Siaura siaurutėlė gatvelė, pribarstyta mažų restoranėlių, žibančios margaspalvės reklamos, vos girdimas miesto šurmulys, vienas kitas praeivis, dar vienas gatvelės posūkis ir dar vienas… Tarp daugybės keistų dekoracijų ir užrašų pagaliau pamatėm pavadinimą angliškai „Senoji arbatinė“.
Senojoje arbatinėje – „pagautas laikas“ Mažutės durys, ankštas koridoriukas, statūs laiptai. Viskas taip miniatiūriška, lyg būtum lėlių pasauly. Antram aukšte atveriam dureles į „sustingusį“ laiką… Blausiai gelsvas apšvietimas, raminanti rytietiška muzika, žemos lubos, atskirtos pertvarėlėm ar širmom, atskiros ramybės salelės, gausybė smulkių daiktelių. Mažulyčiai baldai – suoleliai, neįtikėtinai papuošti staleliai. Statulėlės, vazelės, puodeliai, žvėrelių skulptūrėlės, akmenukai, vėduoklės, paveiksliukai, gėlės ir begalė kitų mažmožių. Bet svarbiausia – „sustingęs“ laikas.
Pamiršti, kas esi, kur esi. Per amžius sukaupta ramybė ir harmonija. Jauku, nes suvoki, kaip gera nors trumpam pamiršti visus rūpesčius. Nejauku, nes suvoki, koks esi menkas šapelis gyvenimo ir laiko tėkmėje. Tik slyvų arbata su kedro riešutais, tingus katinas už vienintelio mažulyčio lango, žvelgiančio į stogų jūrą, dvi arbatinės šeimininkės, kaskart vis subrazdančios virtuvėj, primena apie aplink egzistuojantį pasaulį. Ir dar – jų iškart nepastebi. Lyg stebuklingi miško elfai išnyra tiesiog iš niekur – nevaržomi, ryškiaspalviai, skraidantys po visą arbatinę paukšteliai. Jiems pralekiant pro šalį, jauti jų sparnelių prisilietimą, girdi jų švelnų čirškėjimą. Gal mažieji arbatinės gyventojai bando mums pasakyti kažką labai svarbaus, bet mes nesuprantam jų kalbos? Pasijunti lyg pasakoj.
O kaip nesinori palikti šią ramybės pasaką. Ir vėl siaurutėlė gatvelė, vienas posūkis, dar vienas ir atsitrenki į vieną iš pačių didžiausių pasaulio miestų – Seulą. Seulas: be skubos ir spūsčių Seulas keistas. Nei gražus, nei negražus. Nei jaukus, nei nejaukus. Begalės mašinų, autobusų, gatvės ir namai labai panašūs vieni į kitus, mažai žalumos, kur ne kur senovinės budistų šventyklos, keliolika dangoraižių ir tiek. Tikrai ne tas miestas, kurį gali ilgai atsiminti. Tik turi vieną mįslę, kurios taip ir nepavyko įminti. Tokiam dideliam miestui neįprasta ramybė.
Seulas juk toks milžiniškas, bet spūsčių ar būdingo didmiesčiui lėkimo nerasi. Ir žmonės ramūs – nei skuba, nei nervinasi. Na, gal tik vairuodami parodo šiek tiek daugiau emocijų. Ir jie sportuoja. Iš tikrųjų sportuoja – išnaudoja kiekvieną galimybę. Parkuose pilna po atviru dangum įrengtų sporto aikštelių, jos nebūna tuščios. Ir jaunimas, ir garbaus amžiaus žmonės bando savo ištvermę ir jėgas. Net truputį nepatogu pačiam nesportuoti, ypač kai vakare eini po vakarienės, o aplink miestiečiai bėgioja ar daro pratimus. Korėjiečiai ne tik daug sportuoja, bet ir labai sveikai maitinasi. Antsvorio problemų turinčių žmonių teko matyti vos keletą. Tai tauta, kuri sistemingai ir kruopščiai rūpinasi savo ilgaamžiškumu, savo siela ir kūnu. Gal tai ir yra ramybės mįslės įminimas.
Didmiesčio vidury – ramybės ir harmonijos oazė Nesuvokiama, kaip tokiam didžiuliam mieste, pačioje jo širdy, gali staiga atsidurti vietoj, kur pasijunti kaip kitoj planetoj. Šakom į dangų atsirėmę, švelnaus vėjo kedenami šnara medžiai galiūnai, žemė nuklota minkštu senų lapų kilimu, aukso žuvys smaragdo žalumo tvenkiniuose saugomos grakščiai išraižytų budistų šventyklų ir vėl ta neapsakoma ramybė, kuria tiesiog alsuoja viskas aplinkui: oras, miškas, vanduo. Tai senieji Changdeokgung rūmai, apraizgyti legendom ir amžinybe. Gal todėl taip nesinori iš čia išeiti, taip ir traukia priglusti prie kokio medžio galiūno, ištirpti žalio smaragdo vandeny ar užskristi ant išraižytų, šokoladinių šventyklų stogų ir panirti į beribę harmoniją… Tai buvo tobula. Ir nepakartojama.
Ir vėl tie patys jausmai – harmonija šalia kunkuliuojančios energijos. Korėjiečiai tikrai kitokie, mums nesuprantami ir nesuvokiami, su savitu, mums neprieinamu pasauliu. Tokie atrodo ramūs, bet viduj… Šokių ir muzikos magija Kaspiną, kokių 6–7 metrų ilgio, pritvirtintą prie šokėjo kepurės, iš pradžių bandžiau sekti akimis. Bet po kelių minučių pasidaviau. Buvo neįmanoma suspėti. Jie abu, ir šokėjas ir kaspinas, žaibo greičiu vinguriavo, vyniojosi, šokinėjo, sukosi, krito, kilo, tai scenos vidury, tai kampe. Užbūrė, užliūliavo, nugramzdino užmarštin. Tai tik kelios mintys, kuriomis bandau išreikšti tai, kas vyko scenoj. Neįmanoma. Tai reikia pamatyti. Ir dar –„vėduoklių“ šokis. Dar vienas užhipnotizuojantis šokis. Didelės, ryškiai rožinės ir alyvinės vėduoklės šokėjų rankose virtuoziškai keisdavo ir spalvą, ir formą, ir judesio liniją. O kur dar septynių niekada anksčiau nematytų ir negirdėtų muzikos instrumentų ansamblis, ar nesuvokiamai išlavintu ir keisčiausiu diapazonu dainuojanti operos solistė. Gal visa tai ir sukurta „tik turistams“, bet užmiršti viso to reginio ir visų jo sukeltų emocijų ir jausmų neįmanoma.
Tai „Korėjos namų“ tradicinis repertuaras turistams… Etnografinis kaimas sostinės centre Sekmadienį aplankėm vietines „Rumšiškes“, įsikūrusias pačiam Seulo centre. Įeini pro vartus ir atsirandi senovinėj Korėjoj. Tradiciniai nameliai riestais, drožinėtais stogais išsisklaidę gana nemažoj, aukšta tvora apjuostoj teritorijoj. Ir ko tik čia nepamatėm! Vienam kiemelyje korėjietė virė kažkokį viralą ant tikros laužo ugnies, kurio čia pat galėjai paragauti. Mes, aišku, neišdrįsom, labai jau keistas atrodė šis srėbalas. Kitoje vietoje galėjai apsivilkti tradicinius korėjietiškus rūbus ir nusifotografuoti viename iš namelių. Ši pramoga labai patiko mažiesiems lankytojams. Korėjoj labai daug dėmesio skiriama vaikų lavinimui. Ir šiame etnografiniame kaimelyje visa aikštė buvo pilna tėvų ir vaikų. Padedant mokytojams, vaikai ir tėvai galėjo daryti įvairiausius rankdarbius: lėlytes, papuošalus, žaisliukus. Čia pat galėjo žaisti ir įvairius senovinius žaidimus: išbandyti savo taiklumą mėtydami strėles ir žiedus, o stiprumą – su milžinišku plaktuku mušdami didžiulį ryžių paplotį. Visas kaimelis alsavo gyvybe ir energija.
Labai maloniai praleidom laiką ir kartu susipažinom su Korėjos tradicijom. Kulinarinės tradicijos ir
gastronominiai eksperimentai Sunku buvo aprašyti korėjiečių šokius ir muziką, tačiau dar sunkiau perteikti išgyvenimus, kuriuos sukėlė korėjiečių maistas. Tiesiog mūsų kalboj nėra tokių žodžių, kuriais galima būtų apibūdinti išbandyto maisto įvairovę. Korėjiečiai turi savitas valgymo tradicijas. Stalas nukraunamas nedideliais dubenėliais su įvairiais garnyrais. Dažniausiai tai – augalinės kilmės valgiai. Dubenys tuoj pat papildomi, jei ištuštėja. „Kimči“ valgoma beveik su viskuo ir visada. Tai aštriai rauginti kiniški kopūstai ar kitos daržovės. Korėjoje gaminama daugiau kaip 40 rūšių įvairiausų „kimči“.
Kitas labai korėjiečių mėgstamas garnyras – marinuotos ropės. Taip pat ypač aštrios česnakų skiltelės, svogūnai. Ir, deja, tuo žinios apie jų daržoves ir kitus keistus valgius baigiasi. Apie visus kitus pateiktus garnyrus galima buvo tik spėlioti. Keisti, tarp dantų traškantys, gal ryžių makaronai. Pakepinti kažkokie augalai su lapais ir stiebais, tiesą pasakius, baisaus skonio. Aliejuj keptos kažkokios daržovės, o gal šaknys. Pagrindiniam patiekalui galima būdavo užsisakyti „bulgogi“ – keptos jautienos ar labai korėjiečių vertinamos ant grotelių keptos mėsos. Daugelyje restoranų vidury kiekvieno stalo padaryta speciali skylė indui su karštom žarijom. Ant jo uždedamos grotelės ir tiesiog prie svečių kepama mėsa. Labai skanu. Visus šiuos valgius galima užgerti ryžių degtine ar ryžių vynu (panašesniu į girą). Desertui, geriausiu atveju, galima užsisakyti ryžių pyragėlių, kurie primena kempinę – sausoki, be skonio, veliasi burnoj. Arba visai neaiškų dalyką – mažų, pilkų rutuliukų, lyg vaisių, lyg šaknų, nežinia ko. Iš pradžių jie primena bulvę, po to – gėlių kvapo muilo skonį, o baigiant kramtyti – vos juntamą medaus skonį.
Aišku, gelbėdavo „švediško stalo“ tipo restoranai, kur prieš pradedant skrandžio eksperimentą su vietos valgiais, buvo galima bent pamatyti, kaip tie valgiai atrodo. Tokiuose restoranuose visada galėjai skanauti šviežių daržovių (agurkų, pomidorų, paprikų, salotų) ar puikiausių sultingų vaisių. Na, o kitokiuose restoranuose, kur, beje, angliškas meniu buvo retenybė, teko sau palinkėti sėkmės ir drąsos. Taip buvo ir žuvies restorane.
Labai užsinorėjome paragauti „sushi“. Tikėjomės, kad jau su „sushi“ viskas turi būti labai aišku ir paprasta, taip, kaip Lietuvoj. O buvo taip… Užsisakėm padavėjos siūlomą meniu, susidedantį iš kelių patiekalų. Padavėjos rekomendacijos buvo galvos linksėjimas ir šypsena, nes ji, aišku, angliškai nekalbėjo, o meniu irgi buvo tik korėjietiškas. Kaip ir visuose restoranuose, pradėjo nešti įvairiausių „dalykų“, pagamintų iš tik ką ištrauktų jūros gėrybių. Rašau „dalykų“, nes nežinau, kaip geriau galėčiau apibūdinti tai, kas buvo dubenėliuose. Kažkokie juodi ežiai, kuriuos prie mūsų akių padavėja išskrodė ir kūno kalba parodė, kad tie geltoni grūdeliai iš jų pilvų (panašūs į ikrą) yra tikras delikatesas. Kitam dubenėly puikavosi dar gyvi (jie vis dar judėjo), į sliekus panašūs, balkšvai pilkos spalvos gyviai.
Dar kitam dubenėlyje atpažinom žuvytes su visom uodegom ir galvom. Visa tai, aišku, buvo nevirta ir nekepta, kvepėjo šviežia jūra. Pagrindiniam patiekalui gavom žalią žuvį, didelę didelę. O juk užkąsti gali tik salotų lapais, apie jokią duoną niekas net neužsimena. Tai ir gelbėjo tos salotos ir dar trys putpelių kiaušiniai, kuriais buvo papuoštas vienas iš patiekalų. Užgerdavome visa tai ryžių degtine, bet tai irgi ne pats skaniausiais dalykas pasaulyje. Pagaliau, po begalės dubenėlių su įvairiausiais gyviais, atnešė šešis gabaliukus „sushi“. Tai buvo tikras „desertas“, tik jau nelabai norėjosi po valandą trukusių eksperimentų.
Suprantu, kad labai sveikai pavalgėm, kad žuvies mėgėjams – tai tikra gurmaniška puota, bet visą vakarą taip norėjosi kažko ne tokio „stilingo“ ar bent jau judančio… Pakelės užkandinėje Iki vakarinės pakrantės laukė trijų valandų kelionė automobiliu. Pasisekė gauti žemėlapį anglų kalba, bet visgi orientuotis nebuvo lengva. Pavyko ištrūkti iš Seulo ir susirasti reikalingą kelią į pajūrį, nors daugelis kelio ženklų buvo tik korėjietiški. Keliai ir pakelės kruopščiai sutvarkyti, automobilių nedaug. Sustojom pavalgyti pakelės maisto centre.
Tokių maisto „įstaigų“ Pietų Korėjoje daug, jos panašios į mūsų valgyklas. Bėda tik, kad meniu korėjietiškai, padavėjos ir virėjos irgi kalba tik korėjietiškai. Gelbėjo ant sienos šviečiančios valgių nuotraukos, nors teko spėlioti, iš ko tie valgiai pagamini. Mėsos taip ir nepavyko užsisakyti, vietoj jos gavom daržovių. Vėl bandėm atspėti, ką valgom. Net tokiam maisto centre jautei, kad šioj šaly labai rūpinamasi žmonių gerove.
Net ten, kur „karaliai vaikšto pėsti“, labai švaru, sienos papuoštos paveikslėliais ir kelių eismo taisyklėm, vaikams įrengtos specialios kriauklės. Išvažiavus iš Seulo visą automobilį nupurškė dezinfekuojančiu skysčiu, taip bandoma apsisaugoti nuo paukščių gripo. Japonų jūros pakrantėje Pakeliui mus lydėjo žalios, švelnios kalvos, vos vienas kitas miestelis, keistos, juodu polietilenu dengtos ženšenio plantacijos, kur ne kur išmėtyti ryžių laukai. Pagaliau pasiekėm jūrą. Siauras smėlio ruoželis, spygliuota tvora (bandymas apsisaugoti nuo Šiaurės Korėjos šnipų), juosta pušyno ir kelias. Sokcho – nelabai gražus žvejų miestas.
Gegužės mėnesį ten dar ne sezonas, poilsiautojų nedaug. Oro temperatūra dieną – 20–25 laipsniai, bet vanduo šaltas kaip Baltijoj. Paplūdimys švarus, tvarkingas, papuoštas skulptūrom, padaryti mediniai takeliai, miškelyje įrengtos sporto aikštelės. Miestelyje tyvuliuoja keli ežerai, kuriuose net vėlų vakarą pastebim bebraidžiojančias kelias gerves, parke sutinkam nemažai sportuojančių žmonių. Kas bėgioja, kas dviračiais važinėjasi, kas kiloja sunkumus ar suka lanką sporto aikštelėse. Vakare miestelyje gražiau – margaspalvės lemputės puošia arkinį tiltą, parke žiba grojančios lempos, linksminančios praeivius, gatvėse apstu ryškių reklamų. Gražiausiame Korėjos parke Ryte išsiruošėm į šalią esantį Seoraksan parką, kuriame gamta, sakoma, pati gražiausia Korėjoj. Kuo labiau artėjom prie parko, tuo daugiau autobusų, pilnų vaikų ir suaugusių. Įėjimas į parką – mokamas. Mus pasitiko suvenyrų krautuvėlės, kelios valgyklos, karšta saulė, žydras dangus ir daug moksleivių.
Palikę turistinį šurmulį, išskubėjom granitinės uolos, vienos iš gražiausių parko vietų, link. Pralenkėm milžinišką Budos statulą, porą budistinių šventyklų, kelias kavinukes ir kruopščiai sužymėtu taku lipom vis aukštyn ir aukštyn. Kartais, stebindami savo sportiniais sugebėjimais, mus pralenkdavo garbaus amžiaus žmonės, vienodas uniformas dėvintys moksleiviai. Vaikai mus bandydavo kalbinti ar ištarti anglišką „hello“, juokdavosi. Jiems svetimšaliai – tikra retenybė, pasijusdavom lyg būtume iš kitos planetos. Nors parke, priešingai nei Sokcho, sutikom dar kelis turistus.
Visą kelią iki granitinės uolos mus lydėjo linksmieji burundukai ir smalsūs korėjiečių žvilgsniai. Pagaliau pasiekėm uolos papėdę. Laukė dar 45 minutės lipti laipteliais. Nebuvo tekę matyti tokio keisto dalyko – laiptų, pritvirtintų prie visiškai stačios granitinės uolos sienos, vedančių į pačią viršūnę. Po nelengvų 45 minučių, kartu su čia gyvenančioms voveraitėm gėrėjomės atsivėrusiu vaizdu. O šalia tą pačią sieną bandė įveikti alpinistai, tik ne laiptais, o alpinistinėmis priemonėmis. Kiek akys siekė – žalios kalvos, jūra, tolumoj boluojantys miestai. Ir pušys, kitokios, rytietiškos formos, tokios, kokias teko matyti tik japonų ar kinų paveikslėliuose.
Nuo jų vis negalėjau atitraukti akių. Jeigu nesinori lipti laiptais, gali į priešingoje pusėje stūksantį kalną užkilti keltuvu. Jis irgi buvo aplipęs vietos turistais. Ir vėl nustebino tiek daug sutiktų vyresnio amžiaus žmonių – lipa, keliasi į kalnus, domisi, džiaugiasi gamta ir vieni kitais. Gaila, kad parke galėjom praleisti tik vieną dieną ir pamatėm tik labiausiai žmonių lankomą vietą. Gaila, kad ten, kur burundukai nėra pripratę prie žmonių, kur galėtum įsiklausyti į paukščių kalbą, kur išgirstum upelio čiurlenimą ir vėjo šnaresį, galėsim nukeliauti tik kitą kartą. Ten, kur galbūt pavyktų įminti korėjiečių ramybės mįslę.
Prie sienos su Šiaurės Korėja Svečiuodamasi Pietų Korėjoj negali nejusti grėsmingai šalia alsuojančios Šiaurės Korėjos. Pietų Korėja tikrai turi ką parodyti ir kuo didžiuotis. Šiaurės Korėja yra tik visiškai nustekenta, uždara, diktatoriška teritorija, atskirta nuo viso pasaulio. Pietų Korėja tiki ir laukia tos dienos, kai abi Korėjos susijungs. Siena, dalinanti Korėjas į dvi dalis, yra tik už 50 km nuo Seulo. Viena iš populiariausių ekskursijų yra išvyka prie sienos. Tik su gidu, ir tik su grupe.
Išsvajotam susijungimui paruoštas dabar neveikiantis geležinkelis ir geležinkelio stotis. Visa tai saugo ginkluota sargyba. Į Šiaurės Korėją gali žiūrėti tik iš tolo, nuo specialiai įrengtos aikštelės. Norėdamas fotografuoti negali peržengti geltonos linijos. Šiaurės Korėjos teritorijoj pirmiausiai krenta į akis didžiulė vėliava. Ji sveria daugiau kaip 300 kg. Tokio pat svorio ir dydžio vėliava yra Pietų Korėjos teritorijoje. Korėjos rungtyniauja, kurios vėliava bus didesnė. Ir juokinga, ir graudu.
„Negyva“ stotis, suvenyrų parduotuvė, ekskursijos, o giminės nesimatė daugybę metų. Kartais įvyksta susišaudymai, kai vienos ar kitos Korėjos šnipai bando pakliūti į „priešų“ teritoriją. Pietų Korėjoj ties visais didžiausiais keliais paruošti specialūs tiltai: juos susprogdintų, jeigu veržtųsi priešų tankai. Šiaurės Korėja viena iš labiausiai uždarų teritorijų pasaulyje, o jos vaikams nuolat trūksta maisto. Visą tai žinant ir matant, kaip gyvena žmonės Pietų Korėjoje, darosi labai gaila ir graudu.
Nežiūrint visų keistenybių ir sunkumų, tai buvo viena iš įdomiausių kelionių ir matytų šalių. Šokio su kaspinais, paukščiukų arbatinėj, į sliekus panašių judančių gyvių dubenėlyje, smaragdo tvenkinių ir visur juntamos harmonijos tikrai ilgai nepamiršiu. Pietų Korėja puiki vieta atostogoms tiems, kurie pasiryžę išbandyti save.
Pietų Korėja – nepaprastai įdomi šalis, bet tam, kad ja galėtum džiaugtis ir mėgautis, suprasti ir pajusti visą jos grožį, turi labai teigiamai nusiteikti ir būti atviras visai kitokiai kultūrai, menui, neįprastoms tradicijoms. Tada tikrai patirsi tai, ko dar niekada gyvenime nepatyrei. Jeigu nesi pasiruošęs pamatyti kitokį pasaulį ir tuo mėgautis, geriau atostogoms rinktis kitą šalį. Kas tikrai bus kitaip?... Visų pirma, maistas, pradedant pusryčiais. Kava ir ta kitokia, kiaušinienės irgi nesitikėk, duona ar arbata taip pat kitokia. Desertai – tik korėjietiški. Daug įmantrių augalinės kilmės valgių.
Aišku, visada galima nusipirkti picą ar mėsainį, bet kam tada važiuoti į Korėją? Angliškai susikalbėsit, geriausiu atveju, tik viešbuty ir tik Seule. Išvykus iš sostinės tenka pasitikėti kūno ir gestų kalba. Korėjiečiai labai paslaugūs ir net atrodo nuolankūs, bet tai tik pažiūros. Jie neįsileidžia ir neprisileidžia svetimšalių. Korėjiečiams turistų tikrai nereikia. Jie turi savo gyvenimą, savo kultūrą, savo ramybę. Jie mums tik leidžia pažiūrėti, kaip galima beveik tobulai gyventi.
Turistų šioj šaly tikrai nedaug, Seule jų dar šiek tiek sutiksi, bet už jo ribų turistus gali skaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Korėjos pajūrio kurortai visai nepanašūs į mūsų Nidą ar Palangą, bet savitai įdomūs. Tenka paklusti gan griežtai tvarkai. Nors ekskursijai vadovaujantis gidas kalba korėjietiškai, vis tiek turi kartu su visa grupe vaikščioti, kitaip būsi išbartas. Irgi korėjietiškai. Prieš vykstant į Korėją tiesiog būtina nors kiek pasidomėti šios šalies istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, kitaip bus varginanti ir nelabai įdomi kelionė.
Rasa Dičpetrienė
