Kalbėdami apie Lietuvos pasirengimą eurui, turime pripažinti, kad Mastrichto kriterijų tenkinimas nėra savitikslis reikalas, dėl kurio ir kuriam viską turėtume sudėti ant aukuro. Lietuvos ekonomika auga, bet, reikia pripažinti, ji tebėra išlaikiusi pasenusią struktūrą ir akivaizdžiai stokoja naujųjų technologijų. Turiu pasakyti: Lisabona yra toli nuo Vilniaus, o Lietuvos ekonomika – toli nuo Lisabonos įsivaizduojamo konkurencingos ekonomikos modelio.
Reikalingi tolesni pokyčiai, kad galėtume kalbėti konkurencingą ir tvarią šalies ekonomikos struktūrą. Reikalinga ilgalaikė ekonominio augimo strategija, pagrįsta gerai veikiančiu socialiniu modeliu ir pritaikyta globaliems ekonominiams iššūkiams. Mano nuomone, tai pagrindinis Lietuvos ekonominės plėtros strategijos tikslas. Neturėtume pamiršti, kad pagal bendrąjį išsivystymo lygį Lietuva siekia tik 50 proc. ES vidurkio ir tai lemia šalies ilgalaikių ekonominių-socialinių pokyčių strategiją.
Šiuo metu Lietuvos ekonomika susiduria su struktūriniais sunkumais, kurie lemia ir bendrą visuomenės nusiteikimą. Pirma, tai yra demografinis iššūkis: gavome laisvę judėti Europos Sąjungoje, ir ja naudojamės. Tai sveikintina, bet šalies darbo rinkoje jau pradeda trūkti darbuotojų, atsiranda dar vienas ribojantis ekonominį augimą veiksnys. Tolesnė eksporto plėtra – gerai išnaudojame esamas galimybes, bet ar kuriame naujas? Regioniniai skirtumai: deja, tenka pažymėti, kad centre gyvenimas gėrėja, bet periferijoje – nesikeičia. O juk esame nedidelė valstybė, kurios visuomenė negali būtų skaidoma ar regionalizuojama. Ir ketvirta – produktyvumo kilimas. Lietuvos ekonomikos našumas buvo ir išliks jos augimo pagrindu ir esminiu pranašumu, tačiau reikia konstatuoti, kad trūksta ilgalaikių investicijų į šiuolaikines technologijas.
Dėl augančios ekonomikos savo ruožtu didėja darbo užmokestis. Tokia jau yra ekonomikos logika ir jos nepaneigsime. Tai didina infliacinį spaudimą ir riziką neatitikti Mastrichto kriterijų. Dėl šių ir kitų priežasčių Lietuvoje kilo diskusija, kurioje atitikimas Mastrichto kriterijams dažniau vadinamas laimingu atsitiktinumu nei dėsningumu. Kodėl taip yra?
Pirmiausia patys Mastrichto kriterijai yra jau beviltiškai pasenę. Manau, kad laikas kelti jų pagrįstumo klausimą. Apie tai būtina atvirai kalbėti. Juk kalbame apie penkiolikos metų senumo teoriją, sutartimi patvirtintus kriterijus, kuriuos sudarant nebuvo numatyta, kad Europos Sąjungoje bus tokio skirtingo išsivystymo valstybės, kad naujosios valstybės narės bus taip greitai ekonomiškai augančios valstybės. Ar galėjo 1992 m. Europos Sąjungos vadovai numatyti šiandieninę situaciją? Ar įmanoma buvo prognozuoti, kad Europos zona augs lėčiau negu pati Europos Sąjunga? O juk tokia šiandieninė tikrovė…
Natūralus klausimas – ar gali buvimas euro zonoje riboti valstybių narių ekonominį augimą? Greitesnis ekonominis augimas paprastai yra lydimas didesnės infliacijos. Kas iš tikrųjų yra Mastrichto kriterijai: ar jie padeda išlaikyti fiskalinį ir ekonominį stabilumą ar sudaro geresnes sąlygas ES integracijai? Juk euro zona egzistuoja Bendrijoje. Sutinku, kad būti euro zonos nare daugeliu atvejų naudinga, bet ta nauda neatsiranda už dyką. Pirmiausia būtina laikytis griežtos fiskalinės disciplinos. Galbūt todėl man suprantamas tiesus Estijos ministro pirmininko pareiškimas, kad jis neaukos ekonominio augimo vardan Mastrichto kriterijų, kadangi auganti ekonomika taip pat lemia tolesnę integraciją.
Kodėl negalime aiškiai išdėstyti savo argumentų ES partneriams? Šiuo metu pastebimas tik besitęsiantis vangus techninio pobūdžio dialogas su Europos institucijomis, kuriame Lietuva beviltiškai pralaimi. Neigiamas politinis nusistatymas Europos Sąjungoje dėl euro zonos plėtros yra suprantamas: pralaimėti referendumai, nepasitikėjimas ir galutinai nesuprastas ES plėtros procesas – visa tai nuteikia atsargiam požiūriui į galimą euro zonos plėtrą. Galų gale pažiūrėkime, su kuo pradedama tapatinti euro zona – su atitinkamu gyvenimo ir išsivystymo lygiu. Galbūt todėl iš pat pradžių Slovėnija ir buvo daug palankiau įvertinta. Privalome suprasti, kad valstybė, kuri turėdama nežymų infliacijos perviršį, įsipareigoja laikytis Mastrichto kriterijų, turi sulaukti ir atitinkamos paramos bei supratimo (pagaliau kas įrodys, kad su 0,1 procento infliacijos nuokrypiu griaunamas euro zonos stabilumas, kai tuo pačiu metu šalies ekonominis augimas siekia 6-8 proc.). Galbūt reikalinga platesnė politinė diskusija, kad ES lyderiai ir institucijos tai suprastų? Sprendimas bus politinis ir joks statistinis argumentas negali nulemti šalies ekonominės raidos perspektyvų. Lietuva turės imtis priemonių infliacijai valdyti nesvarbu, ar būsime euro zonoje, ar ne.
Tikėtis, kad 2008 m. bus palankesni eurui įvesti dėl mažesnės infliacijos, neverta, nes infliacinis spaudimas ekonomikai išliks gana stiprus vien tik dėl augančios ES paramos Lietuvai.
Lietuvos Vyriausybė turi politiškai apsispręsti, ar ji siekia euro, ar ne. O apsisprendusi turi imtis ryžtingų žingsnių. Ne nereikšminga statistinė paklaida turi nulemti Lietuvos pasiruošimą, o politinė valia ir tvirti mūsų argumentai ES Tarybos posėdžiuose.
Nepasitikėjimo Lietuva džinas jau yra išleistas iš butelio. Jis pasklido nuo „Financial Times“ iki „The Times“ ir kitų tarptautinių leidinių. Apie mus kalbėta daugiau negu blogai. Ir kaip besibaigs euro projektas, tai neabejotinai darys įtaką Lietuvos kaip ekonominės partnerės įvaizdžiui ir pasitikėjimui.
Kalba pasakyta 2006 m. kovo 27-28 d. Seime, Konstitucijos salėje, posėdžiavusio Europos Parlamento Liberalų ir demokratų aljanso Europai (ALDE) valdybos posėdyje.
Petras Auštrevičius yra Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Lietuvos liberalų sąjūdžio pirmininkas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
