kaulą ir graužk šaknį“, nes atsakymas bus paprastas: „Pats graužk, mes ir taip visą gyvenimą graužėme.“
Kukurūzų laukas (nuotr. freedigitalphotos.net)
Perversmas
Vienas iš realesnių dalykų maisto programoms gerinti yra koks nors esminis perversmas, padidinantis žemės ūkio efektyvumą, padedantis iš to paties ploto gauti kur kas gausesnį derlių. Vienu metu tokį perversmą sukūrė chemija – pradėjus naudoti dirbtines trąšas ir įvairius kitus agrarinės industrijos produktus sparčiai pakilo žemės ūkio našumas. Kai kuriose šalyse (ypač Lotynų Amerikoje) perversmas buvo labai akivaizdus ir gerokai prisidėjo mažinant maisto produktų stygių. Tačiau dabar „chemijos“ jau nebepakanka, reikia ko nors naujo. Be to, Europoje „chemija“ paversta labai dideliu blogiu – prasidėjo ekologiškų produktų, išaugintų be „chemijos“, vajus, nors, atvirai pasakius, be „chemijos“ gerai veši tik piktžolės, ir ne taip retai po etikete „ekologiškas“ nėra jokios ekologijos, tik didesnė kaina.
Nauja, iš kurios daug tikimasi, yra genų inžinerija, genetiškai modifikuoti augalai, kurie gali būti atsparesni įvairioms stichijoms (sausrai ar, atvirkščiai, vandeniui) ir duoti gerą bei gausų derlių, nepriklausomai nuo oro. Tačiau ir genetinė modifikacija yra kritikuojama, o kritikai dažniausiai sako, kad ši veikla yra tik dar vienas biochemijos siekis surasti naujas, pelningas rinkas savo produkcijai. Nevengiama garsiai tvirtinti, kad genų inžinerija žemės ūkyje yra nerealus blogis, nors konkrečių, moksliškai patvirtintų įrodymų niekas nesivargina pateikti.
Yra ir dar vienas dalykas, stabdantis siekius gerinti situaciją, mažinti maisto produktų stygių planetoje – žemės ūkis nėra labdaringa organizacija, siekianti išmaitinti pasaulį. Tai komercija, kurios, kaip ir kiekvieno verslo, tikslas gauti daugiau pajamų. Jei įdėmiai klausote žinias, galite pastebėti tendenciją, kad žemės ūkiui labiausiai galvą skauda tada, kai derlius pernelyg geras. Tuomet sparčiai krenta pasaulinės žemės ūkio produktų kainos, ūkininkai nebenori nieko parduoti, savo derlių sukrauna į sandėlius ir laukia geresnių laikų.
Taigi nors ir ciniškai skamba, tačiau žemės ūkiui yra geriau tada, kai sočiųjų mažiau, o badaujančiųjų daugiau. Todėl ir balansuojama ant ribos stebint, kad kas nors nepagamintų per daug (ar tik ne dėl šios priežasties mūsų žemės ūkis nesugeba patenkinti net savo šalies kiaulienos ir kai kurių kitų produktų poreikių?). Daug dirbama ta kryptimi, kad visos naujos agrarinės revoliucijos, susijusios su šiuolaikinio mokslo pasiekimais, būtų pristabdomos, bet kita pusė taip pat dirba, nemiega, todėl norim ar nenorim ateityje žemės ūkio našumas kils ir iš tos pačios žemės gausime daugiau.
Ateitis neatrodo tokia miglota, jei nebus sukurtos dirbtinės kliūtys, užtikrinančios kokiai nors grupei didesnius pelnus. Deja, pavyzdžių, kad žmonės tą moka padaryti, pastaraisiais metais daugiau nei reikia. Ne tik tose srityse, kurios susijusios su maisto produktais.
