Šiemet pieno supirkimo kainos kur kas palankesnės, tačiau pieno gamintojai džiaugsmu nespindi. „Pavargome nuo pieno perdirbėjų manipuliacijų, pieno žaliavos gamybai keliamų perteklinių reikalavimų, tarnaujančių nežinia kieno interesams, valdžios pažadų“, – tokie priekaištai liejasi iš bemaž kiekvieno pieno gamintojo lūpų. Pieno ūkių savininkų emocijas patvirtina skaičiai. Per praėjusius metus Lietuvoje melžiamų karvių sumažėjo apie 12 tūkst., o per pastarąjį dešimtmetį – apie 151 tūkst. Apskritai galvijų nuo 2004 m. sumažėjo daugiau kaip 250 tūkst. Tokius duomenis pateikia Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras.
Pavargo nuo pažadų
Palankesnė mėsinių galvijų ir mišrūnų sektoriaus statistika. Mėsinių mišrūnų veislių galvijų nuo 2009 m. pradžios iki šių metų rugsėjo 1 d. padaugėjo nuo daugiau kaip 78 tūkst. iki maždaug 109 tūkst. O grynaveislių mėsinių galvijų tuo pačiu laikotarpiu padaugėjo nuo 9 332 iki 19 788. Pastaraisiais metais mėsinių galvijų augintojų gretas papildo pieno gamintojai, kuriems apkarto pieno gamyba. „Viena koja pieno gamyboje, kita – mėsinių galvijų ūkyje“, – tokios ūkininkavimo taktikos laikosi ne vienas pieno gamintojas.
Daug įtampos
„Mėsinei galvijininkystei jau dedu pamatus, įsigijau limuzinų veislės mėsinį bulių, galvoju statyti šalto tipo tvartą, kuriame galvijai būtų laikomi ant gilaus kraiko“, – savo planais pasidalijo Vilkaviškio rajone ūkininkaujantis Albinas Šneideris. Daugiau nei pusšimčio melžiamų karvių bandą dabar laikantis ūkininkas pieno gamyba užsiima jau daugiau kaip dvidešimt metų. „Per visą tą laiką tik trejus metus pieno supirkimo kaina buvo gera, o ūkis turėjo pelno. Kitais metais vos galą su galu sudurdavau arba būdavo nuostolių. Perdirbėjai mus mulkino, o valdžia maitino pažadais. Pavargau nuo tos įtampos“, – atsiduso pieno gamintojas.
Ūkininkas yra investavęs į kompiuterizuotą melžimo ir šėrimo įrangą, tačiau tai nestabdo jo ketinimų. „Pieno gamintojai neturi nei poilsio dienų, nei švenčių. Vaikai galėtų perimti ūkį, tačiau kai mato, kiek vargo ir įtampos tenka patirti, o uždarbio beveik nelieka, tokio gyvenimo nenori“, – atvirai kalbėjo A.Šneideris.
Sužlugdė ūkio planus
„Perdirbėjai tikrai nukirs šaką, ant kurios sėdi. Ar pieno perdirbimo įmonių savininkai ir valdžia nemato, kas atsitiko Lietuvos pieno ūkiui? Ne pažadais ir šūkiais reikia gelbėti šį sektorių, o konkrečiais sprendimais. To reikėtų pasimokyti iš latvių, kurie stipriai remia naujų pieno fermų statybas, modernios įrangos diegimą. Be to, kaimyninės šalies ūkininkams padeda ir mūsų perdirbėjai, mokėdami jiems daugiau už pieną“, – sakė Lietuvos ūkininkų sąjungos Prienų skyriaus vadovas Martynas Butkevičius.
Jo žmonos Vidos Butkevičienės pieno ūkyje dabar laikoma apie 50 melžiamų karvių. O prieš trejus metus buvo tris kartus daugiau. Ūkininkai jau buvo apsisprendę atsisakyti pieno gamybos ir užsiimti tik mėsine galvijininkyste. Tada furgonas po furgono mėsiniai galvijai buvo eksportuojami į Turkiją. „Bet netrukus ši rinka užsidarė, o mūsų ūkio verslo planas žlugo. Tad teko grįžti prie pieno gamybos“, – pasakojo M.Butkevičius. Tačiau šis atsitraukimas – tik laikinas. Ūkininkai neatsisako idėjos auginti mėsinius galvijus. Ar tai įvyks pamažu, ar vienu sykiu bus sustabdyta pieno gamyba, priklausys nuo aplinkybių.
„Dabar pieno kainos normalios, tačiau neišvengiamai po pakilimo bus nuosmukis. Jei jos kristų, dalis gamintojų neišgyventų, nes pabrango energetiniai ištekliai, pieno ūkyje naudojamos priemonės, melžimo aikštelių priežiūra, žemės nuoma, išaugo atlyginimai“, – aiškino M.Butkevičius. Anot jo, dar sunkesni laikai ateis, kai nebeliks pieno kvotų, taigi, ir išmokų už pieną, kurios ne vieną pieno ūkį atitolindavo nuo bankroto. Pieno gamintojus į neviltį varo ir, anot jų, nežinia kieno interesams tarnaujantys pertekliniai pieno žaliavos kokybės reikalavimai.
Diktuoja sąlygas
Padorios partnerystės su perdirbėjais pasigenda ir mėsinių galvijų augintojai, todėl, anot jų, pieno gamybos atsisakę ir galvijus tik mėsai auginti pasiryžę ūkininkai kitoje stovykloje neturėtų tikėtis pyragų. Šiuo metu galvijų supirkimo kainos vietos rinkoje smarkiai sumažėjusios. Mėsos perdirbėjai naudojasi tuo, kad Rusija nuo liepos vidurio yra sustabdžiusi lietuviškos mėsos importą. „Dabar pardavus jautuką patiriamas tūkstančio litų nuostolis. Tačiau tvarte uždarytas mėsinis galvijas gali palaukti, galima jį parduoti gyvą arba paskerstą, o pieną į gamyklą reikia išvežti kasdien“, – pastebėjo M.Butkevičius.
Pasak Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) direktoriaus Dariaus Dzekčioriaus, galima suderinti pieno gamybą ir mėsinių galvijų auginimą. „Šios šakos gali papildyti viena kitą. Aišku, auginant mėsinius galvijus darbo mažiau, galima samdyti mažiau darbuotojų. O pieno ūkyje įsigyta pašarų ruošimo technika, pastatai tiks ir pakeitus gamybos kryptį“, – samprotavo jis.
Nėra pertekliaus
Lietuvos ūkininkams būdinga sekti kaimynų pavyzdžiu ir imtis gamybos, kuri būna „ant bangos“. Todėl daržovių augintojai neišvengia perteklinės produkcijos. „Ant bangos“ pakilo, tačiau netrukus į dugną nusileido juodųjų serbentų plantacijas užsodinę ūkininkai. Mūsų žemdirbiai paprastai užstringa tada, kai pagamintos produkcijos vietos rinkai būna per daug, o eksportui – per mažai.
„Šiame sektoriuje taip neturėtų atsitikti, nes jautienos poreikis ir vietos, ir užsienio rinkose tik augs. Vienas Lietuvos gyventojas per metus jautienos suvartoja apie 4,5 kg, o vakarietis – net vidutiniškai 30 kg“, – palygino LMGAGA direktorius. „Artimiausiais dešimtmečiais kokybiškos galvijienos ir gerų veislinių galvijų pertekliaus tikrai nebus. Štai į Kaliningrado sritį iš JAV vežami angusų veislės mėsiniai galvijai. Jie jau turi 20 tūkst. galvijų, dar dvigubai tiek planuoja atsivežti. O kiek mes galime parduoti veislinių galvijų?“ – gera mėsinės galvijininkystės perspektyva neabejojo angusų veislės galvijų laikantis Šiaulių rajono savivaldybės vicemeras Antanas Bezaras.
Jis neagituotų ūkininkų atsisakyti pieno gamybos dabar, kai pieno supirkimo kainos geros, o kooperatyvas „Pienas Lt“ pradeda statyti pieno perdirbimo įmonę. „Bet tie, kurie sunkiai verčiasi ir esant geresnėms kainos, tegu renkasi mėsinius galvijus. Bus mažiau ir išlaidų, ir darbo. Aišku, grynaveisliams galvijams įsigyti reikia nemažai investicijų, tačiau dar daugiau jų reikia moderniai pieno melžimo įrangai, srutų rezervuarams įsirengti“, – samprotavo LMGAGA prezidentas.
Dėl rinkų reikia pasikauti
Jautienos rinkos augimo galimybės didelės, tačiau Lietuvos gyventojai neįperka kokybiškos galvijienos. O dėl eksporto rinkų – tiek Rytų, tiek Vakarų – reikia pasikauti. Ieškant jų ir jas išlaikant ūkininkai pasigenda racionalių diplomatiškų valdžios veiksmų. Anot ūkininkų, politikai eksportuotojams neretai labiau trukdo nei padeda.
D.Dzekčiorius teigė, kad Lietuvos mėsinių galvijų augintojų pozicija išskirtinė, nes dauguma galvijų auginama ekologiškomis sąlygomis. Tokia galvijiena paklausi Vakarų rinkose. „Mums dabar svarbu pasirinkti gerus partnerius. Vargu ar mes vešime jautieną į Ameriką ar Kiniją, realiausia ją parduoti Europoje“, – samprotavo jis.
Mėsinių galvijų augintojai daug tikisi iš kooperatinės bendrovės „Baltic Cattle“ drauge su Šveicarijos ūkininkų organizacija „Vianco“ vykdomo projekto „Baltijos lankų galvijiena“. Jau dabar skerdykloje „Agaras“ paskerstų galvijų brangi mėsa iškeliauja į Šveicariją. „Jei šis projektas įsibėgės, Baltijos šalys per metus galėtų parduoti 18–20 tūkst. tonų kokybiškos galvijienos“, – sakė LMGAGA direktorius.
Nepataria mėtytis
Albertas Gapšys , Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas
Nepatarčiau pieno gamintojams staiga keisti kryptį ir auginti tik mėsinius galvijus. Štai dabar galvijų supirkimo kainos mažos, rinkoje – galvijų perteklius. Taigi, ir sezoniškumas, ir tai, kad Rusija, pagrindinė mūsų mėsos importuotoja, uždarė sienas, ir pagilino krizę mėsos sektoriuje. Pasirenkant auginti grynaveislius mėsinius galvijus, reikėtų įvertinti tai, kad daugiausiai tokios galvijienos galima parduoti Vakarų rinkose. O eksportui reikia nemažų kiekių, vadinasi, reikės ir kooperuotis. Mūsų žmonės kokybiškos galvijienos neįperka, be to, Lietuvoje nėra jos vartojimo tradicijų. Štai kiaulienos vienas gyventojas per metus suvalgo vidutiniškai apie 40 kg, o jautienos – vos daugiau nei 4 kg. Manau, kad pieno sektoriaus ateitis gali būti geresnė. Juk žemdirbiai stato kooperatinę pieno perdirbimo įmonę. Atsiradus dar vienam rinkos dalyviui, pieno supirkimo kainos turėtų kilti. Tad ūkininkams nereikėtų mėtytis tarp gamybos šakų.
Juautiena populiarėja didmiesčiuose
Dr. Arūnas Rutkauskas , Lietuvos ekologinių mėsinių galvijų augintojų asociacijos direktorius
Gana skeptiškai vertinu tai, kad pieno ūkiai, turėdami fermas ir melžimo įrangą, persiorientuoja į mėsinę galvijininkystę. Juk siekiant kokybės ir šioje srityje reikia patirties, investicijų. Daugelis tiesiog veisia mišrūnus. O grynaveisliai mėsiniai galvijai nepigūs. Pavyzdžiui, limuzinų veislės daugiau kaip metų amžiaus telyčaitė Lietuvoje, Latvijoje kainuoja 7 000 litų, o Prancūzijoje – dvigubai daugiau (4,5 tūkst. eurų). Jei pieno gamintojai keičia kryptį, skatinčiau auginti grynaveislius mėsinius galvijus. Rinka tokiems galvijams tikrai bus. Štai į Kaliningrado sritį galėtume parduoti 1 000 angusų telyčaičių, tačiau tiek neturime. Kokybiškos veislinės medžiagos reikia ir baltarusiams, latviams, lenkams bei kt. Vakariečiams reikia kokybiškos galvijienos. Jos paklausa auga ir Lietuvoje. Tie ūkininkai, kurie tiesiogiai parduoda savo galvijieną vartotojams, sako, kad nespėja suktis. Taigi, geros jautienos vartojimo tradicijos formuojasi ir pas mus. Aišku, ją įperka tik didmiesčių gyventojai.
