JAV prezidento administracija ateitį vertina optimistiškai ir nemano, kad jau baigė savo darbą.
Taip LTV „Pasaulio panoramai“ sakė JAV Valstybės sekretorės pavaduotojas Philipas Gordonas. Pokalbyje su praėjusią savaitę Lietuvoje apsilankiusiu diplomatu – taip pat apie NATO kylančius finansinius sunkumus, „išmaniąją gynybą“, Rusijos ateitį ir galimą karą su Iranu.
Kaip manote, ar finansų krizė kelia grėsmę Europos saugumui ir kaip ji apsunkina NATO veiklą?
Leiskite pirmiausia pasakyti, kad labai džiaugiuosi būdamas Lietuvoje. Lietuva – svarbi JAV ir NATO partnerė, kuri daug prisideda prie tarptautinio saugumo. O atsakydamas į jūsų klausimą turėčiau pripažinti, kad ekonominė krizė iš tikrųjų kelia daug sunkumų ir Europai, ir JAV. Europa yra svarbiausia mūsų prekybos partnerė, todėl mes labai tikimės, kad Europos valstybių vadovai įveiks iškilusius sunkumus.
Ar įveikdamos sunkumus valstybės nebus priverstos mažinti gynybos išlaidas? Tokia politika juk gali rimtai apsunkinti NATO padėtį.
Žinoma, ir JAV, ir Europos valstybės mažina gynybos išlaidas. Tai reiškia, kad turėsime efektyviau panaudoti turimas lėšas. Kaip žinote, gegužės mėnesį Čikagoje vyks NATO viršūnių susitikimas. Jame kaip tik numatoma svarstyti efektyvesnio lėšų panaudojimo problemą. NATO generalinis sekretorius tai vadina „išmaniąja gynyba“. Numatoma, kad aljanso narės turėtų kooperuotis, vykdyti bendrus projektus ir taip pajėgtų efektyviau panaudoti jau turimus pinigus. Geras to pavyzdys – oro policijos misija Baltijos valstybėse. Aljanso narės, turinčios reikiamus pajėgumus, padeda kitoms narėms, kurioms pajėgumų trūksta. Tai ir yra efektyvus jau turimų resursų naudojimas.
Kokius dar konkrečius efektyvaus išlaidų panaudojimo pavyzdžius jūs galėtumėte paminėti?
Kita svarbi programa yra susijusi su žvalgybos rinkimu. Turiu galvoje visų pirma žvalgybą, vykdomą panaudojant nepilotuojamus lėktuvus. Aljanso narėms kol kas nepavyksta dėl šios programos susitarti, bet mes bandysime šį klausimą kelti iš naujo. Jei programa būtų patvirtinta, kelios valstybės įsipareigotų įsigyti nepilotuojamus lėktuvus, kurių reikia konkrečių operacijų vietos žvalgybai. Libijoje patyrėme, kad tai tiesiog būtina. Bet tai taip pat būtina ir Europai, užtikrinant NATO sutarties 5-ojo straipsnio įgyvendinimą. Negalime tikėtis, kad visos NATO narės pačios įsigis lėktuvus, tai neįmanoma. Todėl ir siūlome kartu įsigyti nedidelį kiekį lėktuvų, kuriais galėtų naudotis visos aljanso narės. Taip pat būtų pasidalintos ir kitos išlaidos, reikalingos kitai technikai ir infrastruktūrai. Tokiu būdu NATO galėtų naudotis XXI a. žvalgybos priemonėmis ir tai būtų pasiekta nariams veikiant kartu.
Kokių dar sprendimų JAV tikisi sulaukti Čikagos viršūnių susitikime?
Darbotvarkė dar nėra patvirtinta, bet tikriausiai svarbus klausimas bus misija Afganistane. Jau Lisabonos viršūnių susitikime buvo susitarta, kad iki 2014 metų NATO palaipsniui trauksis iš Afganistano, o atsakomybė bus perduota vietinėms saugumo pajėgoms. Taip pat nusprendėme, kad iki to laiko visi nariai turi laikytis savo prisiimtų įsipareigojimų ir dalyvauti misijoje. Mes tikimės, kad Čikagoje šie įsipareigojimai bus dar kartą patvirtinti.
Taip pat turėtume aptarti, kaip pasitrauksime iš tiesioginių kovos veiksmų ir vykdysime mokymų misiją po 2014-ųjų. Juk visi NATO nariai beveik dešimtmetį aukojo savo karių gyvybes ir pinigus misijai Afganistane ir visi norime užbaigti šį darbą sėkmingai. Tai tikrai įmanoma. Taigi, Afganistanas tikrai bus svarbus klausimas Čikagoje.
Taip pat turėtume svarstyti ir bendradarbiavimą su aljanso partneriais. Operacija Libijoje parodė, kad NATO vis geriau sekasi bendradarbiauti su aljansui nepriklausančiomis valstybėmis.
Barako Obamos kadencija jau baigiasi. Kaip apibendrintumėte šios administracijos politiką Europoje?
Na, neskubėčiau atsisveikinti su prezidentu Obama. Net pirmoji jo kadencija baigsis tik po metų, todėl nemanome, kad mūsų darbas jau baigtas. Bet, žinoma, jau nemažai nuveikėme. Vienas iš svarbiausių prezidento prioritetų nuo pat pradžių buvo ryšių su tarptautiniais partneriais stiprinimas. JAV reikalingi partneriai, sprendžiant problemas Afganistane, Pakistane ir kitur, branduolinių ginklų kontrolės klausimus.
B. Obamos nuomone, svarbiausi ir stipriausi mūsų partneriai yra Europoje. Per visą administracijos darbo laiką mes daug padarėme stiprindami šią partnerystę. Afganistane kartu su mumis kovoja 40 tūkstančių karių iš kitų valstybių. Taip pat išskirčiau bendrą poziciją Irano atžvilgiu, operaciją Libijoje ir mūsų solidarumą pačioje Europoje, vykdant įsipareigojimus pagal NATO sutarties 5-ąjį straipsnį. Todėl manau, kad mums pavyko sustiprinti partnerystę su Europos valstybėmis ir ją toliau plėtosime per paskutiniuosius kadencijos metus.
O kaip vertinate santykius su Rusija? Kai kurie analitikai atvirai tvirtina, kad „perkrovimo“ politika – nesėkmė.
Manau, kad ir santykiuose su Rusija turime kuo didžiuotis. Kadencijos pradžioje šie santykiai buvo labai įtempti, ypač po karo Gruzijoje. Prezidentas pamėgino išskirti konkrečius bendrus interesus, siejančius mus su Rusija: branduolinių ginklų kontrolė, kova su terorizmu, ekonominis bendradarbiavimas. Mes siekėme bendradarbiauti šiose srityse kartu aiškiai parodydami, kad neatsisakome nei savo principų, nei savo sąjungininkų Europoje.
Manau, su rusais daug nuveikėme: nauja sutartis dėl branduolinės ginkluotės, susitarimas dėl tranzito į Afganistaną, iš dalies sutarėme ir dėl Irano, Rusija nusprendė neparduoti priešlėktuvinių raketų. Taip pat ir Rusijos priėmimas į Pasaulinę prekybos organizaciją. Tai ne dovana. Tai priemonė, kuri sustiprins Rusijos ekonomiką ir įtrauks ją į tarptautinėmis taisyklėmis pagrįstą verslo sistemą. Norėčiau pabrėžti, kad visa tai pasiekėme neatsisakydami svarbių principų ir nekeisdami savo pozicijos, kad Rusijoje turėtų būti labiau gerbiamos žmogaus teisės, kad būtina saugoti Gruzijos suverenitetą ir teritorinį vientisumą, kad NATO privalo užtikrinti savo narių gynybą.
Tačiau juk nepavyko pasiekti esminių susitarimų su Rusija nei dėl Irano, nei dėl Sirijos, nei dėl priešraketinės gynybos?
Taip, JAV ir Rusija skirtingai vertina Irano problemą. Tačiau Jungtinėse Tautose buvo sutarta dėl griežtų sankcijų, įskaitant ginklų tiekimo embargą ir Rusija atsisakė parduoti Iranui svarbią priešlėktuvinės gynybos sistemą. Nesakau, kad santykiai su Rusija idealūs, bet jie geresni nei anksčiau.
Manau, kad rusai patys nustebo sužinoję, kaip toli pažengė Irano branduolinė programa. Todėl jie kartu su mumis pradėjo spausti Iraną nutraukti urano sodrinimą. Kita vertus, reikia pripažinti, kad po operacijos Libijoje bendradarbiauti su Rusija yra sudėtingiau. Bet mes ir toliau sieksime bendradarbiauti, o taip pat tęsime pradėtą bendrą politiką su partneriais Europoje.
Ar manote, kad protestai Rusijoje gali sukelti esminius politikos pokyčius?
Nenorėčiau spėlioti. Man atrodo svarbu, kad Rusijos gyventojai reikalauja daugiau viešumo ir laisvų rinkimų. JAV remia tokius reikalavimus. Valstybės sekretorė Hillary Clinton aiškiai pareiškė, kad Rusijos gyventojai turi teisę laisvai ir skaidriai rinkti savo valstybės vadovus. Manau gerai, kad rusai, ypač Rusijos jaunimas, atvirai reiškia savo reikalavimus. Mes palaikome žmonių teisę reikšti savo nuomonę. Pažiūrėsime, kas laukia ateityje, bet gerai, kad žmonės siekia demokratijos.
Paskutinis klausimas. Dažnai kalbama apie galimą karinį konfliktą tarp JAV ir Irano. Ar tai tikrai reali galimybė?
Mes teikiame pirmenybę diplomatijai. Mes tai aiškiai nurodėme. Iranas yra įsipareigojęs tarptautinei bendruomenei. Jungtinių Tautų rezoliucijos reikalauja nutraukti urano sodrinimą. Mes šiuos klausimus siekiame spręsti diplomatiškai. Palaikome Catherine Ashton pastangas. Mes siūlėme Iranui pradėti derybas, bet rimto atsakymo į šį pasiūlymą nesulaukėme. Vietoje to, jie toliau sodrina uraną, stato požemines saugyklas savo branduolinei programai.
Darome viską, ką galime, kad pasiektume sprendimą diplomatinėmis priemonėmis, bet jeigu Iranas nuspręs nepaisyti tarptautinės bendruomenės reikalavimų, jo lauks pasekmės. Mes visų pirma svarstome ne karinės jėgos panaudojimą, o plačias ekonomines sankcijas. Džiaugiamės, kad ES svarsto galimybę nepirkti naftos iš Irano, raginame visas valstybes apriboti finansinius santykius su Iranu. Man atrodo, kad Iranas jaučia augantį spaudimą.
Bernardas Gailius
